Net nežinau nuo ko pradėti šią ilgą kančių, laukimo, bet, ačiū Dievui, laimingos pabaigos istoriją…
Deimanto vardą žinojome iš anksto, nes vaikelis – daugybę metų lauktas ir šlifuotas deimančiukas. 10 metų aš gyvenau viltimi pastoti, ir tai įvyko.
Motinystės instinktas labai stiprus
Vaikus mylėjau visada. Dar būdama maža mergaitė su vyresne drauge mėgdavome vystyti vadinamuosius „pupsikus“ ir padėdavome kaimynams prižiūrėti tikrus mažylius. Meilė mažiesiems manyje gyveno nuolatos, tikėjau, kad ją sėkmingai galėsiu atskleisti savo būsimoje šeimoje.
Mėnesinės – kaip košmaras
Susituokėme su vyru, kai man buvo 23-eji, kartu gyventi pradėjome daug anksčiau ir per daug nesisaugojome galimo nėštumo, tačiau gandrai apie mūsų namus vis nesisuko. Vietoj to kankino kaip visada skausmingos ir ilgos, tačiau reguliarios mėnesinės. Jų metu užeidavo tokie skausmai ir pykinimas, kad krisdavau ant žemės ir raitydavausi nuo pilvo spazmų. Vėliau save likdavo tik raminti – mėnesinės būtinos, kad galėtum sėkmingai susilaukti vaikų, o mūsų šeimoje visoms moterims jos būdavo skausmingos. Gydytojai žadėjo, kad viskas susitvarkys pradėjus lytinį gyvenimą, tačiau taip nenutiko… Nusprendžiau nepagailėti pinigų ir nueiti išsitirti į Medicinos diagnostikos centrą, kur išgirdau džiugias žinias: „Viskas su tavim, vaikeli, tvarkoj, problemas išsigalvoji… Esi per daug jautri. Mažiau jaudinkis dėl visko ir be vargo pastosi…“ Stengiausi apie tai daugiau negalvoti, tik pradėjome intensyviau „dirbti“ per vaisingas dienas, o rezultato vis nebuvo.
Po keturių mėnesių atsidūriau ligoninėje. Tai galėtų būti atskira istorija, nes gydytojai eilinį kartą „apsiriko“. Mėnesinių metu vėl užėjo baisūs pilvo skausmai, kilo temperatūra, jaučiausi siaubingai. Iškvietėme greitąją ir buvau nuvežta į Antakalnio ligoninę. Ten, nors vargiai galėjau judėti ir atsitiesti, buvau nusiųsta pėsčiomis į ginekologijos skyrių, kuris pasiekiamas tik perėjus lauką. Vyro prilaikoma šiaip ne taip aš iki jo nusigavau, ten mane apžiūrėjo pagyvenusi ginekologė – išmaigė pilvą ir nieko nerado. Tada keliavau atgal, bet jau buvo kur kas lengviau – pilvo beveik nebeskaudėjo, norėjau namo, nes visa tai tęsėsi jau visą naktį. Bet namo niekas neišleido, nusprendė, kad greičiausiai skausmų priežastis bus apendicitas, kurį tuoj ir išoperuos.
Kas buvo operacinėje ir ką ten gydytojai matė ir darė, jau žino tik jie patys, nes apendicitas buvo sveikas, o pasak jų, pilve buvo daug kraujo dėl plyšusios 4-5 cm cistos (vėliau kitai ginekologei kilo klausimas, kaip galima nustatyti cistos dydį, jei ji jau plyšusi?). Taigi jie išpjovė sveiką apendicitą, nes pjūvis vis tiek jau padarytas, ir pašalino tą kraują. Operacija užtruko kur kas ilgiau nei tikėtasi, gydytojai lakstė kaip patrakę – pasakojo manęs ligoninėje laukęs tėtis, kuris labai nerimavo. Taip iki galo ir nežinau, kaip iš tikrųjų mediciniškai apibūdinti tą situaciją ir ar buvo būtina operacija, nes, pasak vienos ginekologės, kraujas būtų pasišalinęs ir natūraliai mėnesinių metu, o ir pilvo man jau nebeskaudėjo. Bet išvadą padariau tada vieną – kas iš to brangaus tyrimo, jei per keturis mėnesius išaugo tokia didelė cista? Ar tos cistos tyrimo metu tikrai dar nebuvo, ar jos gydytojai nematė?
Gandrai neskubėjo
Gavau išrašą iš ligoninės ir sėkmingą linkėjimą greitai pastoti. Deja, deja… Čia buvo tik kančių kelio pradžia. Vėliau cistos atauginėjo kas pusę metų ir jau buvo endometriozinės. Nepadėjo nei hormoninis gydymas, nei operacija… Kai vieną kartą paklausiau gydytojos: „Tai kiek dar kartų mane operuosit?“ , ji atsakė: „ Kiek reikės, tiek ir pjaustysim“. Pasijutau esąs mėsos gabalas ir nusprendžiau bėgti nuo ginekologų kuo toliau. Kitą kartą prasidėjus jau anksčiau aprašytam scenarijui su pilvo skausmais, vėmimu ir viduriavimu, atsidūriau infekcinėje ligoninėje, kur buvau gydoma nuo tariamos infekcijos, kurios nebuvo. Išmatose rado kraujo, kuris buvo dėl mėnesinių, ir nusprendė, kad man dizenterija – taip nuo jų skirtų vaistų prisidėjo dar ir skrandžio skausmai, kurie užeina iki šiol.
Vienos pažįstamos patarta pradėjau gerti kontraceptikus, kad sumažinčiau kiaušidžių aktyvumą ir išvengčiau cistų augimo. Juos vartojau su nedidelėmis pertraukomis septynerius metus. Pertraukų metu vis bandžiau ir tikėjausi pastoti, bet, prasidėjus pilvo skausmams, vėl vartojau kontraceptikus, kad neatsidurčiau ligoninėje eilinį kartą.
Gydytojus pakeitė tikėjimas
Gyvenau nežinioje, nes gydytojų jau paniškai bijojau, kartu žinojau, kad cista gali apsisukti aplink savo ašį ir sukelti net mirtinų komplikacijų. Kas man padėjo? Tik tikėjimas ir maldos. Visados tikėjau Dievu, bet kaip ir visi mes, didžiąją laiko dalį atimdavo darbas ir buitiniai rūpesčiai. Dar būdama ligoninėje pažadėjau, kad daugiau laiko skirsiu dvasiniams dalykams, nes esu bahajė. (Turbūt nedaugelis esate girdėję apie šį tikėjimą. )
Per tuos septynerius metus mano vienintelė ir didžiausia svajonė buvo susilaukti vaikelio. Negalėdavau net žiūrėti į vaikų skyrius, o vaizdai televizijoje, kur moteris gimdydavo, man sukeldavo didžiausią raudą. Bet stengiausi susitaikyti su Dievo valia, maniau, kad Dievas žino geriau, ko man reikia. Buvo minčių kreiptis ir į ekstrasensus, tiksliau į Viliją Lobačiovienę, su kuria atsitiktinai susidūriau veterinarijos klinikoje, atvežusi komplikuotai gimdančią vokiečių aviganių kalytę. Vilija tada prie manęs, visos apsiašarojusios, priėjo ir pasakė, kad ji pasistengė, kad viskas būtų gerai – jos žodžiai išsipildė, atrodo, kad ji tąkart padėjo, ir noriu jai nuoširdžiai padėkoti. Prieš mėnesį tas vienintelis šuniukas – kalytė, kurią mes pasilikome, sėkmingai susilaukė penkių šuniukų vados.
Praėjusiais metais iš tikrųjų dar kartą permąsčiau savo vertybes ir supratau, kad darbas negali užimti tiek daug laiko – dirbau ir dieną, ir vakare, ir net savaitgaliais. Nuolat buvau pavargusi ir darbas jau nebeteikė malonumo. Šlubavo ir sveikata – kankino nuolatinės peršalimo ligos.
Nusprendžiau, kad reikia viską iš esmės keisti, visur turi būti harmonija. Taip atsisakiau visų papildomų darbų, vietoj jų pradėjome vesti su drauge dvasinio ugdymo pamokėlės savo rajono vaikams. Dvasinė atgaiva buvo begalinė. Pradėjau intensyviai sportuoti – lėtai bėgioti vos ne kiekvieną vakarą, mažiau valgyti. Per pusmetį numečiau apie 7 kg ir jaučiausi tiesiog puikiai. Susidėliojau savo gyvenimo prioritetus, tikslus ir siekius – juos Naujųjų metų išvakarėse užrašiau į sąsiuvinį (dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad visi tikslai buvo sėkmingai ir su kaupu įgyvendinti).
Neatmečiau ir dirbtinio apvaisinimo galimybės
Pagaliau pasiryžau dar kartą nueiti išsitirti. Galvojau apie dirbtinio apvaisinimo galimybę ir išgirdau džiugias naujienas– cistų nebėra, vyras irgi sveikas, taigi jokių kliūčių pastoti nėra. Tačiau jau ne kartą tos optimistinės prognozės mane nuvylė, todėl šį kartą nepuoliau labai džiaugtis, bet viltis vėl įsižiebė. Keturių mėnesių pastangos buvo bevaisės…
Antrasis medaus mėnuo
Su vyru šventėme savo vestuvių dešimtmetį. Ta proga vykome į nuostabų ir prabangų Turkijos viešbutį. Atostogas galima buvo pavadinti antruoju medaus mėnesiu.
Poilsis buvo ypatingas, aistra liejosi per kraštus…
Grįžus namo kažkodėl dingo iki tol buvęs nenumaldomas noras sportuoti ir šiek tiek pykino, bet į tai nekreipiau dėmesio.
Užsilaikius mėnesinėms irgi nepuoliau, kaip anksčiau, bėgti pirktis testo, nebuvo net minčių, kad pastojau. Kad Turkijoje nesirgčiau mėnesinėm, prieš tai trumpai gėriau kontraceptikus, o paskui nutraukiau jų vartojimą – žinojau, kad vėliau mėnesinės gali būti bet kada, nes nesuvartojau visos pakuotės. Mėnesinėms užsilaikius savaitę, pasidariau pirmą testą, bet jį sugadinau, tada nusispjoviau: vis tiek tuoj susirgsiu. Praėjo dar penkios dienos, o aš jokio pilvo maudimo net nejaučiau, nors anksčiau PMS būdavo gana ryškus. Tada nusipirkau jau kokybišką testą ir jis parodė dvi juosteles. Net tada dar nebėgau pas vyrą patvirtinimo: „Viena juostelė juk ryškesnė, tai gal čia dar nieko neįrodo.“ Vėliau suskaudus vieną pilvo šoną, perskaičiau interneto forume, kad tai gali būti negimdinis nėštumas. „Na va, – verkiau, – vėl į ligoninę keliausiu“
Ir koks buvo mūsų nenusakomas džiaugsmas, kai ultragarso aparato ekrane parodė penkių savaičių visiškai vietoje įsitvirtinusį mažylį! Dar ilgai verkiau, jau dabar iš džiaugsmo ir negalėdama tuo patikėti…
Visą nėštumą meldžiausi kiekvieną dieną ir prašiau Dieviškos apsaugos, kuri dar nė karto nenuvylė. Visi tyrimai buvo geri, mūsų mažylis vystėsi puikiai. Tuos 9 nėštumo mėnesius jaučiausi geriau nei prieš tai, kai kamavo nuolatiniai pilvo skausmai ir peršalimo ligos. Žinoma, būdavo, kad ką nors paskausta, bet tai tokios mažos smulkmenos, palyginus su tuo, ką iškenčiau iki tol. Ir gimdymo visai nebijojau, nes skausmas gimdymo metu turi prasmę ir tikslą.
Pasakoju šią istoriją linkėdama visoms poroms, susiduriančioms su vaisingumo problemomis (o tokių yra tikrai nemažai), neprarasti vilties, ir net ją praradus, kaip buvo mano atveju, žinoti, kad stebuklų tikrai būna ir viskas priklauso nuo mūsų vidinės, dvasinės būklės. Jei mes nekeisime savo žalingų įpročių, jei be perstojo dirbsime ir pamiršime maldą, jei sieksime materialinių vertybių, o ne dvasios ir kūno harmonijos, mums tikrai sunkiai seksis pastoti. Kad tai suprasčiau ir mano svajonė pradėtų pildytis, man prireikė daugiau nei 10 metų.
Linkiu, kad Jums netektų laukti taip ilgai.
„Mamos žurnalas“
