Kūdikių lavinimas – neišsemiama tema. Pradedame konsultacijų ciklą, kuriame mintimis dalinsis kūdikių lavinimo specialistė. Pirmoji tema – apie akademinius kūdikių gebėjimus ir ryšio trūkumą.
Neuroedukatorė Joana Cironkaitė, „Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centro“ įkūrėja
„Kokia laiminga diena, ir nesvarbu kas buvo vakar. Kokia laiminga diena, aš drąsiai ir su šypsena pasitiksiu ją.“ Taip ilgą laiką dainavo mano keturi pametinukai vienoje iš savo repertuaro dainų. Dainavo, nes mes – tėvai – labai norėjome, kad mūsų vaikai dainuotų. Dainavo tai, ką aš kaip mama sudėjau į dainos žodžius. Mums tuomet atrodė, kad tai ypač naudinga, sveika ir reikalinga mūsų vaikams. Tačiau… reikia pripažinti, jog jie tik klusniai (nors ir ne visada) vykdė savo tėvų norus.
Gal čia tik mums taip, svarsčiau ilgą laiką. Gal kiti tėvai leidžia natūraliai savo vaikams spręsti, rinktis, ko jie patys nori. Tačiau vesdama ankstyvojo ugdymo užsiėmimus jau penkioliktus metus pastebiu, kad tėvų savo neretai neišsipildžiusių svajonių realizavimas vaikų sąskaita mažėja labai iš lėto.
***
Kodėl taip vyksta? Kodėl nors ir skaitome begales knygų, dalyvaujame nenutrūkstame seminarų ir mokymų maratone, nesiskiriame nuo tų, kurie beveik visiškai tuo nesidomi?
Mokslininkai, psichologai sako, kad tai glūdi mūsų pasąmonėje, ir mes, tapę tėvais, kartojame savo tėvų namuose išmoktas „pamokas“, o naujos ankstyvojo ugdymo teorijos, daiktų gausa bei išmaniosios technologijos dar ir paklaidina informacijos pertekliuje, kur tėvai tampa įkaitais madų, asmeninių lenktynių ir varžymosi – o mano vaikas…
Išties, tokių rūpestingų ir mylinčių tėvų kažin ar turėjo kuri kita karta nei dabartiniai vaikai. Juk mamos taip planuoja savo dienotvarkę, kad tik vaikas būtų laiku paimtas iš mokyklos ir pervežtas į būrelį, o nė metų neturintis mažylis savo dienotvarkėje turėtų mažiausiai 3–4 būrelius per savaitę. Pervargsta tiek mamos, tiek jų mylimi vaikai ir nebelieka jėgų paprasčiausiam pokalbiui prie arbatos.
***
Šiandien vesdama užsiėmimus šeimoms, auginančioms mažus vaikus labai minimaliai akcentuoju ankstyvuosius akademinius vaiko gebėjimus. Dažniausiai kviečiu tėvus prisiminti save mažus, kas jiems teikdavo džiaugsmo, kas liūdindavo. Ar buvo tėvų elgesyje dalykų, kurie skaudindavo? Tik tada, kai kūdikio tėvai prisimena savo asmenines patirtis, man pavyksta paaiškinti emocijų spektro svarbą, ribų būtinybę, asmeninio pavyzdžio paveikumą, skatinimo ir drausminimo sėkmes ir klaidingus variantus.
Ir nors dažnai tėvai pabrėžia, kad labiausiai tikisi, jog užaugęs vaikas bus sėkmingas ir laimingas, retas tikisi, jog vaikas užaugs laisvas, mylintis. Kaip mamos pajuokauja – juk tai tarsi savaime suprantama. Tačiau ugdydami vaikus ir kasdienybėje akcentus deda būtent taip, kad vaikas mokytųsi labiau verslininkui, o ne laimingam kūrėjui tinkančių savybių ir įgūdžių.
Tad ką mes, tėvai, jau šiandien galėtume padaryti?
Mylėti vaiką besąlygiškai, atvirai ir su tai lydinčiais žodžiais.
Tikėti ir pasitikėti, kad vaikas jaučia, kas jam svarbu ir ko jis nori.
Palaikyti ir skatinti vaiką nesustoti, svajoti ir siekti, net jei tie siekiai skamba gana beprotiškai.
Parodyti asmenines ir gyvenimo ribas, supažindinti, kas yra saugu, o ko reikėtų saugotis.
Priimti vaiko nuomonę, diskutuoti, juokauti ir džiaugtis mažais laimėjimais.
Leisti vaikui klysti ir būti tuo uostu, kuris visad apkabins, priims ir sušildys.
Pavardinus tokį sąrašą, dažnai tėvai išsigąsta ir paraudę prisipažįsta, jog „manęs to niekas nemokė, aš neturiu tam gebėjimų“. Koks būna mano atsakymas? Jei turite širdį, – tikrai neabejotinai žinote, ko išties reikia jūsų vaikui. Tereikia nurimti, įsiklausyti, skirti tam šiek tiek laiko ir tylos bei tikėjimo, kad tik jūs patys geriausiai pažįstate savo vaiką ir galite nuoširdžiai atliepti į jo poreikius.
Dar pajuokauju, jog geriausiai vaikus (ir jų tėvus) auklėti moka jų neturintys arba jau seniai pamiršę, ką reiškia dvimetis namuose. Ir linkiu būti drąsiems. Augti pačiam drąsiai kaip mamai/tėčiui ir tą drąsą rodyti savo vaikams. Juk jie labiausiai mokosi iš mūsų pavyzdžio, tarpusavio santykių, kaip mes liūdime, kaip mes džiaugiamės, kaip dėkojame ir kaip pykstame.
Ir tai, kuo šiandien pasidalinau su jumis, sau taikau kasdien – susidurdama dabar jau su paauglystės iššūkiais, tačiau primindama sau kaskart: „Tai mano vaikai, aš juos myliu ir priimu visokius, mokausi iš jų ir dėkoju, kad kaip mama galiu augti drąsiai“.
