Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt
Milijono vertės klausimas „Ar mano vaikas laimingas?“. Ir kitas, ne mažiau svarbus klausimas: „Ką galiu padaryti, kad jis būtų laimingas?“. Vaikų ir suaugusiųjų raidos moksliniai tyrimai atskleidė, jog suaugusiojo laimė kuriama vaikystėje.
Suteikti laimė savo vaikui – ne tai, ką galime DUOTI (žaislų, drabužių, maisto, emocijų). Iš tiesų vaiko laimė kuriama tėvams suteikiant šansą pačiam vaikui vystyti jo vidines galias.
Gera žinia: nereikia būti vaikų psichologu ar raidos specialistu, norint padėti vaikui žengti savosios laimės link.
Štai 8 esminės elgesio strategijos, kurias gali pasitelkti tėvai kurdami ne tik savo laimę.
1. Išmokite pažinti vaiko siunčiamus signalus
Naujagimis, ropojantis kūdikis ar savarankiškai žingsniuojantis mažylis – tai emocijų rodymo virtuozai. Kai mama įeina į kambarį, kūdikio veidą nušviečia šypsena, užtat reikia tik atimti mėgstamą žaislą, ir mažylis pravirksta. Artimiausi žmonės sugeba pastebėti ir tarpines emocijas tarp vaiko šypsenos ir verksmo.
Pediatrė-neurologė Liza Eliot teigia, jog vaikai kupini gyvų emocijų dėl jų smegenų žievės, kuri kontroliuoja autoreakcijas į dirgiklius. Pirmaisiais metais smegenų žievė vystosi sparčiausiai, todėl gebėjimas kontroliuoti elgesį ir emocijas sparčiai tobulėja ankstyvoje vaikystėje. Jei atrodo, jog vaikas didžiąją dalį laiko praleidžia verkdamas ar zirzdamas, taip vyksta dėl to, kad mažyliai pirmiau patiria kančią, o tik paskui laimę. Taigi verksmo ir kančios išraiškos – vaiko vystymosi etapai. Taip vaikai išmoksta siųsti SOS signalą prižiūrintiems suaugusiesiems, kad parodytų, jei kas nors negerai.
Vaikui verkiant, mama nori žinoti priežastį: skauda, alkanas, nuobodžiauja? Psichiatrijos profesorius Paulas C. Holingeris sako: „Jautri mama moka atpažinti skirtingas savo vaiko verksmo ar veido mimikos rūšis. Akių vokai, burna, balsas yra vaiko signalizavimo sistemos“. Vaikas, patiriantis fizinę kančią, verks, jo lūpų kampučiai nusvirs, akių vokai nusileis iki vidurio akių.
Stipriai supykusio mažylio veidas paraus, akys užsimerks, liežuvis bus įtrauktas, o užuot verkęs vaikas rėks, spiegs, krioks.
Daugybė tėvų suvokia, kad verkimas arba liūdesys rodo, jog vaikui negerai. Tačiau vaiko pykčio tėvai nevertina rimtai, linkę jį priskirti prie „užsispyrimo“, „išlepimo“. Prof. P. Holingeris sako, jog daugelis tėvų nesupranta, kad pyktis rodo perdėtą kančią, viršytą liūdesį. „Jei patalpoje triukšminga ir ryškiai šviesu, vaikas rodys kančios ženklus (verks, liūdės, zirs), tačiau jei triukšmas ir šviesos stiprės, vaiko išgyvenama kančios emocija pavirs į pyktį,“ – sako profesorius. Klausimas, kodėl tėvai į mažą vaiko kančią reaguoja, o didelio laipsnio kančią ignoruoja?
Liza Eliot paaiškina, kodėl tik ką gimę naujagimiai nerodo laimės, kai jiems viskas gerai, o klyksmas nebūtinai reiškia neigiamas emocijas. Smegenų emociniai centrai iki 6–8 mėnesio dar iki galo neveikia, todėl tik po pirmojo pusmečio, pradėjus jausti emocijas, jos atsispindi mažylio veide. Vaikai turi savitus, unikalius, tik jiems būdingus būdus pranešti apie tai, kas jam negerai. Identiškoje situacijoje vieni mažyliai gali verkti, o kiti tylėdami paniškai kabintis į mamą. Tėvai, žinodami savo vaiko temperamentą, gali išmokti suprasti signalus, kuriais vaikai atskleidžia savo būsenas ir emocijas.
2. Sukurkite mielą aplinką
Ne dėl spalvotų baldų, žaismingų tapetų ar gausybės žaislų kūdikio veidą nušviečia šypsena. Jo laimės objektas – tėvai. Jei mamai smagu žaisti su vaiku, ir vaikui smagu. Jei tėčiui linksma dūkti su vaikui, ir vaikui linksma. Taip puoselėjamas laimės jausmas abipusiu ryšiu, tai vaiko laimės pagrindas. Įvairių veiklų išbandymas, tyrinėjimas ir kūryba lemia suaugusiojo laimės, pilnatvės, vidinės darnos pojūčius. Tai patiria tie, kurie būdami vaikai patys spręsdavo, kokia veikla jiems patinka – statyti kaladėlių namą, o gal „gaminti patiekalus“ smėlio dėžėje, statyti palapinę kambaryje ar tapyti vandeniniais dažais. Vaiko laimės jausmą augina kūrybiški, neapibrėžti žaidimai be išankstinių taisyklių, ir, deja, neturintys nieko bendra su muzikos pamokomis, sporto būreliais ar kita apibrėžta veikla. Specialūs, suaugusiųjų suorganizuoti ir nuosekliai vykdomi vaikų „ugdymai“, „mokymai“, „lavinimai“, „socializacijos“ ir pan. tik tolina vaiką nuo kelio savosios laimės link.
3. Padėkite vaikui vystyti jo talentus
Moksliniai tyrimai atskleidė, kad laimė ir gabumai eina išvien. Laimingi žmonės kartu yra ir gabūs arba gerai įgudę. Štai vaikas bando šaukštelį nukreipti į burną, iš pradžių nesiseka, jis mokosi atkakliai, nuosekliai. Ir štai, jo pastangos apdovanojamos sėkme – šaukštelis įvairuojamas tiesiai į burną! Šį laimėjimą vaikas pasiekė dėl savo pastangų. Jis pirmą kartą patyrė savarankiško gyvenimo kontrolės jausmą. Mokslininkai įrodė – jausmas, kad pasistengus galima kontroliuoti savo gyvenimą, yra suaugusiojo laimės pagrindas.
Tūkstančiai galimybių kas dieną dovanojamos tėvams, norintiems pamatyti vaiko kelią į laimę:
- Naminių raktų ryšulys vietoje plastmasinio žaislo.
- Batų valymas ir raištelių varstymas, užuot žaidus žaidimą mobiliuoju telefonu.
- Samčiai, tarkos, stalo įrankiai, pjaustoma virta bulvė, užuot dėliojus kartoninius paveikslėlius „Daržovės ir vaisiai“.
- Stambių sagų, karolių, užuolaidų žiedų vėrimas, užuot sėdėjus manieže su spalvotais kamuoliukais.
- Indų ar unitazo plovimas su tikru vandeniu ir guminėmis pirštinėmis vietoje „lavinamo“ žaisliuko.
- Lakstymas lauke, ridenimasis nuo kalno, taškymasis balose, lietaus, vėjo, sniego, šalčio ir kitų gamtos išraiškų pajautimas, užuot saugiai sėdėjus ant sofos su TV pulteliu.
Vaikiški žaislai – tai aptakios formos, tradicinės ryškios spalvos, nugludinti kampai, minkšti arba – dar baisiau – elektroniniai. It maistą atkąstą ir sukramtytą tektų tik nuryti. Iš pradžių, atrodytų, nieko tokio, juk nereikia vargti kramtant, bet nei skonio, nei atradimo džiaugsmo. Nepatenkintas ar slopinamas smalsumas ilgainiui išblėsta, jo vietą užima apatija, nuobodulys ir lengvo, nesudėtingo spektaklio poreikis – TV, elektroniniai žaislai, kompiuteriniai žaidimai, komiksai.
4. Sveikas kūnas – laimingas vaikas
Miegas, sportas, sveikas maistas – svarbus bet kuriam žmogui, o vaikams ypač. Suteikite vaikui galimybę iškrauti fizinę energiją – spardytis kojomis ore, šliaužti, eiti atbulomis ir kristi į lovą, ridentis nuo kalniuko. Visa tai pakelia mažylio nuotaiką. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip mažylis reaguoja į taisykles. Daliai vaikų jų laikymasis yra lengvas, kitiems dingsta bet koks noras dalyvauti veikloje.
Specialistai įspėja – yra ryšys tarp vaiko mitybos ir jo nuotaikos. Cukrus ir saldumynai iš pradžių suteikia daug energijos, vėliau sukelia nerimą. Alergija, jautrumas tam tikriems maisto produktams ar aplinkoje esančioms medžiagoms irgi daro įtaką mažylio nuotaikai ir elgesiui.
5. Leiskite įveikti sunkumus
Pirmąjį gyvenimo pusmetį labai svarbu, kad tėvai atsilieptų ir tenkintų kūdikio poreikius. Mylėkite, žindykite, glauskite, nešiokite drąsiai – pirmąjį pusmetį kūdikio neįmanoma išlepinti. Vėliau taisyklės šiek tiek keičiasi – vaiko darymas „laimingu visada, bet kokiomis priemonėmis“ nebetinka. Vaikas turi teisę ne tik į pozityvias emocijas, jam reikia pažinti ir mokėti atpažinti kančią, skausmą, liūdesį. Leisdami savo vaikui kaupti pasaulio patyrimą pačiam, suteiksite papildomų šansų būti laimingam.
Pirmais metais mažylis daug mokosi – stovėti, sėdėti, vaikščioti, pasiekti norimą objektą, kalbėti, taip susiformuoja pasitikėjimas savo jėgomis ir pasitenkinimas savo laimėjimais. Kasdienis pavyzdys: neskubėkite kelti parkritusio vaiko, pabūkite šalia verkiančio mažylio, duokite laiko, švelniai paraginkite stotis pačiam.
6. Leiskite vaikui reikšti visas emocijas
Vaikui augant, paraginkite jį išreikšti jausmus ir nuotaikas žodžiais. Net ir nekalbančiam mažyliui galima rodyti gestus rankomis ir tarti žodžius „laimingas“, „piktas“, liūdnas“. Tokiu būdu vaikai greičiau susieja emocijas su jų pavadinimais ir geba ne tik atpažinti savo emocijas bet ir jas reguliuoti.
Neišaukštinkite teigiamų emocijų. Nesureikšminkite neigiamų emocijų. Emocijos nėra nei geros, nei blogos, jos tiesiog yra.
Normalu, kad maži vaikai tampa jautrūs, apimti nerimo ar liūdnoki, tai jokiu būdu nereiškia, kad jie yra nelaimingi. Testas jums: įsivaizduokite, jog jūsų mažylis „n-tojo“ gimtadienio metu susimąstė, nuliūdo ir pasitraukė į kitą kambarį toliau nuo svečių šurmulio. Kaip elgsitės? Kokia jūsų pirma reakcija? Dauguma tėvų prieitų prie vaiko ir stengtųsi jį pralinksminti. Taip atimama iš vaiko proga pačiam atpažinti liūdesį ir susitvarkyti su emocijomis. Tyrimai modeliuojant tokias situacijas rodo, jog šiek tiek pabuvę atskirai, mažyliai vėl sugrįžta į gimtadienio šurmulį. Grįžta kitokie. Praturtėję. Taip išugdomas gebėjimas valdyti emocijas. Jei tėvai puola vaiką linksminti, jie parodo, jog jausti liūdesį yra blogis.
7. Būkite pavyzdys
Psichiatrai įrodė, jog tėvai perduoda temperamento tipą savo vaikams ne tik per genus, bet ir per savo elgesį bei bendravimo su vaikais stilių. Vaikai pagauna tėvų emocijas – tiek teigimas, teik neigiamas. Teigiamos emocijos tai VISOS emocijos (džiaugsmas, gerumas, liūdesys, užuojauta, pyktis ir t.t.), neigiamos emocijos tai destruktyvios nuotaikos (depresija, apatija, priklausomybė ir pan.)
Vaikai imituoja tėvų emocinį stilių. Jei mama kvatoja, vaikas irgi linkęs juoktis, šypsotis, jo smegenys mokosi, jungiasi „šypsenos ir juoko“ neuronai. Analogiška situacija, kuomet kūdikiui skauda pilvelį, jis verkia – rami mama nešioja, glosto, švelniai niūniuoja, ir mažylis aprimsta, nes „pagavo“ mamos emocinį stilių. Atvirkščias efektas būtų, jei mama susijaudintų, blaškytųsi, pyktų – vaikas irgi negalėtų nurimti.
Normalu, kuomet pervargęs kūdikis nesugeba pats nusiraminti, nevaldo emocijų. Taip elgdamiesi suaugusieji nebus priskirti prie normos: stresuojantys, sergantys depresija tėvai nesugeba parodyti emocinio stabilumo, susitvardymo, jų vaikai „paveldi“ tėvų emocines problemas.
Jei išgyvenate sudėtingą laikotarpį, sergate depresija ar nesuvaldote nuotaikų, ieškokite pagalbos, kreipkitės į specialistus – taip kursite ne tik savo laimę, bet ir negriausite mažylio laimės.
8. Mokykite daryti prasmingus dalykus
Vaikai ne tik auga, bręsta, mąsto, bet ir mokosi „Kasdienybės mokykloje“. Jie pastebi, kaip jų pasitenkinimas veikia kitus.
Tyrimai rodo, kad žmonės, jaučiantys savo gyvenimo prasmingumą, yra laimingesni, neserga depresija ir kitiems šalia jų tiesiog gera būti.
Net ir dešimties mėnesių mažylį galima išmokyti pasitenkinimo ne tik IMTI bet ir DUOTI. Jei duodate savo mažyliui bananą, supjaustytą gabaliukais, leiskite jam įdėti gabalėlį ir į jūsų burną. Parodykite, kaip jums skanu ir kaip gerai jaučiatės. Jei šukuojate mažyliui plaukučius, leiskite ir jam jus pašukuoti. Pasidžiaukite nauja šukuosena, parodykite, kaip jums malonu.
Šie maži kasdieniai patyrimai moko vaikus dalintis ir puoselėja jautrumą kitam. Augant vaikui, šios pamokėlės vyksta natūraliai, atliekant kasdienius namų ruošos darbus, pvz., dedant knygas į lentyną, tvarkant žaisliukus.
Pabaigoje
Kol priešiškose stovyklose pasiskirstę mokslininkai ieško įrodymų, kaip tvirtai charakteris „įsiūtas“ į žmogaus genus, tėvams lieka tik pasikliauti intuicija ir laiko patikrintomis priemonėmis: meilės ir dėmesio vaikams nebūna per daug. Nežinantiems, kas tai, reikėtų grįžti į savo vaikystę ir paklausti savęs, kada jaučiausi laimingas?
Gal tai buvo, kai netikėtai tėtis pasisodino jus ant kelių ir jūs „vairavote“ mašiną?
Gal tai buvo tą nesvarumo sekundę, kai šokote nuo spintos ant senelių lovos?
Gal tai jautėte tada, kai su pusbroliais kaime atlikote varlės skrodimą?
Gal tai pajutote tada, kai pas močiutę su tikru peiliu pjaustėte varškėčius?
Gal jūsų širdis šokinėjo iš džiaugsmo, kuomet su tetos siuvimo mašina siuvote popieriaus lapus?
Prisiminėte? Sveikiname! Dabar jau supratote: LAIMĖ = ATRADIMO DŽIAUGSMAS.
Rasa Siudikienė
„Mamos žurnalas“
