Po 15 metų nevaisingumo pastoti padėjo… beržo tošis

nepastojo

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Į Palangą pas skaitytoją Rasą važiavome išklausyti jos stebuklingo pastojimo istorijos. Rasai 35 metai, ir ji švytėte švyti. Yra dėl ko! Prireikė net 15 metų pastangų, kad Rasa taptų mama. Jos sūneliui Matui greitai sukaks metukai.

Rasa nenorėjo rodyti savo veido, nesutiko skelbti pavardės. Moteris sakė, kad vengia viešumo, bet labai trokšta pasidalinti patirtimi su likimo draugėmis, nes kas padėjo jai, gal padės ir kitoms?

Pirmasis persileidimas ir gydytojų verdiktas

Kiek Rasa save prisimena, visada norėjo vaikų. Pastoti pavyko iškart po vestuvių, kai būsimai mamytei buvo vos 20 metų. Deja, tam vaikeliui nebuvo lemta gimti – Rasa patyrė persileidimą. Moteris pasakoja: „Mane nuvežė į Skuodo ligoninę, kur apžiūrėjo senas daktaras. Jis pasakė: „Žinokite, mergaite, Jūsų labai silpna gimda. Ir jei pastosite kada nors, aš Jums garantuoju 9 mėnesius lovoje“. Tačiau gydytojas neuždraudė vėl bandyti pastoti. Rasa taip ir darė.

Bėgo metai, Rasos gyvenimas vertėsi kūliais, reikėjo prasigyventi, užsidirbti, todėl mintis apie tai, kad vis nepavyksta pastoti, nekankino. Rasa sako: „Nesisaugojome, bet vaikelis niekaip neužkibo. Bet buvau jauna, todėl nesikrimtau. Atrodė, dar bus laiko. Be to, niekas iš aplinkos per daug nespaudė dėl vaikų. Galvojo – jauni žmonės nori susikurti namus, įsitvirtinti“.

O gal aš nevaisinga?

Aplinkui vis daugiau bendraamžių susilakdavo atžalų. Rasą su vyru kviesdavo būti krikštatėviais. Pamažu vis labiau brendo mintis – kodėl mes neturime vaikų? Rasa perkratė mintyse visus giminaičius – aptiko, kad du jos senelio broliai buvo bevaikiai. Piršosi išvada, kad nevaisingumas persidavė Rasai.

Tada Rasa su vyru Rimantu nusprendė – vaiko reikia, tad nelieka nieko kito, kaip pradėti ieškoti nevaisingumo priežasčių. 2004 vasario 14 pora davė sau įžadus – bandys padedant gydytojams pastoti dvejus metus, o tada ryšis dirbtinio apvaisinimo procedūrai.

Temperatūros kreivės

Rasa kreipėsi į vieną Klaipėdos polikliniką, viską papasakojo ginekologui. Šis apžiūrėjo ir pasakė: „Tu gali turėti vaikų. Tačiau norint įsitikinti, kodėl nepavyksta pastoti, reikės padirbėti – turėsi matuotis bazinę temperatūrą, stebėsime, kada bus ovuliacijos“.

Prasidėjo beveik dvejus metus užtrukęs maratonas. Kiekvieną rytą Rasa matuodavosi bazinę temperatūrą. Šalia lovos gulėjo termometras, lapai popieriaus, kuriuose moteris žymėdavo termometro parodymus, braižydavo kreives. Matuotis reikėdavo neišlipus iš lovos. Kartais Rasa pamiršdavo, tada primindavo vyras Rimantas – negalima keltis, matuokis! Termometrą ir kreivių lapus Rasa veždavosi su savimi, jei žinodavo, kad nakvoti teks ne namie. Pas gydytoją reikėdavo eiti prieš ciklą, po ciklo – vizitas po vizito. Gydytojas išanalizuodavo bazinės temperatūros kreives, nurodydavo palankiausias pastojimui dienas, per kurias, pasak Rasos, tekdavo mylėtis nori-nenori.

Nėštumo testų manija

Kiekvieną mėnesį Rasa darydavosi nėštumo testą, ir ne po vieną. Tai tapo savotiška manija – testus moteris pradėjo pirkti ir viduryje ciklo – o gal?

Rasa juokiasi – jei suskaičiuotų, kiek nėštumo testams išleido pinigų! Ją pažinojo visose vaistinėse. Moteris nepraeidavo pro vaistines svetimuose miestuose, nes prieš vietines vaistininkes jau buvo gėda. Jei užsukdavo vaistų, būtinai paskui lyg tarp kitko paprašydavo 2-3 nėštumo testų. Jei pamatydavo, kad vaistininkė nematyta, imdavo daugiau. Rasa sako, kad matyt yra išbandžiusi visus į Lietuvą įvežamus nėštumo testus – nuo pigiausių iki brangiausių. Pirkdama testus moteris savo kailiu juto, kaip pamažu, mėnuo po mėnesio jie brangsta. „Jei būtų kas pasakę – štai tau 10 litų, gali nusipirkit arba skanumyną, ar testą, aš net nebūčiau svarsčiusi – aišku, testą“, – juokiasi Rasa.

Vis liūdniau ir liūdniau

Nepaisant pastangų, nuolat kartojosi panaši situacija: mėnesinės vėluodavo, užsilaikydavo, o gale kito mėnesio praplūsdavo, net su krešuliais.

Gydytojas pasakė, kad tai gali būti ir mini persileidimai, todėl neleido sunkiai kilnoti, tampytis. Pasak Rasos, visus tuos metus ji jautėsi kaip višta ant kiaušinių.

Šeima nusipirko butą Palangoje, išsikėlė iš Klaipėdos, tad ir su senuoju gydytoju atsisveikino. Kadangi jo „bazinės temperatūros kreivių“ metodas nepadėjo, šeima nutarė, kad reikėtų pasitikrinti ir vyrui, susižinojo, kur Klaipėdoje tikrina. Buvo girdėję, kad sunkiai fiziškai dirbantiems vyrams gali kilti vaisingumo problemų. Rasos vyras – statybininkas – todėl pora pagalvojo, kad gal jo organizmas nusilpęs. Tai, kad nepavyksta pastoti, vis labiau liūdino. Pasigirsdavo kalbų: „Taip ilgai neturi vaikų, matyt ir neturės“.

Bobutės patarimas

Rasa su vyru stengėsi kuo daugiau sužinoti apie nevaisingumą, išklausydavo visus liaudiškus receptus, nevengė jais ir pasinaudoti. Pavyzdžiui, nugirdusi, kad po pasimylėjimo negalima keltis, o geriausia pagulėti iškėlus kojas, Rasa taip ir darė. Nugirdusi, kad vyrų vaisingumui kenkia alus, išbraukė jį iš vyro „raciono“. Kartą Rasa užvedė kalbą apie nevaisingumą su kolegėmis virėjomis. Viena pajuokavo: „Gal nemokate? Ne tas pozas naudojate?“. O kita sukluso: „Esu girdėjusi apie vieną senutę, kuri gydo nuo tokių dalykų. Paklausiu jos patarimo“. Taip ir padarė – per pažįstamus susisiekė su žiniuone, kuri patarė išbandyti tokį receptą: reikia išsispausti litrą šviežių burokėlių sulčių ir jame išvirti maišiuką beržo tošių. Tada nuovirą išgerti. Rasa nutarė išbandyti.

„Surinkti tas beržo žieves buvo sunkiausias darbas. Jų reikia nemažai – pilno „Mašima“ maišiuko. Su draugais išvažiavome paatostogauti prie Platelių. Dvi dienas, kol kompanija linksminos, mes su vyru klajojome po mišką ieškodami beržų ir lupinėdami jų žieveles. Reikia atplėšti patį ploniausią žievelės sluoksnį – tošelę kuri atšerpetojusi plevena vėjyje. Tošelės vos įžiūrimos, plonytės, pilkos spalvos, permatomos. Paimi pirštų galiukais atskarusią dalelę ir švelniai lupi. Tošis reikia sukratyti į išspaustas burokėlių sultis ir užvirti (virti nereikia). Tada tošis reikia nukošti ir skystį išgerti per vieną dieną. Kartoti procedūros nereikia“, – prisimena Rasa.

Senutė pasakė: ,,Jei nevaisinga moteris šitą „jovalynę“ išgers, tai jei vaikas užkibs, jo neiškrapštys“. Rasa sako: „Patikėkite, to viralo skonis ir kvapas – nepasakomo šlykštumo. Priminė kažkokį baisų kiaulių jovalą. Pajėgdavau nuryti gurkšnį, o atrodydavo, kad viskas lipa atgal. Šiaip ne taip įveikiau tą litrą“.

Keistasis mėnuo

Vestuvių metinių išvakarėse, vasario 13 dieną, Rasa pasidarė eilinį testą. Jai pasirodė, kad jis rodo kažkaip ne taip. Pakvietė vyrą: „Žiūrėk, viena juostelė raudona, ryški, o šalia lyg ryškėja kita“. Vyras tik numojo ranka: „Neberodyk man ir nesvaičiok, kol gydytojas nepatikrins, tol nepatikėsiu“. Vasario 14 dieną Rasa vėl pasidarė nėštumo testą, jis neparodė nieko. 15 dieną – vėl nieko. 16 dieną – nieko. 17 dieną testas vis dar rodė vieną juostelę. Kaip ir 18. Nors testai akivaizdžiai rodė, kad Rasa ne nėščia, kažkas viduje moteriai pakuždėjo, kad reikia apsilankyti pas ginekologą.

Rasa nuvažiavo pas savo senąjį gydytoją į Klaipėdą. Galvojo – jis mane pažįsta, jam nebereikės pasakoti nuo pradžių visos istorijos. Rasa gerai atsimena vizito dieną – vasario 21. Moteris atsigulė prie echoskopo, o gydytojas pradėjo vedžioti davikliu po pilvą. Tuo metu suskambo gydytojo telefonas, tad tyrimą jis atliko kalbėdamasis. „Tai man labai nepatiko. Galvojau – ar tu telefonu kalbi, ar mane tikrini?“, – sako Rasa.

Gydytojas konstatavo: „Nieko nėra“ ir skyrė vaistų, kurie pramuš mėnesines. Išgėrus vieną tabletę mėnesinės turėtų prasidėti po 3 dienų. Vaistai buvo sufasuoti po 2 tabletes, jas Rasa parsinešė namo ir vieną išgėrė tą patį vakarą. Praėjo 3 dienos, bet moteris mėnesinių nesulaukė. Praėjo savaitė, vis dar nieko. Rasa išgėrė antrą tabletę. Negana to, bandė pramušti mėnesines ir savo ruožtu – darė atsilenkimus, nevengė fizinio darbo. Nes anksčiau reikėdavo tik sunkiau pakilnoti, ir mėnesinės „pasileisdavo“. Rasa prisimena: „Galvoje sukosi tik viena mintis – greičiau prasirgčiau, vėl pradėčiau žymėti bazinę temperatūrą, o su temperatūros kreivėmis važiuočiau pas gydytojus siuntimų dirbtiniam apvaisinimui“.

Po antros tabletės praėjo dar savaitė. Mėnesinių nebuvo. Kovo 10 dieną Rasą su vyru draugai pakvietė į gimtadienį. Šokiai vyko iki ryto, Rasa nesėdėjo nė minutės – šoko net ant suolų! Nors tikėjosi, kad nuo tokio siautėjimo mėnesinės tikrai „pramuš“, taip neatsitiko.

Savo keistus išgyvenimus („užstrigusias“ mėnesines ir didžiulę dozę vaistų, kurie tikrai turėjo „pramušti“, bet „nepramušė“) Rasa papasakojo mamai. Ji patarė: „O kodėl nebandai pasitikrinti pas kitą gydytoją? Girdėjau apie neblogą privačią kliniką Kretingoje, imam ir užregistruojam?“

Moterys susirado laikraštyje reklamą, paskambino nurodytu telefonu. Kaip tyčia, ginekologai atostogavo, talonėlis buvo tik kovo 21 dienai (lygiai po mėnesio nuo pirmos apžiūros, per kurią klaipėdietis gydytojas konstatavo, kad Rasa nesilaukia).

Sveikinu, Jūs nėščia!

Kretingiškis gydytojas, kurio vardą ir pavardę – Raimondas Šaulys – Rasa prisimins visą gyvenimą, bevedžiodamas ultragarso davikliu po Rasos pilvą, iškart pasakė: „Sveikinu, Jūs nėščia jau 8-9 savaitės“. Rasa pamanė, kad nuo ultragarso stalo nebepakils. Galvoje pradėjo suktis visi tų savaičių įvykiai – apie 10 nėštumo testų, kurie rodė po vieną juostelę, gydytojo apžiūra ir verdiktas „nieko nėra“, dvi hormoninių tablečių, sukeliančių mėnesines, dozės, bandymai „pramušti“ mėnesines fiziniu krūviu. O juk visą tą laiką įsčiose gyveno vaikelis! Gydytojas padarė pirmąją Rasos vaikučio nuotrauką, kuria nešina moteris grįžo namo pusiau sapnuodama. Vis galvojo apie tos močiutės žodžius: „Jei užkibs, neiškrapštysi“.

Vadinais, beržo tošių nuoviras suveikė, o vaikelis įsitvirtino taip stipriai, kad jo neįmanoma buvo išjudinti jokiais būdais – net stipriausiais vaistais.

Nenusakomą džiaugsmą keitė baimė ir siaubas – ar per tas 8 košmariškas savaites vaikeliui nieko neatsitiko?

Nuostabus nėštumas
Rasa paprašė siuntimo į Kauno klinikas. Čia gydytojai pasakė, kad tas gydytojas, kuris Rasą tikrino vasario 21 dieną, jau privalėjo matyti nėštumą.

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vaikelis visiškai sveikas. Rasa gydytojams užsiminė apie savo išbandytą liaudišką receptą. Ir išgirdo, kad šiame recepte yra medicininės tiesos. Mat beržų ekstraktai įeina į daugelio moterų organizmą stiprinančių vaistų sudėtį, o burokėlių sultys šiaip ar taip stiprina organizmą.

Tada Rasa prisiminė kadaise prieš 15 metų po pirmojo persileidimo išgirstą gydytojo nuosprendį, kad pastojusi ji turėsi gulėti visus 9 mėnesius.

Užklupo mintys – o jei įvyks persileidimas, ankstyvas gimdymas? Nenuostabu, kad iki pat gimdymo moteris nebedirbo, lepinosi, tausojo save.

Išnešioti pavyko šauniai. Moteris nuolatos tikrinosi pas tą patį gydytoją iš Kretingos, kuris ir nustatė jai nėštumą. Tas gydytojas Rasai buvo kaip dievas – ji juo visiškai pasitikėjo. R. Šaulys moterį ramino: „Jei sąžiningai gersi vitaminus, gims 4 kg vaikutis“. Taip ir buvo – po cezario pjūvio pasaulį išvydo sveikas 4 100 g sveriantis sūnus.

Laiminga pabaiga

Sūnus auga sveikas ir stiprus, o visi aplinkiniai nepaliauja kartoti, kad Matui reikia sesutės. Rasa juokauja – kaip paaugs, išsirinks kokią nori. Juk vaikučių pilni vaikų namai… Rasa tiki, kad jei leis finansai ir galimybės, jie tikrai įsivaikins dar vieną vaikutį.

Taigi paskutiniai Rasos žodžiai – padėkos. Pirmiausia, nepažįstamai bobutei, kuri nepagailėjo dykai savo recepto. Jai Rasa linki gyveni 100 metų ir padėti dar daugybei žmonių. Ir dar – gražiausi žodžiai akušeriui-ginekologui Raimondui Šauliui, nustačiusiam nėštumą ir globojusiam Rasą iki pat gimdymo.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Po 15 metų nevaisingumo pastoti padėjo… beržo tošis”

  1. Maya
    2015/08/28 at 09:44 #

    Įdomi istorija. Neteko girdėti, kad beržo tošis gali padėti pastoti. Tiesa, mes ir galvojame kaip pastoti.

Palikite atsiliepimą


vienas + 8 =

Kitos temos: