Terminą „perdegimas“ XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje įvedė JAV psichologas Herbertas Freudenbergeris: taip jis apibūdino emocinę būseną, apimančią žmones, kurių darbas susijęs su pagalbos teikimu kitiems, kai darbe patiriamas stiprus stresas, o kartu siekiama aukštų idealų. Pavyzdžiui, gydytojai ir slaugytojos, kurie aukojasi dėl savo pacientų, nori juos išgelbėti ir išgydyti (net jei tai kartais visiškai neįmanoma), dažnai perdega – išsenka, tampa abejingi ir nebesusitvarko su savo pareigomis.
Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt, Tel. +370 652 43939
Paprastai apie perdegimą kalbame tuomet, kai turime galvoje dirbančiuosius „tikrame“ darbe.
Šiuo metu terminas taikomas ne vien tik tiems, kurie dirba su žmonėmis ir jiems nuolat aukojasi, bet ir visiems kitiems, kurie darbe išgyvena įtampą, lieka dirbti viršvalandžių (už kuriuos dažniausiai darbdavys nemoka), o taip pat ir tiems, kurie net neturi savo darbo vietos ir, aplinkinių požiūriu, nieko nedirba – tai yra namų šeimininkės ir mamos.
Kas tas perdegimas?
Perdegimas – tai emocinio ir fizinio išsekimo būsena, kurią sukelia stipri ir ilgą laiką trunkanti įtampa. Jeigu žmogus nuolat jaučia, kad turi pernelyg daug darbo ir negali įvykdyti visų reikalavimų, – po truputį ima mažėti jo susidomėjimas savo darbu ir motyvacija jį dirbti. Dėl perdegimo jis pradeda dirbti neproduktyviai (valandą daro tai, ką įmanoma padaryti per keliolika minučių), ima jausti bejėgiškumą, jį apima neviltis ir apmaudas.
Perdegimo sindromo požymius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:
1. Emocinis išsekimas – perdegę žmonės jaučiasi pervargę, neturintys energijos, juos gali varginti pilvo skausmai, virškinimo sutrikimai.
2. Atsiribojimas nuo veiklos, susijusios su darbu, – ima atrodyti, kad darbas vis labiau išsekina ir nuvilia. Gali atsirasti ciniškas požiūris į savo darbo aplinką ir bendradarbius. Tuo pat metu perdegęs žmogus vis labiau emociškai nutolsta nuo darbo, nebesidomi tuo, ką daro.
3. Sumažėjęs produktyvumas – perdegus tampa sunkiau atlikti kasdienines užduotis darbe ir namie, pasirūpinti šeimos nariais. Perdegusiems žmonėms sunku susikaupti, jie yra abejingi ir stokoja kūrybiškumo.
Kuo perdegimas gali būti susijęs su motinyste?
Visa tai, kas tinka bet kokiame darbe, gali vykti ir namuose, auginant vaikus. Motinystė gali turėti net dar daugiau iššūkių ir reikalavimų (ypač tokių, kuriuos pačios mamos kelia sau, – apie tai kiek vėliau) bei atsakomybių. Būti mama yra nuostabu, puiku, gera, bet kartu gali stipriai išsekinti. Kalbant sporto terminais, motinystė – tai ne sprintas, o ilgas vaiko priežiūros ir auklėjimo maratonas – nuo nėštumo iki suaugusiojo amžiaus. Todėl visiškai suprantama, kad rečiau ar dažniau ateina tokių laikotarpių, kai pradedate jausti, jog esate tuščia, nieko nebegalite duoti vaikams ar kitiems artimiesiems. Beje, pastebėta, kad dažniau perdega tos mamos, kurios daugiausia viskuo rūpinasi.
Pagrindinis perdegimo požymis yra išsekimas. Apie išsekimą kalbame tuomet, jei jūs nuolat jaučiatės pavargusi, ir net jei pavykus praėjusią naktį išsimiegoti jūs vis vien visą laiką galvojate vien apie tai, kada vėl pavyks nueiti atsigulti ir užmigti.
Daugelis tėvų jaučiasi išsekę tam tikrais tėvystės etapais: pavyzdžiui, gimus kūdikiui, pirmaisiais mažylio gyvenimo metais ar įsivaikinę. Be to, išsekimą gali sukelti kitos gyvenimo aplinkybės: darbo pakeitimas, partnerio nebuvimas (pavyzdžiui, jam dirbant užsienyje), rūpinimasis sergančiu vaiku, finansiniai sunkumai, nesutarimai su sutuoktiniu arba kitais artimaisiais.
Šiais atvejais nesunkiai galime atsekti išsekimo priežastis. Tačiau kai nuovargio ir išsekimo priežasčių akivaizdžiai nenumanote ir vis tiek taip jaučiatės, galime galvoti, kad jūs perdegėte.
Kiti perdegimo požymiai:
Kiekviena diena atrodo bloga, niekam tikusi.
Savo užduočių atlikimas, rūpinimasis vaikais ir namais atrodo nereikalingas energijos švaistymas.
Mažas produktyvumas – jums sunku atlikti savo pareigas ir darbus, neužbaigiate jų iki galo, nepakankamai galite pasirūpinti savimi, savo vaikais, sutuoktiniu ar partneriu, nesusidorojate su buities darbais ir darbu, jei dirbate.
Jums atrodo, kad visa tai, ką darote, yra niekam nesvarbu ir nereikšminga, niekas to nepastebi arba darbas (buities darbai, vaikų priežiūra) atrodo bukinantis, nuobodus arba per sunkus, išspaudžiantis paskutines jėgas užsiėmimas.
Buvimas su vaikais jus mažiau džiugina arba nedžiugina.
Vargina miego sutrikimai – sunku užmigti, dažnai prabundate arba atsibundate per anksti.
Kiekvienam iš mūsų būna sunkių dienų, kai gali pasireikšti daugelis iš šių simptomų. Svarbu tai, kaip dažnai jie pasireiškia ir kiek laiko trunka. Jei jų būna kelis kartus per savaitę, tęsiasi ne mažiau kaip kelias savaites, – tai gali būti rimtas signalas, kad reikia pasirūpinti savimi.
Kate Middleton sindromas
Perdegimas labai glaudžiai siejasi su perfekcionizmu. Tiesą sakant, kuo labiau stengiatės prilygti viską suspėjančiai idealiai mamai, tuo tiesesnis kelias perdegti.
Natūralu, kad mes visi norime būti kuo geresni tėvai, darbe – darbuotojai (na, nebent darbas visai nepatinka ir jame tik formaliai atsėdime), tačiau realybė yra tokia, kad idealo niekada nepasieksime, ir visada atsiras tokių, kurie bus dar geresni: bus tėvų, kurių vaikai šaunesni, klusnesni, geriau besimokantys ir besielgiantys, daugiau pasiekę; bus vyrų, kurie romantiškesni, labiau mylintys ir padarę sėkmingesnę karjerą, nei savas vyras; bus šeimų, kurios gyvens erdvesniuose ir gražesniuose namuose, ir taip toliau.
Gaila, kad žiniasklaida atrodo lyg specialiai skirta tam, kad mus priverstų jaustis blogai. Pasakojimai apie „žvaigždes“ ir „elitą“, kur moterys visada turi puikią figūrą, net ir iškart po gimdymo (prisiminkime Kate Middleton, kuri po gimdymų atrodė taip, lyg būtų ne gimdžiusi, o ilsėjusis ir dariusis makiažą), bemiegės naktys, praleistos auginant kūdikį, tobulų mamyčių grožiui nedarančios jokios įtakos, ir apskritai žurnaluose motinystė (tėvystė) ir santuokinis gyvenimas atrodo rožėmis klotas…
Mums, eiliniams mirtingiesiems, susiduriantiems su kitokia realybe, visa tai tik sukelia pavydą ir sustiprina nepasitikėjimą savimi.
Kai jaučiatės niekam tikusi ar ne tokie gera, kaip tie, į kuriuos lygiuojatės, kyla noras „dar šiek tiek pasistengti“ ir nors per žingsnį prie jų priartėti. Todėl pradedate spausti save ir kitus: bandote suspėti būti ir puiki mama, ir nepakeičiama darbuotoja, gaminti tik organinį-superekologišką maistą, pasirūpinti kiekvienu savo vaikų ir kitų artimųjų poreikiu.
Suprantama, kad ilgai taip balansuoti tampa neįmanoma, todėl vieną rytą pratrūkstate, kai reikia skubiai kur nors susiruošti, – apšaukiate vaikus, sudaužote puodelį, o vėliau apsiverkiate iš bejėgiškumo, kad, nepaisant visų savo pastangų, pasirodėte esanti net prastesnė už tą vidutinę mamą, kuri nekreipia dėmesio į dulkių kamuolius po lovomis ir leidžia vaikams atsidaryti bulvių traškučių pakelį (ji bent negraužia savęs dėl nepasiekiamų idealų, todėl sugeba išlaikyti ramybę, ir jai nereikia netikėtai vaikų apšaukti ar nubausti, kad tokiu būdu galėtų „nukrauti“ vidinę įtampą).
Perfekcionizmo pinklės
Tam tikri žmonės turi didesnį polinkį į perfekcionizmą, palyginti su kitais. Dažnai tobulumo siekia tos mamos, kurios iš mažens buvo giriamos už laimėjimus, bet jomis buvo nepakankamai džiaugiamasi be jokios priežasties, tiesiog todėl, kad jos gyvena šiame pasaulyje (o juk to labiausiai mes visi ir norime). Paruošti namų darbai, sutvarkytas kambarys, puikūs pažymiai – ir tėvai giria, džiaugiasi, bet pamiršta pasidomėti, kaip jų dukra ar sūnus jaučiasi, ar jam patinka tie būreliai, kuriuos ji (jis) lanko, ar gerai sutaria su draugais, kokie dalykai mėgstami, o kokius mokosi tik todėl, kad reikia. Vaikas supranta, kad visiems aplinkui labiau rūpi tai, ką jis daro ir ką pasiekia, bet ne tai, kas jis iš tiesų yra.
Vėliau suaugęs toks žmogus gali siekti karjeros, stengtis turėti tobulai gražiai atrodančius namus (ne tiek tam, kad būtų patogu pačiam, kiek tam, kad žavėtųsi ir pavydėtų draugai ir nedraugai), o susilaukus vaikų – stengtis būti idealiu tėčiu arba mama.
Į perfekcionizmą linkusios ir tos mamos, kurios vaikystėje patyrė prievartą. Jos gali stengtis būti tobulos mamos, visomis išgalėmis išvengti kokių nors klaidų, nes bijo, jog padarytos klaidos ir net kokie nors nemalonūs jausmai (pyktis vaikų atžvilgiu, apmaudas ar nusivylimas) gali jas privesti iki to, ką teko pačioms išgyventi vaikystėje, – prie prievartos prieš vaikus.
Realybė yra tokia, kad idealių mamų, vaikų ir šeimų nėra. Visi turi savo sunkumų, kartais iš šono lengvai pastebimų, o kartais giliai slepiamų, kad nesutrukdytų kurti tos nuostabios šeimos įvaizdžio. Kai žiniasklaidoje pasirodė jau minėtos Kate Middleton nuotraukos, kuriose, praėjus vos kelioms valandoms po gimdymo, ji atrodė geriau, nei kitos moterys, praleidusios valandą prie veidrodžio – neilgai trukus atsirado ir straipsnių, kuriuose buvo aiškinama, kad Kate taip gerai atrodė todėl, kad jos grožiu rūpinosi visas būrys pagalbininkų – stilistė, makiažo specialistė, kirpėja.
Paprastai žiniasklaidoje nuolat yra stiprinamas mūsų suvokimas apie tai, kad egzistuoja idealus gyvenimas: tokį jį matome reklamose (pirkite šį šampūną, ir jūsų plaukai bus idealiai purūs, o jūs pritrauksite visus horizonte matomus vyrus), ir reklamų kūrėjai daugiau ar mažiau sąmoningai bando mus įtikinti, kad esame kažkuo nepakankami, neidealūs, kol nenaudojame reklamuojamų produktų, – tik pradėję naudoti tai, kas siūloma, tapsime tobuli.
Nuolat atakuojami tokių žinučių, įtikime, kad teisingas gyvenimas yra tik toks, kur viskas idealiai tvarkinga, švaru ir tviska, ir nepaprastai žavią neprakaituojančią moterį puriais vešliais plaukais apkabina svajonių princas. O mes juk prakaituojame ir šalia matome toli gražu ne princus…
Dažnai mes nežinome, kas vyksta už prabangių namų durų, tik nustembame, išgirdę, kad skiriasi pora, kuri blizgiems žurnalams daug kartų pasakojo apie nuostabų bendrą gyvenimą. Netikėtai gali paaiškėti, kad mama, kuri su tokiu užsidegimu pasakoja apie savo talentingus ir nepakartojamus vaikučius, namuose ant jų rėkia, o gal net ir išsitraukia diržą tam, kad jie ruoštų namų darbus ir grotų muzikos instrumentais.
Išties ne taip jau retai nutinka, kad pasiekimai, kurie visiems matomi ir susilaukia daug pagyrų, turi nemažą kainą: kad namai blizgėtų, reikia nemažai laiko praleisti juos tvarkant arba į tvarkymą įtraukti visą šeimą (neretai tai reiškia konfliktus ir bent jau kai kuriems šeimos nariams sugadintą nuotaiką), klusnūs ir visada pavyzdingai besielgiantys vaikai gali būti namuose griežtai auklėjami ir išsiilgę šilto ryšio su suaugusiaisiais, o „ideali“ mama už tai, kad „viską suspėja“, moka pervargimu ar depresija.
Todėl nesistenkite lenktyniauti su kitais – ypač su žmonėmis, kurių jūs nė nepažįstate, jie nepažįsta jūsų, jūs niekada nebuvote susitikę ir nesusitiksite. Tai, ką jie veikia, ką galvoja ir kaip sprendžia savo problemas, yra be galo toli nuo jūsų, todėl ir jums nėra prasmės nertis iš kailio ir bandyti prilygti jų standartams.
Nesistenkite tiesiog būti tobuli, nes tobulybių šiame pasaulyje paprasčiausiai nėra – tobulybė turėtų būti visa pajėgianti, niekad nepavargstanti, mylinti, užjaučianti ir visais pasirūpinanti. Tikras Dievas, bet ne žmogus, o mes juk esame žmonės, todėl ir riboti. Vienintelis etalonas, su kuriuo galite lygintis, esate jūs patys. Užsibrėžkite kasdien būti truputį geresni, nei buvote vakar. Ir viskas. O jei šiandien „ne ta diena“, jaučiatės pavargę ir viskas erzina, todėl tikrai nepavyks būti geresniais negu vakar – nieko baisaus. Vėl bus nauja diena, ir dar kita. Ir dar daug daug dienų, kurios jums suteiks naują galimybę žengti vienu, kad ir mažulyčiu, žingsneliu į priekį.
Šalin nerealius lūkesčius!
Tad pasistenkite mesti lauk tokius lūkesčius, kurie verčia jaustis nepakankamai gera mama:
„Mamos turi patenkinti visus šeimos narių poreikius“. Toli gražu ne, suaugusieji puikiai gali savimi pasirūpinti patys, kaip ir vyresni vaikai – bent jau dalimi savo poreikių.
„Mamos turi viskuo pasirūpinti“. Sakoma, kad geras vadovas yra ne tas, kuris viską padaro už pavaldinius, o tas, kuris paskirsto darbus kitiems. Todėl, jei iki šiol jūs iš tiesų stengėtės viskuo pasirūpinti, pats laikas pagalvoti, ką galėtumėte perduoti kitiems.
„Mamos, kurios ilsisi, yra tinginės“. Rasti galimybių ir laiko poilsiui reikia visiems, taip pat ir mamoms. Mamų darbai yra ne ką lengvesni nei kitų žmonių darbai kontoroje ar kitur, ne namuose – mamos dažnai turi mažiau galimybių padaryti pertraukėlę, „atsijungti“ nuo šurmulio ir nesibaigiančių smulkių, bet sekinančių darbų. Būtent todėl mamoms kokybiškas poilsis gali būti netgi reikalingesnis, nei tiems, kurie gali dirbti kontoroje tvyrančioje tyloje ir ramybėje.
„Mamos negali niekada supykti“. Pykti, kaip ir liūdėti ar jaustis nusivylę, mes turime tokią pat teisę, kaip ir džiaugtis – tai normalūs jausmai, kurių kyla mums visiems. Bandydami juos užgniaužti, nepradėsime jų nejausti, tiesiog kaupsime, nustūmę gilyn, o tai gresia, kad vieną dieną jie gali „sprogti“ ir išsiveržti pykčio protrūkiu, depresija ar nepaaiškinamais galvos, pilvo, nugaros skausmais.
„Mamos visada turi visus mylėti“. Taip, mums visiems norisi begalinės ir besąlygiškos meilės, bet meilė, kaip ir visa kita, realybėje dažnai būna kitokia. Normalu, kad retkarčiais pyktis, apmaudas ar nusivylimas užgožia šiltus jausmus, norisi aprėkti tą neklaužadą, kuris sulaužė ką tik nupirktą brangų žaislą ar išpylė mamos kvepalus. Ir tai nereiškia, kad jūs apskritai nieko nemylite ar kad jūsų meilė netikusi, – tai reiškia, kad meilė gali turėti įvairių atspalvių.
Kuo skiriasi perdegimas nuo depresijos?
Perdegimas iš tiesų skamba labai panašiai, kaip ir depresija. Abiem atvejais gali būti sunku susikaupti, pablogėja dėmesio koncentracija ir atmintis, gali atsirasti miego sutrikimų, apima išsekimas.
Tačiau depresija yra platesnė sąvoka ir gali paliesti įvairias gyvenimo sritis: esant depresijai, gali būti nebemieli hobiai arba bendravimas su draugais, neberūpėti šeima. Perdegimas daugiausia susijęs su darbu (na, šiuo atveju, kalbant apie mamas – sakytume, kad susijęs su šeima), tačiau yra sričių, kurios ilgai lieka įdomios ir kuriomis norėtųsi užsiimti – pavyzdžiui, daugiau laiko skirti hobiams. Tiesa, vėlesnėse stadijose perdegimas gali išplisti ir pereiti į tikrąją depresiją.
Psichiatrai perdegimo diagnozės nenustato, nes tokios ligų klasifikacijoje paprasčiausiai nėra. Todėl, sunkesniais atvejais prireikus ieškoti profesionalios pagalbos, gali būti įrašyta depresijos arba panašių sutrikimų diagnozė (pavyzdžiui, adaptacijos reakcija, nerimo sutrikimas).
Ką daryti, kad neperdegtumėte ir kaip sau padėti, jei jaučiate, kad perdegėte
1. Pirmiausia – mokykitės atpažinti, kada pradedate perdegti. Jeigu tik prasidėjo pirmieji perdegimo požymiai, jums gali padėti galimybė šiek tiek atsitraukti nuo kasdienių darbų. Stebėkite, ar pradedate darytis dirgli, pavargusi, trokštate būti viena. Kai kuriems žmonėms perdegimas pasireiškia tuo, kad jie ima gerti vis daugiau kavos arba vis ilgiau mirksta internete – tokiu būdu bandydami susidoroti su vidine įtampa (be abejo, Facebookas arba mamų forumai yra ta vieta, kur galima užsibūti ne vieną valandą!). Pirmieji simptomai gali nebūti ryškūs, bet tai pats tinkamiausias laikas sustoti ir pagalvoti, kaip galėtumėte sau padėti.
2. Pabandykite atpažinti, kokio tobulumo vėl pradėjote siekti. Arba gal tiesiog užsikrovėte sau per daug darbų ir tikslų? Susirašykite viską, ką šiuo metu darote, ko norite pasiekti, – nuo buitinių darbų iki mokslų, jeigu studijuojate, arba užduočių darbe, jeigu dirbate. Pasistenkite būti atvira su savimi ir tiksliai įvardyti vidinius reikalavimus sau, pavyzdžiui: „Turiu kasdien išplauti grindis, kad vaikai nešliaužiotų po purvinus namus“, arba: „Darbe turiu viską padaryti maksimaliai gerai, net jei tai reiškia, kad turiu dirbti be pietų pertraukos ar likti po darbo – kad niekas nesakytų, jog jauna mamytė tik ir žiūri, kaip išsisukti nuo darbų“. Jeigu sunku apibrėžti savo darbus, galite kelias dienas nuo ryto iki vakaro fiksuoti, ką jūs darote ir kokie yra jūsų tikslai.
3. Kitas žingsnis – šiek tiek nuleisti savo reikalavimų kartelę. Jeigu esate perfekcionistė, natūralu, kad per naktį netapsite atlaidesnė sau. Arba, būdama pedantė, tikrai negalėsite ramiai žiūrėti į dulkėtas lentynas. Tačiau jūsų užduotis – pasikeisti ne 180 laipsnių kampu, o truputį, sakykime, 10, 20 ar 45 laipsniais. Šalia kiekvieno užrašyto tikslo parašykite jį šiek tiek švelnesnį: „Kasdien turiu išplauti grindis vaikų kambaryje, kur jie žaidžia. Likusioje buto dalyje užteks išplauti kas antrą dieną“, ir: „Darbe stengsiuosi dirbti kaip galima geriau, bet dėl darbo neatsisakysiu pietų pertraukos ir neliksiu dirbti viršvalandžių“.
Jei labai sunku atsikratyti tobulumo siekių, nuoširdžiai pasikalbėkite apie tai su gera drauge. Arba įsivaizduokite, kad apie šiuos tikslus jums pasakoja jūsų draugė. Ką jai patartumėte? Neretai kitiems būname atlaidesni, nei sau, tad tai gali būti būdas rasti švelnesnių alternatyvų.
4. Pagalvokite ir apie tai, kokius darbus galite nukelti tolyn. Visada norisi padaryti kuo daugiau, bet galbūt dabar yra tas laikas, kai jums reikia atsikvėpti, todėl galite daryti tik tai, kas būtiniausia, o generalinio namų tvarkymosi imsitės vėliau – po poros savaičių ar mėnesių. Nelabai smagu, bet dabar, kai imate perdegti, tokia veikla gali daugiau išvarginti nei sukelti įkvėpimą.
5. Nepamirškite, kad visada galite darbus šiek tiek perskirstyti. Galbūt darbe turite pavaldinių, kuriems galite skirti kai kurias užduotis, o namie – įtraukti į namų ruošą vyrą arba, jei galite sau leisti, namų tvarkytoją (pavyzdžiui, jei ji sutvarkytų namus kartą per mėnesį, jums būtų daug lengviau palaikyti kasdienę švarą).
6. Raskite laiko maloniam užsiėmimui, mėgstamam hobiui: pasižiūrėkite filmą, megzkite, išeikite pasivaikščioti ir panašiai. Nesijauskite dėl to kalta, prisiminkite, kad, nors šį laiką ir praleidžiate be vaikų (arba jei, sakykime, mezgate būdama su jais, tuo metu neskiriate jiems maksimalaus dėmesio), jums tai svarbu, kad palaikytumėte savo emocinę pusiausvyrą, – vėliau būsite kantresnė, ramesnė ir rūpestingesnė mama.
7. Raskite daugiau laiko pabendrauti su jus palaikančiais žmonėmis, kalbėkitės apie tai, kaip jūs jaučiatės. Susitikite su kitomis mamomis, išsikalbėkite apie motinystės rūpesčius. Pamatysite, kad žinojimas, jog kitos irgi panašiai jaučiasi ir daro klaidų, gali labai padėti ir sumažinti kaltės jausmą. Be to, galite išgirsti vertingų patarimų iš kitų patirties.
8. Atkreipkite dėmesį į savo fizinę sveikatą: ar išsimiegate, ar sveikai maitinatės (vartojate daržovių, vaisių, stengiatės mažinti cukraus, riebalų kiekį), ar pakankamai judate. Jei reikia, stenkitės tai pakoreguoti. Jokiu būdu nepradėkite vartoti alkoholio ar vaistų (jei jums atrodo, kad koks nors gydymas galėtų padėti jums būti ne tokiai dirgliai ar verksmingai, būtinai dėl to pasitarkite su gydytoju specialistu).
9. Stenkitės pastebėti tai, kas vyksta gero. Mes visi esame linkę greičiau reaguoti į įvairias grėsmes ir tai, kas nutinka blogo, tačiau toks „atsirinkimas“ gali daryti įtaką nuotaikai – nuolat pastebėdami negatyvius įvykius, patys galime tapti įtarūs, dirglūs, liūdni. Geriau sąmoningai pastebėkite geras patirtis: užsirašykite, kas gero įvyko ir ką tai jums reiškia. Toks pratimas padės susikurti džiaugsmą, kuris stiprins jūsų atsparumą įvairiems nenumatytiems įvykiams, sumažins streso hormonų kiekį, be to, džiaugsmas yra užkrečiamas, todėl „gresia“ jį perduoti ir savo vaikams.
10. Pagalvokite, kodėl apskritai taip norite būti ideali. Iš tiesų, nors gali atrodyti ir kitaip, aplinkiniams visai nereikia idealios mamos, žmonos ar darbuotojos – visiškai užtenka būti pakankamai gera. Perfekcionizmas yra susijęs su baime suklysti, tačiau ši baimė stingdo, dažnai neleidžia tinkamai panaudoti pasitaikančių galimybių ir ilgainiui net gali sukelti depresiją, nerimo sutrikimus ar priklausomybę. Žinoma, su savimi dirbti nelengva, todėl gali būti, kad, norėdama pasikeisti, nuspręsite kreiptis pagalbos į psichoterapeutą – tai būtų tikrai geras sprendimas.
„Mamos žurnalas“
Patarimai verti kiekvienos mamytės ir ne tik dėmesio, nes „perdegimas” neretai užpuola daugelį iš mūsų. Taip jau gyvenimas surėdytas, kad vis norisi to tobulumo, kuros visada atrodo nepasiekiamas, o mes imame ir pavargstame, perdegame ir atsitraukiame nuo visko, nes nebeturime jegu toliau gyventi ir daryti tai kas patinka. Mano nuomone, svarbiausia mazinti savo tobulumo savoka, ismokti pamilti save ir savo seima, aplinka ir imti is gyvenimo tik pozityva, o tai aks neigiama, palikti uzmarstyje.