„Karšti“ mamos nervai. Kaip juos užkaitina begalinis įsijautimas į motinos vaidmenį

nervai

Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.

Gydytojai juokauja, kad labai jautrioms pacientėms diagnozę nustatyti lengva: „moteris“. Liaudyje nestabilių emocijų asmenis įprasta vadinti bobomis. Kodėl moteriai pagimdžius kelias savaites jos nervai būna „karšti“.

Baimė, ar dar kvėpuoja?

Paėmusi kūdikį į rankas, moteris negali atsistebėti: ar tai jis gyveno jos pilve? Kaip tilpo? Ar ten irgi žiovaudavo, verkdavo? Šio pasaulio šviesoje kūdikis atrodo kiek kitaip, negu mama matė savo vizijose glostydama pilvą.

Pirmosios dienos motinai yra neramios ir nesaugios. Kūdikis jau nebėra jos dalis, ji nebejaučia, kai jis spardosi. Dauguma moterų prisipažįsta bijančios, kad mažiukas nustos kvėpuoti. Jos keliasi po keliolika kartų per naktį pažiūrėti, ar vaikas dar gyvas. Pirmąją ir antrąją savaitę po gimdymo tai visai normalu.

Tačiau su kiekviena diena motina vis labiau išmoksta jausti savo vaiką per atstumą ir nebešoka iš miegų, išpilta šalto prakaito „ar dar kvėpuoja?“

Moters nerimas ir padidėjęs jautrumas prasideda ne tada, kai gimsta kūdikis, o kai sužino besilaukianti.

oetiškai galima pavadinti gimdymą švente, tačiau iš tikrųjų tai didelė fiziologinė trauma, nes moteris nukraujuoja, jai labai skauda, dažnai būna plyšimų. Šita šventė nualina nervų sistemą kaip bet kuri kita fizinė trauma ar liga. Moteris patiria ir psichologinę traumą.

Įtampa, išgyventas skausmas ir nerimas, ar viskas baigsis gerai, įkaitina nervus. Moteris jautriai reaguoja į bet kokį dirgiklį. Ji gali apsiverkti pamačiusi nuskriaustą vaiką televizijos laidoje, kieme – benamį šunį ir t.t .

Nervai turėtų atvėsti per 3-4 savaites po gimdymo. Jei moteris ir toliau keliasi naktimis be jokios priežasties, kai vaikas ramiai miega, jai jau verta sunerimti. Juk nuolatinė įtampa ir neišsimiegojimas gali peraugti į depresiją ir psichozę. Tokiu režimu išgyvenusi pusmetį, moteris pati jau dažniausiai nebesugebės kreiptis į gydytoją, ją ten atves artimieji.

Nuolatinis bėdojimas

Yra moterų, kurios visą gyvenimą įpratusios dėl ko nors jaudintis. Tai tarsi gyvenimo būdas. Negali nesijaudinti, nes neturėsi ką veikti. Kol vaikelio dar nėra, nuo ryto iki vakaro baiminasi, ar meistras gerai suremontuos automobilį, ką daryti, jei vyras grįš pietų pusvalandžiu vėliau ir t.t.

Gimus vaikui, priežasčių jaudintis padaugėja keleriopai. Pavyzdžiui, mažiuką nuo ko nors beria, per mažai dėmesio rodo apylinkės pediatrė. Artimiesiems tenka sunki našta atlaikyti nuolatinį jaunos mamos bėdojimą. Jai atrodo tragedija, tikras kriminalas, kad gydytoja skyrė vienokių, o ne kitokių vaistų nuo temperatūros. Ji nori apie tai pasakoti su visomis smulkmenomis ir visiems. Sulaukti palaikymo, kartu gydytoją pasmerkti.

Net jei moteris nebuvo linkusi bėdotis, po gimdymo ta savybė gali sustiprėti. Todėl reikėtų pačiai save kiek pakontroliuoti. Ar iš tikrųjų kiekviena problema yra tragedija? Ar apie visas jas privalo sužinoti kaimynai, artimieji? Nuo kiekvienos charakterio priklauso, kiek ji išsky”, o kiek sugebės suimti save į rankas.

Labai praverčia ankstesnė patirtis. Juk ir nebūdama mama ji susidurdavo su vienokiomis ar kitokiomis problemomis. Ir moteris pati sau pasakydavo: aš privalau jas įveikti, išsisukti iš sunkios situacijos.

Savo nuomonė

Pagimdžiusi moteris yra emociškai pažeidžiamesnė. Jei tai pirmas gimdymas, moteris dar neturi asmeninės patirties būti mama, todėl klauso visų patarimų. Močiutė pataria vaikui duoti arbatos, gydytoja – mišinio, o knygos tėvams griežtai draudžia ir viena, ir kita. Moteris pradeda mėtytis, ji visiškai nebepasitiki savo jėgomis, jaučiasi bejėgė, įsitempusi lyg prieš egzaminą.

Stop. Motinystė nėra klausimas tik su dviem galimais atsakymais – taip arba ne. Joje pakankamai daug vietos improvizacijai ir motiniškai intuicijai. Medicinos teorijos nuolat keičiasi. Galbūt ne vienai tai teko patirti savo kailiu. Prieš dešimt metų ant gimdyvių stalelių galėdavai pamatyti šokolado, riešutų, chalvos, kad tik pieno būtų daugiau. Dabar gydytojai nepataria mamoms valgyti alergizuojančių produktų, kad neįsijautrintų vaikučio organizmas. Lyginant su ankstesniais laikais, daugybė medicinos teorijų apsisuko 180 laipsnių kampu. Dabar visiškai kitaip moterys gimdo, natūraliai maitina, pradeda primaitinti.

Moteris jau laukdamasi turėtų domėtis literatūra, pasirinkti sau tinkančią ir priimtiną kryptį. Viena mama savo mažylį grūdina šaltu vandeniu nuo pirmųjų dienų, kita augina kaip daigelį šiltnamyje, ir abi jos savaip teisios, nes mažyliai auga sveiki. Jų mamos mano, kad jos elgiasi teisingiausiai.

Vienintelis vaidmuo – mama

Labai dažnai moteris taip įsijaučia į naują savo vaidmenį, kad pamiršta ir susišukuoti, ir pasitempti. Jai nebeegzistuoja suaugusiųjų pasaulio problemos, nebėra jėgų nei laiko filmui, draugei, intymumui su savo vyru. Ji – tik mama.

Begalinis įsijautimas į motinos vaidmenį ne tik griauna santykius su kitais šeimos nariais, bet ir nualina pačią moterį. Ji nebepasitiki niekuo kitu, išskyrus save. Palikti vaiką močiutei ir nueiti į kirpyklą jai atrodo neįmanoma. Net tikram tėčiui ji nenori patikėti vaiko priežiūros nė minutėlei. Uždaryta (užsidariusi savo noru) nuo viso pasaulio tarp keturių sienų moteris tampa vis labiau pavargusi, jautri, nelaiminga, nerealizuojanti savęs kitose srityse, tik motinystėje.

Kuo ribotesnis moters pasaulis, tuo blogiau jos nervų sistemai ir vaikučiui. Atiduodama save kaip auką, iš tikrųjų ji skriaudžia ir save, ir vaikutį.

Konsultavo vaikų ir paauglių psichologė Viktorija Grigaliūnienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− du = 7

Kitos temos: