Kai kalbėjomės, Jurgitai buvo tik 34 metai, tačiau pagal jos gyvenimo istoriją galima būtų sukurti kelių serijų dramą. Įvykių tiek daug ir jie tokie sodrūs, kad pakaktų kelių žmonių gyvenimams. Kalbėjomės įprastomis „Mamos žurnalui“ aplinkybėmis – Jurgitai stumiant vežimėlį su miegančia 4 mėnesių dukrele Daniela.
Bendro gyvenimo pradžia
Jurgitos su Aleksandro istorija prasidėjo nuo meilės iš pirmo žvilgsnio. Susitikę jauni žmonės jau po 2 savaičių apsigyveno kartu. Aleksandrą moteris vadina gyvenimo dovana. Būdama 19 metų Jurgita jau tapo mama – pagimdė sūnų Dovydą. Kai sūneliui sukako 2 metai, Jurgita vėl pradėjo lauktis, tačiau šis nėštumas baigėsi persileidimu. Šeima suprato, kad būna visko, reikia bandyti vėl. Deja, taip greitai, kaip tikėjosi, Jurgitai pastoti nebepavyko. Čia ir prasideda tikroji drama.
Dveji metai gana ramūs
Pirmuosius dvejus metus, per kuriuos nepavyko pastoti, Jurgita jautėsi gana ramiai. Antraisiais – domėjosi, skaitė, kad jau reikėtų eiti tikrintis, tačiau laukė, nes juk žinojo – pastoti gali, abu vaisingi. „Tikriausia reikia subręsti psichologiškai pirmam vizitui pas gydytoją, kurio metu pasakai – man nepavyksta pastoti. O iki tol dar tenka tai pripažinti sau pačiai. Tai išdrįsau padaryti po daugiau nei 3 nevaisingų metų.
Ginekologė atliko pagrindinius tyrimus, nieko blogo nerado. Skyrė kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kuris atliekamas ligoninėje. Rašydama siuntimą gydytoja pasakė – tikriausiai tai ir bus problema, kai jums pravalys kiaušintakius, pagimdysite dar 8“, – pasakoja Jurgita. Tyrimas parodė, kad Jurgitos kiaušintakiai praeinami. Jų „pravalyti“ nereikėjo. Laukimo ir vilties kupini prabėgo dar keleri metai.
Vyras stoja į kovą
Gavusi gerus Jurgitos tyrimų atsakymus ginekologė užsiminė, kad reikėtų ištirti vyrą. Ši misija – tyrimams įkalbėti vyrą – matyt, viena sunkiausių. Jurgita tam ruošėsi beveik metus. „Perskaičiau apie vyrų vaisingumo tyrimą ir supratau, kad jei aš būčiau vyras, niekada nesutikčiau šio tyrimo atlikti. Tai vyriškąjį orumą žeminanti procedūra“, – sako Jurgita.
Tie bėgantys metai moteriai buvo labai sunkūs. Aplink vienas po kito gimė giminaičių, draugų vaikai. Jurgita pajuto, kad nenori būti kompanijose, kuriose yra kūdikis. Ji nenorėjo, kad aplinkinius glumintų jos nepaaiškinamas jaudulys, ašaros. Situaciją gelbėdavo vyro palaikymas, tačiau pamažu šeima tarsi užsivėrė nuo aplinkinių. „Kai sužinodavome, kad greitai tuoksis kokie nors pažįstami, mano pirma mintis būdavo – jie greitai turės vaikų. Giliai širdyje džiaugiausi, kai jiems gimdavo gražūs, sveiki kūdikiai, bet kai reikėdavo susiruošti eiti į svečius, aš palūždavau, neidavome niekur. Dabar pati stebiuosi, kodėl man buvo taip skaudu, juk auginome sūnų. Tikriausiai tiems, kurie negali susilaukti vaikų, visai nesvarbu, ar jau yra vaikas šeimoje, ar ne – skausmas toks pats“, – prisimena Jurgita.
Vis dėlto Jurgita ryžosi atsargiai pasikalbėti su vyru. Jis be kalbų sutiko. Jurgita žinojo, kad galima spermą tyrimams atvežti iš namų.
Norėdama palengvinti vyro užduotį, moteris taip ir padarė. Nenorėjo, kad vyras eitų su ja į kliniką, kad į jį kažkas žvalgytųsi, gal apkalbėtų…
Spermos tyrimo atsakymas buvo puikus.
Tolesni tyrimai ir pirmosios inseminacijos
Toliau tęsėsi tyrimai, kurie taip nieko aiškaus ir neparodė. Buvo spėliojama – gal priežastis hormoninė? Jurgitai skyrė gydymą hormoniniais vaistais, stimuliavo kiaušides. Išaugdavo daug folikulų, tačiau tai nieko nekeitė. Vizitai pas medikus Jurgitai buvo lyg nuolatinis darbas.
Ginekologė Jurgitai pasiūlė kreiptis į vaisingumo specialistus. „Vėl visą savo istoriją turėjau išpasakoti kaip bažnyčioje… Tik bažnyčioje niekas, išskyrus kunigą, tavęs negirdi, o gydytojo kabinete, rodos, ir prietaisai klausosi“, – pasakoja Jurgita. Vaisingumo gydytoja Jurgitai rekomendavo vėl paskyrė daugybę tyrimų ir rekomendavo pabandyti atlikti inseminacijas*. Tas vienaskaita pavartotas procedūros pavadinimas teikė tiek vilties ir nusiraminimo! Tačiau vienaskaitos nepakako.
Moteriai vaistais sunokindavo folikulus, echoskopu nustatydavo jų dydį ir tam tikrą dieną liepdavo susileisti vaistų (vaistus suleisdavo vyras).
Nustatytą ovuliacijos dieną moteris su vyro sperma indelyje atvažiuodavo į kliniką, kur jai būdavo atliekama ši procedūra. Viena po kitos (su maždaug 6 mėnesių pertraukomis) buvo atliktos 3 inseminacijos. Pastoti nepavyko. Tuo metu vienos inseminacijos kaina buvo 400 Lt, plius echoskopijos, gydytojų konsultacijos, medikamentai folikulams nokinti ir daug kitų papildomų išlaidų.
„Turėjau tikslą, jo siekiau, todėl visos tos procedūros, vaistai, vizitai pas gydytojus manęs visiškai nevargino. Išmokau negirdėti ir nematyti to, kas man atrodė estetiškai nesuderinama su naujos gyvybės pradėjimu.
Fiziškai jaučiausi stipri, energinga. Tačiau psichologiškai mane labai palauždavo ir alino vis tas pats –neigiamas – rezultatas. Jaučiau kaltę dėl sparčiai senkančių šeimos finansų. Po kelių nesėkmingų bandymų nutariau save prieš procedūras užprogramuoti nesėkmei. Kai atlikdavo procedūrą, sakydavau sau – tikrai nepasiseks. Galvodavau – jei manysiu, kad nepasiseks, ir taip bus iš tikrųjų, vadinasi, man bus mažiau streso. O jei netyčia pasiseks – tada bus daugiau džiaugsmo mums abiems“, – pasakoja Jurgita. Ji tik dabar bando įsivaizduoti, koks stiprus turėjo būti jos vyras, sugebėjęs visas ašaras, nusivylimus, abejones kaskart paversti dar vienu atskaitos tašku ilgame kelyje į tikslą. Už tą stiprybę ji jaučia žodžiais nenusakomą dėkingumą.
Pertrauka
Metai bėgo. Šeima įsigijo naują butą, paskendo įsikūrimo rūpesčiuose, tad Jurgita kuriam laikui savo tikslą atidėjo. Juolab kad apie sudėtingą šeimos siekimą pastoti niekas nežinojo, net sūnus. Kai vyras leisdavo Jurgitai vaistus, sūnui buvo sakoma, kad mama peršalo ar jai skauda pilvą. Jurgita pasakoja: „Esu labai plepi, bendraujanti, tačiau apie mūsų žygius nežinojo nei mama, nei anyta, nei teta, kuri dirba su nėščiosiomis, nei artimiausios draugės. O kartais taip norėdavosi tiesiog moteriškai išsiplepėti, nes ne visas smulkmenas paprasta pasakoti vyrui. Dabar neįsivaizduoju, kaip sugebėjau išlaikyti viską savyje, neprasitarti, nes kartais tiesiog po procedūros tekdavo dalyvauti šeimos ar draugų susibūrimuose, o nuo patirtų emocijų, atrodė, sprogsiu. Nors apie tai nekalbėjome, bet, manau, kad artimieji daug ką suprato. Jie delikačiai vengė temos, kodėl mes neturime antro vaiko. O jei kas paklausdavo, atsakydavome, kad dabar nenorime keisti nusistovėjusio gyvenimo ritmo, smagu pagyventi dėl savęs. Dėl to, kad išlaikėme paslaptį, sau rašau 10 su pliusu. Ir dabar manau, kad elgiausi teisingai, nes kai visi žino, klausinėja, skambina, jauti dar didesnį spaudimą“.
Atokvėpio metais pora ir toliau nesisaugojo, tad visada ruseno mažytė viltis – o gal pavyks pastoti, tačiau stebuklas neįvyko.
Dirbtiniai apvaisinimai
Netrukus Jurgita vėl atnaujino žygius pas gydytojus. Šie pasiūlė dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje**. Įprasta vieno apvaisinimo kaina buvo 2500 eurų, tačiau Jurgitai jis atsiėjo gerokai brangiau, nes reikėjo didesnių vaistų dozių. Užbėgdami už akių pasakysime, kad Jurgitai buvo atlikti 4 dirbtiniai apvaisinimai. Deja, visi nesėkmingai.
Jurgita prisimena: „Dirbtinio apvaisinimo procedūra susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia vaistais sunokinamos kiaušialąstės ir, pritaikius bendrąją nejautrą, ilgu švirkštu paimamos iš kiaušidžių. Paskui jos apvaisinamos mėgintuvėlyje ir, atrinkus gyvybingus embrionus, jie įsodinami į gimdą. Pirmasis kartas nepavyko, manau, dėl to, kad gydytoja, gerai nepažinodamas mano organizmo, skyrė per mažas vaistų dozes, tad subrendo per mažai kiaušialąsčių. Įsodinus jas ir joms neprigijus, jau nebebuvo „atsarginių“ kitam apvaisinimui. Jei būtų likę kiaušialąsčių, nebebūtų reikėję ilgo medikamentinio paruošimo, didelių investicijų. Toks apvaisinimas vadintųsi tarpiniu ir būtų keletą kartų pigesnis.
Po pirmosios nesėkmės gydytojai patarė pusmetį „pailsėti“. Pagalvojau – koks čia poilsis? Juk aš noriu darsyk tapti mama, o laikas bėga! Tie „poilsio“ mėnesiai man ėjo kaip ant adatų – kad tik greičiau. Per antrąjį apvaisinimą gydytojai pavyko numatyti reikiamas vaistų dozes, subrendo pakankamai kiaušialąsčių. Bet ir tai nepadėjo. Tačiau buvo likę užšaldytų kiaušialąsčių, tad galima buvo padaryti tarpinį apvaisinimą. Ir vėl nesėkmingai… Tada tvirtai nutariau, kad reikia pakeisti „rankas“ (specialistę, kuri tai daro). Stebuklas neįvyko.
Ironiška, bet vieną iš embrionų įkėlimo į gimdą procedūrų man buvo atlikta per Motinos dieną. Nuoširdžiai tikėjau šios dienos galia, galvojau – gal šį kartą pavyks? Deja“.
Nejaukus konvejeris
Labiausiai Jurgitą slėgdavo dvasingas procedūrų tikslas ir visiškai nedvasinga, „vaikų pradėjimo“ eiga. Jokio psichologinio parengimo ar švelnaus žodžio, tik chirurginis, šaltas, nejaukus konvejeris, kuriame atsidūrus visi asmeniniai pasiruošimai ir stiprybė išgaruoja per pirmas sekundes. Gydytojams esi tik statistinis vienetas, dar vienas pacientas, paguldytas ant procedūrinio stalo, o po procedūrų paliktas vienišas palatoje atsigauti…
Jurgitą gelbėjo tai, kad ji turėjo galimybę bet kada išeiti iš darbo pas gydytojus, nebaigtus darbus atlikti namuose. Kadangi kartais lankytis tekdavo kasdien, daug darbų moteris nudirbdavo naktimis.
Bandymų kaina – butas
Sudėjus visų keturių apvaisinimų, inseminacijų ir gydymo kainą susidarytų apie 30 000 eurų suma. Kaip juokauja Jurgita – ne prabangus, bet vis dėlto butas. Gerai, kad visų tų pinigų nereikėjo sumokėti iš karto – jų tiesiog nebūtų turėję. Šeima nuolatos „pumpavo“ pinigus gydymui, tad reikėjo atsisakyti daugybės malonumų, kelionių, daiktų. „Mes, galima sakyti, dirbome dėl to, kad pastočiau. Kaskart eidama pirkti vaistų, kurie skiriami brandinti kiaušialąstėms, nešdavausi po keletą šimtų eurų. Kartą pinigų pritrūko, tad paklausiau, ar galiu trūkstamą dalį sumokėti kitą kartą. Gydytoja atsainiai atsakė – čia jums ne bankas. Lyg elektra nutrenkė! Beje, klinikoje kabėjo plakatas, kad bankas suteikia galimybę gražiam tikslui pasiekti – teikia paskolas. Kaskart pagalvojau – ką turi išgyventi šeima, kuri pasiima paskolą, sumoka klinikai, pastoti nepavyksta, o paskui tenka kas mėnesį mokėti įmokas už tai, ko nepavyko pasiekti“, – sako Jurgita.
Liz Burbo pamokymai
Jurgita suprato, kad medikų pastangos bevaisės ir nustojo pas juos lankytis. Šeima atsikvėpė finansiškai – keliavo po Italiją, Prancūziją, lepinosi Turkijos ir Egipto kurortuose. Tačiau tikros laimės nejautė. Tačiau užtekdavo Jurgitai pamatyti šeimą su mažais vaikais, ir nuotaika sugesdavo visai dienai. Vyras ramindavo, kad viskas pavyks, tik kiek vėliau. Visose kelionių vietose, kuriose turistams siūloma palikti slaptą norą (ir jis būtinai išsipildys) Jurgita prašė kūdikio. Namuose, vaikų atsiradimą lemiančiame kampe, pagal Feng Shui buvo padėti 8 ryžių grūdai.
Ieškodama nusiraminimo sielai Jurgita perskaitė daug psichologinių knygų, itin įstrigo Kanados terapeutės Liz Burbo knyga „Klausykite savo kūno – geriausio jūsų draugo žemėje“. Knygos autorė įsitikinusi, kad ligos ir negalavimai yra psichologinės kilmės, tai organizmo prašymas pakeisti elgesį ir charakterį. Pavyzdžiui, Liz Burbo mano, jog nugarą skauda dėl to, kad žmogus bando būti atsakingas už visus ir už viską.
Dažnas gerklės skausmas susijęs su įpročiu įsižeisti. Kosulys gali kamuoti, jei žmogui atrodo, kad gyvenimas ir aplinkybės gniuždo. Inkstų skausmai labai susiję su nusivylimais ir nuoskaudomis. O nevaisingumas kankina, nes kyla pasąmoninė baimė, kad nepavyks pastoti, išnešioti, išauginti vaiko. „Iki išnaktų rijau visas šios nuostabios autorės knygas. Supratau, kad be reikalo save programuodavau nesėkmėms, buvau per daug jautri, įsitempusi. Tos psichologinės knygos mane nuramino, jau galėjau ramiai bendrauti su šeimomis, turinčiomis mažų vaikų, drąsiai glaudžiau prie širdies giminaičių ir draugų kūdikius, išmokau džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turiu. Bet tvirtai žinojau, kad pabandyti dar sykį tikrai noriu. Tik kiek vėliau“, – pasakoja Jurgita.
Mintis įsivaikinti
Įsisukti į jau pažįstamą procesą šeimai vis trukdydavo kokios nors aplinkybės šeimoje, darbe. Dėl uždegimo, esančių sąaugų ir vis pasikartojančių pilvo skausmų buvo atliktos dvi laparoskopinės operacijos. O ir psichologiškai nusiteikti gal būt abejotinos sėkmės procedūroms tapo vis sunkiau.
Bet Dovydas užaugo, tėvų draugijos poreikis blėso, tad Jurgitos mintys vėl įkyriai sukosi apie mažą vaikelį. Pamažu moteris jaukinosi mintį apie įvaikinimą. Tokių minčių kildavo ir anksčiau, jos buvo aptariamos su vyru, bet realių sprendimų ir veiksmų nebuvo. „Matyt, dėl to, kad anksčiau nebuvome tam subrendę“, – sako ji.
Jurgita pradėjo naršyti internete ieškodama informacijos. Dabar gali reziumuoti, kad lietuvių kalba informacijos apie įvaikinimą labai trūksta, užtat rusų kalba apie tai sukurta daugybė tinklapių, filmų, galybė psichologinės medžiagos, filmuotų siužetų iš vaikų namų, veikia įvaikinamų vaikų bankai (internete gali pamatyti vaikučio nuotrauką, pasiskaityti apie jį). Iš pradžių didelis informacijos gūsis išgąsdino, bet vėliau jis padėjo rasti atsakymus į visus klausimus bei nustoti bijoti.
„Taip, mes daug kartų klausėme savęs, ar tikrai svetimas vaikelis gali tapti savu, mylimu? Bet ir savo vaiką reikia pamilti, pažinti, žengti šalia per visus jo asmenybės augimo tarpsnius, ir ne visi žmonės sugeba nuoširdžiai ir sąžiningai atlikti tėvų pareigas, rasti laiko saviems vaikams.
Taip, mes dažnai pagalvodavome, kad ateityje gali paaiškėti, jog įvaikintas vaikas yra ligotas, sutrikusio vystymosi. Bet ar tik atsisakantiems auginti vaikus žmonėms gimsta ligoti vaikai? Ne, nuo to niekas neapsaugotas. Tuo metu jautėmės kaip niekad drąsiai, jautėme, jog visi atsakymai į kylančias abejones tapo savaime aiškūs ir tvirti,“ – pasiryžimo įvaikinti motyvus dėsto Jurgita.
Moteriai kilo mintis įsivaikinti Rusijoje, juolab, kad Jurgitos vyro giminės gyvena Rusijoje, šeima ten dažnai lankosi. Moteris kreipėsi į vienus vaikų namus Rusijoje, net svajojo apie kelis matytus nuotraukose vaikučius. Gavo atsakymą, kad įsivaikinti įmanoma, tačiau tik per įvaikinimo agentūrą. Deja, Lietuvoje nėra jokios įvaikinimo agentūros, kuri dirbtų su Rusija. Vis tik tarp eilučių Jurgita išgirdo, kad „jei labai norite įvaikinti, viskas įmanoma“. Suprask – jei sumokėsi, galbūt ir pavyks. Jurgitai su vyru patarė baigti parengiamuosius įtėvių kursus Lietuvoje, gauti pažymėjimus, kad yra tinkami, susitvarkyti dokumentus, išsiimti pažymas, viską išversti į rusų kalbą ir atvykti.
Būsimų įtėvių mokymai
Buvo kovas. Jurgita užsibrėžė tikslą visus dokumentus susitvarkyti iki vasaros. Kad spėtų, net išėjo atostogų. Kasdien viena (kur įmanoma), nenorėdama trukdyti dirbančio vyro, vaikščiojo po institucijas rinkdama pažymas. Šeimai teko eiti pas gydytojus, gauti pažymas iš policijos, priklausomybės ligų bei psichinės sveikatos centrų, pateikti duomenis apie turimą turtą, pajamas ir t.t. Pora lankė ir specialius parengiamuosius kursus, kartu su kitomis įsivaikinti norinčiomis šeimomis. „Kursai truko 3 mėnesius ir mums jie labai patiko.
Daug ką jau žinojau (buvau skaičiusi rusiškuose tinklapiuose), bet buvo ir daug naujos psichologinės, su vaikų auklėjimu ir pasiruošimu įvaikinti susijusios informacijos. Susidraugavome su kitomis šeimomis, ir dabar palaikome ryšius“, – pasakoja Jurgita. Dokumentų tvarkymas Lietuvos institucijoms truko neilgai. Tačiau po mokymų laukęs dokumentų paruošimas Rusijai būtų netrumpas ir nelengvas– juk kiekvieną pažymą reikėtų ne tik išversti į rusų kalbą, bet ir legalizuoti (patvirtinti) Užsienio reikalų ministerijoje, kai kurių pažymų galiojimas būtų pasibaigęs, be to, Rusijoje reikalaujama daug griežtesnės sveikatos kontrolės.
Moteris, perėjusi dokumentų tvarkymosi mėsmalę, su nuoskauda prisimena, kaip nejautriai dirba oficialių įstaigų biurokratai. Pavyzdžiui, stovi eilėje dėl pažymos apie šeimos sudėtį, o dokumentus tvarkanti moteris sušunka: „Tai jums reikia pažymos dėl įvaikinimo? Praeikite“. Tas pats ir narkologiniame ar policijoje – visur klausia, kam reikia pažymos, o tu turi garsiai pasakyti – noriu įvaikinti. Tvarkant šiuos dokumentus nėra jokio konfidencialumo. Tik žavi psichiatrė entuziastingai nužvelgė ir padrąsino: „Šaunuoliai, pamatysite, su laiku vaikelis taps jūsų kopija“.
„Įsivaizduoju, kaip skaudžiai žmonių nesupratingumą išgyvena žmonės, kurie niekada negalėjo susilaukti vaikų. Juos dar kartą pažemina biurokratinėse tarnybose“, – sako Jurgita.
Stebuklas, kurio nebelaukė
Mėnesį palankiusi įtėvių kursus, Jurgita pajuto, kad storėja. Nunešė siuvėjai paplatinti drabužius, o kai atėjo po savaitės atsiimti, rūbai vėl buvo per siauri. Buvo labai gėda prieš siuvėją, gaila atlikto darbo. Jurgitai kilo mintis, kad viena iš storėjimo priežasčių gal ir „galėtų“ būti nėštumas, nes mėnesinės smarkiai vėlavo.
„Nutariau nusipirkti nėštumo testą. Nelaukiau ryto, testą pasidariau iškart ir pamačiau dvi ryškias juosteles. Antroji juostelė, kuri paprastai išryškėja vėliau ir būna blankesnė, išryškėjo pirmoji.
Mane apėmė isteriškas juokas. Mačiau kaip nedrąsiai džiaugėsi vyras“, – prisimena Jurgita. Ji pati dar bijojo džiaugtis, nes skaitė, kad testai parodo teigiamą atsakymą ir esant negimdiniam nėštumui. Skubiai užsirašė pas ginekologę, kuriai beliko Jurgitą su vyru, beje, šįkart atėjusiu pas gydytoją kartu, patvirtinti nėštumą ir pasveikinti.
Įvaikinimo tarnybos darbuotojai patarė šeimai sustabdyti įvaikinimo procedūrą bent metams. „Minties apie įvaikinimą aš neatsisakau, bet palauksiu, kol dukrelė ūgtelės, bent jau pradės vaikščioti, kad galėčiau įvaikintam vaikeliui skirti daugiau dėmesio – juk iš pradžių jam jo reikės daugiau, negu biologiniams vaikams. Įvaikinimo mokymus mes su vyru baigėme. Lankiau juos nėščia ir jaučiau savotišką kaltę prieš negalėjusias patirti tos laimės šeimas“, – sako Jurgita.
15 metų ir 15 dienų
Tiek skiria Jurgitos sūnų Dovydą ir dukrą Danielą. Dabar moteris augina dukrytę, džiaugiasi matydama, kaip sūnus myli seserį, o laisvu laiku ji rašo laiškus ir siunčia dovanėles Rusijoje, Kirovo globos namuose dėl tragiško šeimos likimo priverstai augti mergaitei. Tokiu būdu Jurgita nutarė nenutolti nuo dar taip neseniai siekto tikslo suteikti džiaugsmą namų ir šeimos neturinčiam vaikui. Jurgita svarsto galimybę ateityje įsivaikinti ne kūdikį, o vyresnį vaiką, galbūt vaikelį, panašų į nuotraukose matytus ir planuotus įsivaikinti našlaičius. „Neatmetu minties, kad trečias vaikas mūsų šeimoje bus tas, kuris turėjo būti antras. Danielai privalome suteikti galimybę, kurios neturėjo Dovydas – augant nesijausti vieniša. Ir likimo nuskriausto vaiko akyse galėtume įžiebti laimę. Žinoma, jei šeima mane palaikys. Kasdien dėkoju Dievui ir likimui, kad turėjome galimybių ir jėgų atkakliai siekti svejonė išsipildymo“, – sako laiminga mama.
Jau būdama nėščia Jurgita papasakojo tetai nueitą ilgą kelią antrojo kūdikio link ir paklausė, kodėl po 15 metų pastangų, alinančių procedūrų, dirbtinių apvaisinimų ji pastojo visiškai to nebesitikėdama ir be medikų pagalbos? Teta susimąstė ir tyliai atsakė: „Vaikui pradėti kartais nepakanka dviejų žmonių. Kartais būna kažkas trečias, ir nebūtinai žmogus“.
Neila Ramoškienė
*Inseminacija (sutrumpintai vadinama IUI) – tai specialiai paruoštos vyro spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą. Inseminacija yra naudojama, jei vyro spermos kokybė yra kiek prastesnė nei normali, moters ovuliacija vyksta nereguliariai ar nevyksta arba poros nevaisingumo priežastis yra neaiški. Sėkmingo pastojimo tikimybė taikant inseminaciją yra apytiksliai 15 proc. vieno gydymo ciklo metu.
** Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) – moters kiaušialąsčių ir vyro spermos sujungimas ne moters kūne. Iš pradžių moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų. Tada per makštį specialia adata išsiurbiamas folikulų turinys. Folikuliniame skystyje mikroskopu surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes. Vėliau į medicinines lėkšteles su kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis. Po vienos ir dviejų dienų vertinama embrionų kokybė. Antrą arba trečią dieną po kiaušidžių punkcijos, geriausi embrionai yra perkeliami į gimdą. Likusieji embrionai užšaldomi ir laikomi skystame azote. IVF efektyvumas – 30-35 proc. nėštumų.
„Mamos žurnalas“
Kokia graži istorija, kuri tikrai verčia susimąstyti. Dauguma šeimų mąsto kaip pastoti, gydosi, kad tik turėtų vaikelį. O kitos moterys darosi abortus arba išmeta savo vaikus. Kokia gyvenimo ironija… Bet labai džiaugiuosi, kad Jums pavyko 🙂 Tai tikras stebuklas, kuris atėjo, kai to jau nesitikėjote 🙂