Istorija, kurią būtinai turėtų perskaityti moterys, praradusios viltį kada nors susilaukti vaikų

nepastojo

Nutrauka Noisyhome.eu

Klaipėdietė Natalija sako niekada gyvenime netikėjusi stebuklais. Tačiau šiandien jų turi net du. Tai dvi mažos dukrytės. Natalijos istoriją būtinai turėtų perskaityti moterys, kurios jau prarado viltį kada nors susilaukti vaikų.

Jaunavedžiai troško vaikelio

Viskas prasidėjo, kai Natalijai buvo aštuoniolika. Merginai atliko tuo metu naują diagnozės procedūrą – kiaušidžių echoskopiją. Po tyrimo gydytojai paaiškino, kad ateityje mergina tikriausiai negalės susilaukti vaikų.

Po kelerių metų Natalijai atliko pirmąją operaciją ir nustatė dar vieną ligą, endometriozę. „Tada aš suvokiau, kad ateityje tikrai turėsiu nevaisingumo problemų“, – sako Natalija. Ji su vyru prieš vedybas kartu gyveno metus, ir nepavyko pastoti. Kreipėsi į gydytojus, kad labai nori vaikelio. Buvo skirta lengva hormonų dozė ir po kiek laiko jauna moteris gana lengvai pastojo. „Iš pradžių labai apsidžiaugiau. Tačiau po 12 savaičių įvyko persileidimas. Nėštumas nutrūko, nes placenta nespėjo perimti visos funkcijos. Aš net dabar pagalvoju apie tą vaikelį. Jam jau būtų buvę 11 metų“, – sako Natalija.

„Labai sunkiai išgyvenau tą laikotarpį. Vyras tada buvo išplaukęs į jūrą, ir aš buvau likusi viena. Jis turėjo grįžti prieš pat vaikelio gimimą. Kai sutuoktinis sugrįžo, pasakiau: „Jeigu norime turėti normalią šeimą, gyvenkime krante abu“. Juk šeimą ir santykius reikia kurti kiekvieną dieną, o ne kartą per keletą mėnesių. Žinoma, jei vyras būtų mylėjęs jūrą, mano žodžiai nebūtų nieko pakeitę. Tačiau jis pasirinko šeimą ir jau daug metų sėkmingai gyvename, čia, krante. Kai jis grįžo į krantą, mes mėginome dar kartą susilaukti vaikų, tačiau vėl nepavyko. Mano nevaisingumo stažas  buvo tikrai didelis,“ – pasakoja Natalija.

Dėmesys kitiems

Medicinos srityje dirbanti Natalija pasakoja, kad tada, kai ji pradėjo intensyviai gydytis, dar nebuvo vaisingumo klinikų Lietuvoje. Gydytojai savarankiškai ieškojo informacijos ir bandė gydyti nevaisingumo problemų turinčius žmones.

„Galop nusprendžiau padaryti pertraukėlę ir laikinai nutraukti intensyvų gydymąsi. Tačiau širdy buvo be galo skaudu. Bandžiau save guosti mintimi, jog tai laikina pertrauka. Vėliau man padarė kiaušintakių praeinamumo operaciją. Po operacijos aš vėl nepastojau. Aš žinojau dar ir tokį faktą: jei nepastoji per pusę metų po operacijos, tai vėl prailgina nevaisingumo laiką ir apsunkiną jį.

Po kelerių metų gydytojai man vėl atliko įvairiausias procedūras. Jau buvau nusiteikusi susilaukti vaikelio, bet vėl nusivylimas… Nusprendėme dar kartą padaryti pertrauką. Tuo metu įvyko lūžis. Aš pradėjau galvoti ne vien apie save, savo problemą, bet ir apie kitus žmones. Aš bandžiau siekti ne vien savo tikslų, bet ir padėti žmonėms, kurie turi panašių problemų.“

Natalija ir gydytoja ginekologė Jolanta Sąlygienė įkūrė Klaipėdos apskrities nevaisingų šeimų bendriją.

Netikėtas nėštumas

„Kai praėjo dar keleri metai, vėl nuėjau pas gydytoją ir pasakiau, kad norėtume bandyti dirbtinį apvaisinimą. Šis kartas irgi buvo nesėkmingas.

Gydytoja, atlikusi tyrimą ultragarsu, pamatė, jog yra atsiradusių cistų. Kita procedūra turėjo būti atlikta gegužės pabaigoje. Tačiau kaip tik gegužės viduryje aš išvykau į konferenciją Rygoje. Po to manęs laukė kelionė į Suomiją (ten kaip tik įstojau mokytis doktorantūros) bei dviejų savaičių vizitas į Norvegiją. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai aš nusprendžiau, kad skirsiu pirmenybę ne gydymui, o kitai veiklai.  Net mano gydytoja nustebo. Juk aš dėl gydymo būdavau pasiruošusi viską mesti. Per tą laiką dvi dienas praleidau Lietuvoje. Grįžusi namo pamiršau išgerti kontraceptinių tablečių. Kitą dieną pagalvojau, kad jau praleidau vieną dieną, tai nebegersiu visą vasarą, pailsėsiu nuo vaistų.

Parvykus iš Norvegijos laukė kelionė į Sankt Peterburgą. Į ją vykau su mama. Tomis dienomis man turėjo prasidėti mėnesinės. Jos vėlavo, bet aš nekreipiau dėmesio. Nebuvo net minties, kad galiu būti nėščia. Tik mano mama pastebėjo, kad labai pasikeičiau. Daug verkiau, labai ilgėjausi vyro.

Po kelionės ištino kojos, pakilo temperatūra. Lipdama į dušą, pajutau, kad ir su nugara kažkas negerai. Pagalvojau, kad man jau viskas, aš mirštu.

Visiems prisipažinau, jog negėriau vaistų. Man pasirodė, jog cista išaugo ir sprogo. Bet nuvykus pas gydytoją paaiškėjo, kad laukiuosi! Nemoku apsakyti žodžiais, kaip aš tada džiaugiausi! Gydytoja pasakė, jog įvyko spontaninė ovuliacija. Toks dalykas nutinka labai retai. Tai galima pavadinti stebuklu. Svarbiausia, aš niekada gyvenime netikėjau stebuklais. Visiems sakydavau, jog jei kam ir nutinka stebuklų, tai tik ne man. Tą dieną aš nebegalvojau apie nėštumą, nes apėmė baimė, kad galiu vėl netekti vaikelio. Gydytojai man sakė tą patį, kad pats organizmas prisimena ir bando atsikratyti vaisiaus, jei jau kartą buvo taip nutikę“, – pasakoja Natalija.

Atraskit jėgų pasakyti

Natalija turėjo ilgą nevaisingumo patirtį. Kai taip nutinka, sunkiausia prisipažinti sau, kad esi kitoks nei kiti.

„Aš džiaugiuosi, kad po kiek laiko atradau savyje jėgų garsiai pasakyti, kad turiu tokią problemą. Dažnai žmonės paklausdavo: „Kodėl jūs neturite vaikų?“. Aš jiems tiesiai šviesiai pasakydavau, kad mes turime problemą, gydomės ir bandome ją išspręsti. Galiu pasakyti, kad daugelis į tokį atsakymą reaguodavo labai normaliai. Jei kuris paklaustų šiurkščiai, mokėčiau jam taip pat atsakyti. Tačiau aš stengiuosi nenusileisti iki tokio lygio.

Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės, kurie turi problemą ir ją slepia, jie slepiasi tik nuo savęs. Juk aplinkiniai viską supranta. To nepaslėpsi“, – įsitikinusi moteris.

Stebuklas po stebuklo

Kai pavyko sėkmingai išnešioti ir pagimdyti dukrytę, po kelerių metų šeima  nusprendė, jog reikėtų broliuko ar sesutės. Kaip tarė, taip ir padarė. Tačiau ir antroji gyvybė užsimezgė tėvams visai to nesitikint.

„Iš pradžių bandymas susilaukti vaikelio vėl buvo bergždžias. Nuvykus į Suomiją, man antrą kartą gyvenime vėlavo mėnesinės. Ten nusipirkau nėštumo testą, jis buvo neigiamas. Moteriškos dienos tąkart man prasidėjo po 10 dienų. Grįžusi namo vėl apsilankiau pas gydytoją. Man pasiūlė dar kartą pamėginti pastoti. Tačiau tada pasitarėme su vyru ir nusprendėme dar palaukti, kol pabaigsiu gintis disertaciją.

Kovo 8 dieną aš vėl pasijutau blogai. Radau iš seniau pirktą nėštumo testą, kurio tikriausiai ir galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs. Aš tada vis tiek nusprendžiau pasitikrinti. Jis parodė dvi juosteles. Pamačiusi labai apsidžiaugiau. Kai pasakiau vyrui, jis atrodė šiek tiek nustebęs. Jis buvo nusiteikęs, kad vėl teks gydytis,“ – pasakoja Natalija. – Ateityje dar norėčiau susilaukti vaikų. Man yra padaryti du cezario pjūviai ir trys pilvo operacijos. Jau penkis kartus buvo pjauta per tą patį pjūvį. Gydytojai sakė, kad nuo vieno iki kito nėštumo turi praeiti mažiausiai 4 metai. Taigi teks laukti,“ – sako jauna mama.

Išdalinta meilė

„Iš vyro niekada nesulaukiau priekaištų dėl to, kad turiu nevaisingumo problemų. Jam ir dukras galiu ramiai palikti. Kai auginome pirmąją dukrą, jis pirmasis pradėjo keisti sauskelnes. Po gimdymo pasiliko nakvoti ligoninėje. Vos gimus dukrai, labai ją saugojau, bijojau, kad jai nieko nenutiktų.

Ji atrodė tokia gležna. Jaunėlę Ariną auginame kitaip. Dabar esu labai laiminga. Man patinka, kad auginant viskas išeina natūraliai. Jai patinka mano dainuojamos dainos, mano skaitomos knygos. Kai vyresnioji dukra pirmąkart susirgo, man atrodė, kad griūva visas pasaulis. Arina, kai buvo visai mažytė, sirgo dar dažniau. Kelis kartus laringitu.  Kartą net ligoninėje teko pagulėti. Tačiau aš taip dėl visko nebesisieloju, mažiau jaudinuosi“, – sako Natalija.

Nesusilaukti vaikų – kančia

Natalija sako, jog psichologų yra nustatyta, kad kančia negalėti susilaukti vaikų prilygsta vaiko netekties išgyvenimui. Ta laimė turėti vaiką yra neapsakoma. „Kai susilaukiau pirmo vaiko, galvojau, kad daugiau niekada gyvenime negalėsiu nieko taip mylėti.Net negalėjau įsivaizduoti, kaip reikės meilę padalinti po lygiai abiems vaikams. Vis klausinėdavau draugių, kaip jos spėja išdalinti savo rūpestį, šilumą bei meilę keliems vaikams.

Iš pradžių man tai atrodė sunkiai suvokiama. Kai pagimdžiau Ariną, vis bijodavau, kad vyresnėlė nepasijustų mažiau globojama bei mylima. Jai viską leidau ir jokio pavydo nekilo. Dažnai paskaitau savo užrašus ar dienoraščius, kuriuos rašau dukroms. Kai pažiūriu, ką parašiau Katerinai, pradedu verkti. Ant popieriaus išliko mano jausmai ir emocijos. Skaitydama, mintimis grįžtu į tą laiką ir man pasidaro graudu“, – sako Natalija.

Nevaisingumo nereikia sureikšminti

Šeimoms, kurios vis nesusilaukia vaikučių, Natalija pataria: „Jeigu yra problema, laukti nėra ko, reikia kuo greičiau ją išspręsti. Medicinos pažanga eina į priekį. Kiekvienais metais atrandami vis nauji būdai. Psichologinis nusiteikimas irgi labai svarbus. Anksčiau aš vis mąstydavau apie nevaisingumo problemą. Mano visas gyvenimas buvo nukreiptas vien į gydymą. Draugai, darbas, mokslai buvo pašaliniai dalykai. Kai įvyko lūžis, supratau, kad gyvenimas – ne vien ši problema. Nereikia jos taip sureikšminti. Juk ir aplinkiniai, jei pripažįsti, kad turi bėdų, dažniausiai supranta, užjaučia. Aš pati visada esu atvira tiems, kurie nori gauti informacijos apie nevaisingumą ar pasikalbėti. Visi norintys man gali parašyti, mielai pasidalinsiu  savo patirtimi,“ – sako mama Natalija.

Visi išmėginimai, bandant susilaukti vaikų, dviejų mergaičių mamai atvėrė naujų galimybių. Ji dabar noriai padeda bei pataria kitiems ir ateityje dar tikisi sulaukti stebuklų.

Simona Damanskytė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 1 = šeši

Kitos temos: