Kai dar buvau maža mergaitė, būdavo įdomu stebėti, kaip kitos mamos ir kiti tėčiai elgiasi su savo vaikais. Pasidalinsiu vienu iš baisiausių pastebėjimų, kuris neapleidžia ir dabar: eina mama, tempia už rankos bliaunantį mažių, ir aiškina, kad jei nesiliaus žliumbti, gaus per užpakalį. Kai kurios mamos ir nieko neaiškindamos užploja. Man buvo labai keista – ar šios mamos nori, kad vaikas dar labiau verktų? Juk jei vaikui užploja per užpakalį, tai nejau tikisi, kad šis liausis verkti – aišku, kad verksmo tuomet tik pagausėja. Tai ką tos mamos sau mano?
Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė
Dabar, kai turiu savų vaikų, nepaliauju stebėtis mamomis, tačiau tokius poelgius imu labiau suprasti. Tai nėra siekis padėti vaikui susivaldyti ir elgtis tinkamai. Tai tiesiog savo bejėgystės parodymas: nežinau, ką su tavim daryti, bet kadangi labai ant tavęs pykstu, tai bent užvažiuosiu per užpakalį, tuomet bent žinosiu, dėl ko verki.
Kas atsitinka, kad švelnios, mylinčios mamos kartais „išeina iš ribų“, „tampa raganomis“ ir joms net neberūpi, ar vaikas bus laimingas, ar žliumbs visa gerkle, imsis ko netinkamo. Vienintelis likęs noras – dingti, prisiminus A. Mamontovo dainos žodžius „išgaruot iš čia kaip vanduo“. Tačiau pasprukimas iš situacijos gali išspręsti tik šią vieną situaciją ir tai tik labai trumpam. Po to kyla kitos panašios situacijos, vis stipresne jausmų banga užliedamos ir palaidodamos švelnumo ir supratimo atsargas. Kol vieną kartą pasakom – ne, aš taip nebegaliu, norėčiau, kad būtų kitaip.
***
Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad yra daug būdų, kaip išvesti mamas iš proto.
Juk kiekvienos mamos veikimo sistemoje yra silpnųjų grandžių. Viena pažįstama mama negali pakęsti išlieto pieno, kita – ypač skardaus savo vaikų klykimo, aš pati jautriai reaguoja į vaikų peštynes, ypač, kai skriaudžiami silpnesni. O būna dienų, kai viskas susideda. Kur tuomet dingti ir ką tuomet daryti? Labai norisi susitarti gražiuoju, aiškintis ir prašyti tinkamo elgesio, tačiau, kai diena linksta vakarop, jėgų užtenka tik ką nors apstaugti, gal dar bumbtelėti didžiausiam mušeikai, kyla net noras gerai išperti kailį – žinos, kaip savo vargšę mamą vesti iš proto. Tačiau praėjus įkarščiui ar pamačius išsigandusias vaiko akis pasidaro aišku – tai ne „mamiška“ – mama turėtų pasielgti kažkaip kitaip. Tačiau kaip tam turėti noro, jėgų ir kaip žinoti, kaip pasielgti, kai užverda jausmai. Kaip šeimoje neprarasti proto pavojingomis mamystei situacijomis arba kaip jį susigrąžinti?
***
Mokslų metų laikais suradau citatą, labai man pravertusią. Ji priskiriama žymiam karžygiui H.Moltkei ir ji yra apie tai, kad pasiruošimas lemia mūšio baigtį. Ką gi, santykiai namuose neprilygsta karui (bent taip tikiuosi), tačiau geras pasiruošimas gal ir čia galėtų praversti. Ko gi reikia geram pasiruošimui? Atrodo, kad pradžioje praverstų išanalizuoti situaciją.
Jei vaikai elgiasi kitaip nei paprastai, galima įtarti, kad jie pavargę. Kaip su mamomis? Ar gali būti, kad mūsų netinkamą elgesį lemia ne tik esama situacija, bet ir nuovargis, maistas, kuris taip ir nepateko į mūsų skrandžius arba buvo sumestas ten pernelyg greitai, nespėjus jo palydėti mintimis ir dabar įstrigęs pakeliui, pamirštas išgerti vanduo, kurio stygių pajaučiame tik vakare, įsiskaudus galvai. Turbūt mamų gyvenimas dar sudėtingesnis ir prisideda ne taip ištartas mylimojo žodis, netvarka namie, kai atrodo, kad nebeįmanoma suvaldyti situacijos, nebeįmanoma išgyventi. Atrodo, pats laikas imtis minutės pertraukėlės.
***
Taigi, minutės pertraukėlė. Vaikai išgyvens, o man praverstų puodelis karšto gėrimo ir konstruktyvios mintys.
Kaip rūpintis vaikais pačiai nepaskęstant buities liūne, džiaugiantis jų laimėjimais, o ne nuolat apgailestaujant dėl jų klaidų? Pirma į galvą šovusi mintis – tai ko gi aš noriu? Besrėbdama savo gėrimą suprantu, kad iš tiesų labai svarbu susigaudyti, ko norisi. Kaip kitaip žinoti, ar tai, ką gaunu, yra tai, ko noriu, ar turiu vis dar stengtis ir siekti kažko daugiau? Nežinant savo norų, kaip žinoti, kokį savo, vaikų, vyro elgesį pastiprinti? Čia jau antra idėja, labai svarbi tolesniam mano pasiruošimui. Pastiprinimai.
Pastiprinimai yra tai, kas sustiprina elgesį, dėl ko elgesys linkęs kartotis.
Pastiprinti galima bet kokį elgesį. Pastiprinimais gali būti bet kas, kas sustiprina tikimybę, kad elgesys kartosis. Pavyzdžiui, mano rūpinimąsi santykiais tarp vaikų ir tėvų pastiprina tai, kad pasidaro lengviau bendrauti šeimoje, maloniau būti mama.
Įdomu tai, kad mes nuolat pastiprinam vieni kitų elgesį. Tokiu būdu, net nežinodami apie tai, susiformuojam tam tikrus elgesio būdus. Tokiu būdu ne tik mes išmokom vaikus, kaip tinkamai ir netinkamai elgtis, bet ir patys, vaikų padedami, išmokstam, pavyzdžiui, rėkti ant vaikų. Įsivaizduokite situaciją – tėtis skaito laikraštį, o sūnus nori, kad šis įpiltų sulčių, iš pradžių prašo tyliai, po to vis garsiau – tėtis užsiėmęs, nenori atsitraukti. Kai vaiko balsas pasidaro nebepakeliamas, tėtis užrinka, kad liautųsi ir pasakytų, ko nori. Vaikas nutyla, išsako pageidavimą ir gauna sulčių.
Pasigilinus į situaciją, paaiškėja, kad vaikas išmoko, kad tik stiprus balsas pažadina tėtį (kitąkart reikės pamėginti iš karto garsiau riktelėti), tėtis išmoksta, kad rėkimu gali užtildyti vaiką (kitąkart irgi mieliau šūktels) – o po to stebimės, kodėl namiškiai taip garsiai šūkauja.
Pratęsiant šį nukrypimą į tai, kaip mes formuojam savo ir kitų elgesį, verta prisiminti žymų psichologą Skinner, kuris siūlė galvoti apie tai, ką mes pastipriname, kad nesustiprintumėme netyčia elgesio, kuris mums nepatinka. Taigi, sugrįžusi prie savo norų, apsisprendžiu, kad noriu, jog mano namiškiai daugiau dėmesio skirtų vieni kitiems ir namams. Ne tik savo pomėgiams ir malonumams. Man patiktų, kad vaikai pasidėtų daiktus į vietas, kad vyras daugiau užsiimtų bendra veikla su vaikais, kad aš rasčiau laiko sau ne tik tada, kai minutės pertraukėlė neišvengiama, kad vakare po visų darbų ir bendravimų dar galėčiau pasidžiaugti diena, pasidalinti mintimis apie ją su vaikais, o ne burbtelėjus „labanakt“ bandyti pasislėpti, kur manęs niekas nerastų
***
Visuomet atsiranda žmonių, kurie tvirtina, kad netinka manipuliuoti kitais žmonėmis ir juos formuoti pagal savo norus – kur asmens laisvė būti tokiu, kokiu nori, kur laisva valia ir pasirinkimas? Tačiau grįžtant prie Skinner minčių, kurio idėjos šiuo būdu irgi buvo smarkiai kritikuotos, tenka pripažinti, kad mes vis vien visąlaik vienaip ar kitaip pastipriname vienokį ar kitokį savo ar kitų elgesį. Tai gal galime sąmoningai atsirinkti, kurį elgesį norime sustiprinti, o kurio – ne, kad po to nereikėtų stebėtis, kodėl namiškiai taip keistai elgiasi, kodėl rėkia ar nepaiso mūsų kalbų. Nežinau, kaip jums, bet man mintis, kad geriau pastiprinti tai, ką norime, o ne tai, „kas išeina“ pasirodė verta pastangų.
Taigi susirašiau, kokio elgesio iš namiškių tikiuosi, dabar teks eiti į medžioklę.
***
Iš tiesų bandymas sustiprinti elgesį gali būti prilygintas medžioklei. Tenka atidžiai stebėti namiškius ir pulti, kai tik pasirodo mano siekiamas elgesys. Tik nusitaikyti ne su šautuvu, o su daug galingesniu ginklu – žodžiu. Žodis daro stebuklus. Ir ne tik gerus. Juk kaip liūdna būna, jei kas nepelnytai užsipuola ir nemaloniai išvadina.
Tačiau dabar ne apie tai. Man prireikia dar vienos minutės pertraukėlės, kad prisirankiočiau tokių žodžių, kurie sukelia šypseną, kurie pradžiugina ir gerai nuteikia. Tokių, kurie pasako, kaip labai vertinu tai, ką kitas padarė, ir kaip labai džiaugčiausi, jei tai pasikartotų. O tie žodžiai, pasirodo, paprasti. „Ačiū, man labai miela“, „tu tai sugebi, gali savimi didžiuotis“, „o, tikrai gerą darbą padarei“, „man taip patiko, kai tu…“ ir dar daugybė. Tikiu, kad esmę supratote, jūsų fantazija irgi gera, ir sugebate prigalvoti daug daug tokių mielų pasakymų. O jei ne – visada praverčia šypsena ir apkabinimas. Manau, maniškiams svarbu, kad parodau, jog pastebėjau, jog pastebiu, matau, teigiamai vertinu ir pritariu tam, ką jie daro.
***
Besidomėdama, kaip sustiprinti pageidaujamą vaikų elgesį, G.R.Patterson knygoje („Living with children“) radau, kad įprotis teigiamais žodžiais, gestais, draugišku elgesiu sustiprinti pageidaujamą aplinkinių elgesį palaipsniui persiduoda ir kitiems, tai užkrečiama. O, tai būtų labai gerai, nes, turbūt kaip ir daugelis mamų, ne taip dažnai mano pastangos būna pastebėtos ir įvertintos, tuomet noras stengtis krenta bedugnėn ir taip sunku jį vėl iš ten ištraukti. Taigi mintis, kad mano pastangos gali atsigręžti į mane, ir mano namiškiai ims pastebėti mano pastangas, mano tinkamą elgesį, suteikia dar daugiau jėgų bandyti, stengtis. Stengtis ta linkme, kuria noriu, ne aklai grabinėjant. Tuomet matau, kad ne taip smarkiai į akis krenta netinkamas vaikų elgesys – jis prasprūsta, aš juk medžioju tinkamą elgesį, nėra kada dairytis į klaidas ir paklydimus. Ir iš tiesų tinkamo elgesio pagausėja – iš vienos pusės dėl to, kad ėmiau daugiau jo pastebėti – anksčiau prasprūsdavo, juk klaidos akis bado, o teisingi, geri dalykai praeina tylomis. Iš kitos pusės – namiškiams tapo maloniau būti geriems, draugiškiems vienam su kitu. Ir man ima atrodyti, kad mūsų šeima yra labai draugiška ir taip gera stebėti ją ir džiaugtis ja, o dar smagiau – dalyvauti bendroje veikloje ir dalintis savo atradimais, dalintis patirtimi.
***
Ir tikrai namuose po truputį pildosi stebuklai – namiškiai vis daugiau randa bendros veiklos, sugeba susitarti tarpusavy, atsiranda daugiau laiko sau ir stogas nebe taip greitai nuvažiuoja. Nors dar tenka prisiminti, kad visų pirma turiu pasirūpinti savimi – tik būdama stipri ir geros nuotaikos palaikysiu gerą nuotaiką namuose. O kartais praverčia sena išmintis, kad negalint pakeisti situacijos, galima keisti požiūrį į situaciją, ir jausmai nebebus tokie stiprūs. Juk išlietas pienas yra tik pienas, jį galima išvalyti, suteptus drabužius galima pakeisti kitais ir išskalbti, peštynės užgrūdina charakterį (aišku, prisilaikant saugumo taisyklių).
Po truputį man pavyksta vaikų priežiūrą vėl sugrąžinti į mėgstamų veiklų sąrašą, ir vis dar stebina mamos, kurios grasina savo vaikams užploti per užpakalį, jei šie nenustos verkti. Ir taip norisi joms pasakyti – yra geresnių būdų susitarti su vaikais, pasidomėkite tuo, pasidarykite sau apmąstymų minutės pertraukėlę su karšto gėrimo puodeliu…
Linkiu gerų įžvalgų.
„Mamos žurnalas“