Kai šeimos trokšta, bet negali susilaukti vaikų, jos išgyvena tikrą pragarą. Kūdikio ilgesys aptemdo gyvenimo džiaugsmą. Yra visokių išeičių: pabandyti dirbtinį apvaisinimą, įsivaikinti. Galų gale išsiskirti ir kurti kitą šeimą, kur galbūt turės vaikų.
Violeta pasielgė kitaip. Jos mylimasis nevaisingas, tad ji pastojo nuo kito vyro. Dabar jie laimingi, augindami dukrytę.
„Visų pirma norėčiau paaiškinti, kodėl nutariau papasakoti savo istoriją žurnale. Anaiptol nesiekiu tapti „heroje“, net nemanau, kad mūsų situacijoje yra kuo didžiuotis. Tiesiog visa mūsų šeimos istorija tokia komplikuota ir sudėtinga, kad net ir pati kartais sutrinku – kur čia realybė, kur sapnas, o kaip aš iš tiesų jaučiuosi, kaip jaučiasi mano vyras? Mes net dviese tarpusavyje mažai kalbamės šia tema, o ką jau kalbėti apie aplinkinius… O gal net ne visada ir yra tas poreikis kalbėtis, juk dabar svarbiausia, gražiausia ir nuostabiausia, ką mes galime turėti – jau rėplioja iš kampo į kampą, kalbina kiekvieną pakeliui sutiktą kėdę, žaislą, džiūgauja pamačiusi gėles ant kilimo…
Todėl mano noras pasidalinti savo šeimos istorija, iš vienos pusės, yra labai egoistiškas siekis nors iš dalies palengvinti savo būseną, „kam nors“ pasipasakoti, o iš kitos pusės, skaitytojus supažindinti su „alternatyviu būdu“ pastojant, kuris, tikiu, daugeliui bus nepriimtinas, smerktinas… Vis dėlto jis mūsų šeimoje buvo pritaikytas, nes labai norėjome susilaukti vaikelio“, – sako Violeta. Ji sutiko atvirai atsakyti į žurnalo klausimus.
Papasakokite apie savo šeimą: kiek laiko esate susituokę, kaip ilgai negalėjote susilaukti vaikelio?
Mudu su Vytautu gyvename kartu jau daugiau nei 10 metų. Laikas bėga. Kai susipažinome – po kelių dienų abiems tapo visiškai aišku, kad esame „skirti“ vienas kitam, kad mūsų lūkesčiai, norai, humoras, tikslai, vertybės, laisvalaikis sutampa.
Juokingai galbūt skamba – juk nebuvo nei laiko, nei galimybių daug ko kartu patirti, išbandyti, tačiau širdys jau kalbėjo viena kalba. Taip susiklostė likimai, kad po savaitės pažinties atsirado galimybė kraustytis gyventi į vieną butą – nekilo net pamąstymų, kad gal dar per anksti…
Jau dėliodami daiktus į lentynas keletą jų iš karto skyrėme būsimam vaikeliui, viena spintos dalis buvo palikta jo drabužėliams. Naivu, neatsakinga? Ne. Jau vien todėl, kad mums tuomet buvo jau po 26 metus, abu studijavome doktorantūrose (nors ir skirtinguose universitetuose), žinojome, ko norime iš gyvenimo, daugmaž įsivaizdavome, kokio partnerio ar partnerės, kokios šeimos norime.
Viskas buvo labai gražu daugiau nei pusę metų, kol mano širdutę pradėjo virpinti klausimas: „Kodėl gi mes taip ilgai nepastojame, nors jokios apsaugos nenaudojame?“. Žinoma, tai nespėjo net pradėti temdyti nuostabios mūsų kasdienybės, nes pavarčiusi internetinius vaisingumo klinikų puslapius nusiraminau – juk ten kalbama apie vienerių, net dvejų metų laikotarpį, per kurį nepastojus vertėtų kreiptis į specialistus.
Vytautas bevaikštinėjant paupiu pasipiršo. Tiesiog taip, be didelių ceremonijų – paprašė tapti jo žmona ir visą gyvenimą būti ne tik sielos draugais, bet ir oficialia šeima. Žinoma, sutikau, tačiau, negalėdama atsiriboti nuo neramių minčių dėl nepastojimo, pasiūliau dar palūkėti, mes juk vis tiek jau gyvename kaip šeima…
Ir taip vedybos buvo nukėlinėjamos 9 metus, kol pagaliau visi trys nėštumo testai parodė dvi juosteles…
Kada sužinojote priežastį, kodėl negalite tapti tėvais?
Prabėgus metams nuo mūsų apsigyvenimo kartu (negaliu komentuoti, ar dažnai, ar reguliariai mylėdavomės – mes tiesiog buvome laiminga, aistringa jauna pora, tikrai kasdien negalvojusi apie vaikelį), kažkodėl nedrįsdama su Vytautu apie tai pasikalbėti, kreipiausi į savo ginekologę ir ji skyrė visus reikiamus tyrimus moters vaisingumui nustatyti. Esu sveika, „produktyvi“ moteris – buvo reziumuota. Ginekologė patarė dar palūkėti, arba „pagalvoti apie daugybę aplinkui esančių vaisingų vyrų“. Ši frazė man pasirodė mažų mažiausiai įžeidžianti. Buvau jau pagauta „priežasties ieškojimo“ nuotaikos.
Ir vis dar nedrįsdama pasikalbėti su Vytautu (ne todėl, kad juo nepasitikėčiau – dalinomės kiekviena emocija, kiekviena mintimi, bet gal todėl, kad tai buvo tokia jautri, nežinoma sritis…), nuėjau į privačią kliniką, kuri, įvairiuose forumuose įvardinama kaip šios srities lyderė Lietuvoje.
Stereotipinis požiūris, kad nevaisinga („bergždžia“, sakydavo senoliai) gali būti tik moteris, neleido kitaip modeliuoti savo sprendimų. Prabėgus mėnesiui, gal daugiau, susimokėjus apie 800 Lt už tyrimus, konsultacijas – išgirdau analogišką diagnozę – esu sveika („Jus galėtų apvaisinti bet kuris vaisingas vyras“ – bet ir vėl man tai pasirodė kažkokia ne man adresuota frazė), tad tirtis atėjo eilė vyrui (tuo metu – draugui).
Tik tada grįžusi namo pradėjau pokalbį šia sunkia tema… Jau nujaučiau, kad ypač sunki ši tema bus Vytautui. Jis ramiai išklausė, ką norėjau papasakoti. Apkabino mane ir išeidamas iš kambario pasakė: „Viskas bus gerai, niekur aš neisiu tirtis, netikiu, kad kažkas blogai, aš dabar tiesiog labai pavargstu darbe“. Ir viskas. Keletą mėnesių „vaikiukų“ tema buvo tabu.
Toliau kas pora mėnesių įvykdavo po trumpą pokalbį, kuris baigdavosi nuosprendžiu, kad dar palaukim, juk visokių stebuklų būna… Laukėme stebuklo.
Po kelerių metų pradėjo jaustis įtampa santykiuose. Draugai vieni po kitų susilaukdavo vaikučių, tėvai ir artimieji nuolat klausdavo, kada gi baigsim rūpintis karjeromis ir pagalvosime apie vaikus. Bet mes tik šypsojomės ir sakėme, kad mes dar labai jauni – reikia pasirūpinti ir materialine šeimos gerove… O namuose dažną vakarą paplūsdavau ašaromis, vartydavau žurnalus su begale vaikučių nuotraukų. Kol galų gale Vytautas pasiūlė nueiti į kliniką ir pasidaryti tyrimus. Mano džiaugsmui nebuvo galo. Dar keli mėnesiai prabėgo, kol jo žodžiai buvo ištesėti, tačiau rezultatas – kritiškai mažas spermatozoidų skaičius, jų judrumas minimalus – pastojimo galimybių ypač mažai. Tačiau gydytojas pasakė, kad vilties yra. Vytautui pastaroji ir buvo esminė informacija. Apsilankė kitoje privačioje vaisingumo klinikoje. Ten du kartus darė tyrimą (urologas skyrė kažkokių vaistų po pirmojo tyrimo). Atsakymai nepakito. Brangios andrologo konsultacijos irgi nedavė jokių rezultatų.
Prabėgo dar dveji metai, kiekvieną laisvą akimirką diskutuojant apie dirbtinį apvaisinimą, ieškant informacijos, svarstant apie įsivaikinimą. Tačiau, pasirodo, Vytauto pasitikėjimas savo reprodukcinėmis galiomis buvo stipresnis, nei galėjau pagalvoti…
Ar niekada nekilo skyrybų grėsmė?
Dėl Vytauto kategoriškumo „nepasiduoti pinigų plovykloms – vaisingumo klinikoms“, „neapsikrauti nežinomus genus nešiojančių vaikų globojimu“, ėmiau svarstyti apie skyrybas (mes vis dar nebuvome susituokę, nes nuolatinis nerimas neleido net pagalvoti apie santuoką, kilo klausimas – kam ji mums, jei negalime turėti vaikų). Taip ir pasakiau Vytautui – jei tu nelinkęs į kompromisus – aš neturėsiu pasirinkimo. Sakiau jam, akcentavau, kad tai ne jo problema – tai mūsų abiejų bėda, nesėkmė, kad mes stiprūs, kad galim rasti išeitį, tik reikia pasitikėti gydytojais, galų gale nebijoti žengti kažkokius žingsnius patiems… Kadangi mus jau siejo visa eilė bendro gyvenimo metų, nuostabių patirčių, negalėjome net pagalvoti apie išsiskyrimą.
Įsivaikinimo variantas buvo kategoriškai atmestas. Pinigų niekuomet neturėjome tiek, kad galėtume sau leisti kelias pakartotinas IVF plius ICSI procedūras (gydytojas sakė, kad vienos procedūros greičiausiai neužteks, o vienos kaina, viską įskaitant, apie 10 000 Lt). Kitoje vaisingumo klinikoje mums patarė neprarasti vilties ir bandyti inseminacijos procedūrą. Po dviejų nesėkmingų kartų kreipėmės į rekomenduotą vaisingumo kliniką Rygoje – ten tikino, kad po pirmos inseminacijos mes turėsime vaikutį. Deja. Kažkodėl užsirašinėjau detaliai, kiek išleidome pinigų, įskaičiuojant keliones, vaistus, procedūras, konsultacijas – jau buvome išleidę virš 16 tūkst. litų. O įtampa dėl negalėjimo pastoti pamažu ardė mūsų santykius…
Kam kilo mintis, kad galima pastoti nuo kito vyro?
Vieną dieną Vytautui tyliai ir nedrąsiai pasakiau: „Pastosiu nuo kito vyro“. O jis: „Tada mes skiriamės, ir daugiau nenoriu apie tai kalbėti. Tu su savo panikomis ir ligų ieškojimais man tą ligą ir įvarei“. Ir vėl ašaros. Dabar jau tikrai laikas skirtis – su tokiu kietaširdžiu daugiau gyventi nebegaliu, pasirodo, ir prioritetai pasikeitė, o jis juk taip norėjo vaikų… Bet mačiau, kad Vytautui buvo ne ką mažiau sunku nei man. Tai kaip galiu jį dabar palikti? Draskė prieštaringi jausmai. Kol jis vieną dieną pasakė: „Gerai, pastok nuo kito, bet aš nenoriu žinoti, nuo ko“.
Apsikabinę tylėdami ilgai verkėme dėl tokio likimo, ir niekaip neįvykstančio stebuklo. Net stebuklais nustojome tikėti – kaži, ar jie tikrai būna… Visa atsakomybė liko ant mano pečių, bet aš tikrai tikėjau rasianti išeitį.
Papasakokite, kaip visa tai vyko. Kaip jautėtės jūs su vyru?
Vyrų dėmesio man niekuomet netrūko. Nežinau, kaip veikia vyrų psichologija, bet buvome nesusituokę, todėl nė vienam man simpatizavusiam vyrui mano ilgametis gyvenimo partneris nebuvo problema norint mane pakviesti į pasimatymą arba tiesiog būti geru draugu. Ir nors nė viename pasimatyme nesu buvusi, apsiribodavau vien trumpais pokalbiais, atsakymais į šventinius sveikinimus, dalykiniais susitikimais. Išsirinkau vieną draugą, kurio po ilgų kalbų paklausiau: „Ar nenorėtum tapti mano vaiko tėvu?“.
Jis buvo vienišas, per tiek metų pažinties su juo puikiai žinojau jo šeimos istoriją, šeimos ligų istoriją, žinojau, kaip jis buvo auklėjamas vaikystėje, kokius talentus ir įgūdžius turėjo, galų gale jo išsilavinimas buvo bene svarbiausias kriterijus, leidęs atvirai padiskutuoti net ir pačiomis intymiausiomis temomis. Moteriška intuicija diktavo, kad, esant galimybei, jis mielai taptų ne tik vaiko tėvu, bet ir mano vyru. Jis ėmė klausinėti, o kaip gi Vytautas? Aš jam atsakiau, kad jis nenori turėti vaikų. Melas? Bet man jau buvo niekas nebesvarbu – buvau pasiruošusi eiti iki galo.
Nesąžininga? Likimas mums buvo nesąžiningas. Nehumaniška? O kas turi teisę teisti kitus asmenis? Turėjau vienintelį norą – būti su Vytautu ir turėti vaiką.
Potencialų vaiko tėvą pažinojau gal net ilgiau nei Vytautą. Jis niekaip nesuprato, kodėl tokiu atveju nepalieku Vytauto?
Įtikinau, kad dėl finansinių sumetimų, bendrų įsipareigojimų būtų sunku priimti skubotą sprendimą. Nėštumas viską paspartintų ir palengvintų. Žinoma, jis norėjo dar palaukti, tikėjo, kad pirmiausia turiu išsiskirti su Vytautu. Mano flirtavimas su juo užtikrino, kad Vytautą netrukus paliksiu. Nejaučiau jam jokių jausmų, kaip vyras man jis nebuvo patrauklus, tiesiog imponavo kaip asmenybė, tačiau puikiai apskaičiuotą ovuliacijos dieną (naudojausi ovuliacijos testais, bei ginekologės apžiūra ultragarsu) susitikau su juo viešbutyje (apsaugos neprašiau, o jis ir nesiūlė). Po valandos išskubėjau į darbą. Viskas buvo ne taip paprasta, kaip tikėjausi. Tuo laiku jaučiausi išdavusi Vytautą, susiteršusi pati, apgaudinėjusi ir šį vyrą. Per daug negatyvių jausmų. Daugiau to nekartosiu. Niekada. Bet nuojauta buvo, kad gal ir nebereikės kartoti…
Telefonu jam pasakiau apgailestaujanti dėl to, kas tarp mūsų įvyko, kad taip draugai nesielgia.
Po 13 dienų nėštumo testas buvo teigiamas. Pirkau dar du. Teigiami.
Euforinė būsena. Tos moterys, kurios laukė pastojimo ir galų gale pastojo, manau, puikiai supranta, ką turiu omenyje. Grįžus po darbo Vytautui, parodžiau testus. Ilgai stovėjome apsikabinę, jis šnabždėjo: „Atleisk man, kad visa tai turėjai patirti, myliu tave labiau už viską, mylėsiu mūsų vaiką amžinai, būsime pati nuostabiausia šeima“.
Biologinis vaiko tėvas negalėjo suprasti, kodėl nebenoriu su juo susitikti net puodeliui kavos. Tikinau esanti labai užimta. Po poros mėnesių pasakiau jam, kad Vytautas persigalvojo dėl vaikų ir mes laukiamės. Jau kelios savaitės.
Melas. Iš tiesų jam kilo įtarimų – ar tik ne jo vaiko laukiuosi, bet man beliko nusijuokti – paskaičiavusi jam dienas, klaidingai nurodžiusi mėnesinių dienas, įtikinau. Jis palinkėjo darnos ir gero kelio… Matyt, liko įskaudintas, o gal tik įžeistas vyriškasis ego. Daugiau jo nebemačiau, tik telefonu dar po mėnesio pranešiau, kad su Vytautu prieš savaitę susituokėme. Dabar nepalaikome su juo jokių ryšių, žinau tik tiek, kad jis vedęs ir gyvena Skandinavijoje.
O Vytautas iš pradžių buvo kiek sutrikęs. Nekalbus. Bet man nepavyko išklausti, kokia to priežastis. Ar jis dvejojo dėl vaikelio pradėjimo kelio, ar jis taip tiesiog reagavo į būsimo šeimos pagausėjimo faktą… Nežinau. Labai ir nespaudžiau apie tai diskutuoti, ne visada su vyrais lengva kalbėtis apie jausmus. Vis dėlto nesistengėme pastojimo fakto temos laikyti tabu, esame ne kartą apie tai kalbėję, aptarę, kad jei maža kas gyvenime pasikeistų, išaiškėtų – esame vieningai tvirtai tikintys, kad vaikelis yra tik mūsų abiejų.
Ar tai vieša paslaptis? O gal apie tai nežino niekas, išskyrus Jus su vyru?
Apie vaikelio atsiradimo pradžią žinome tik mudu. Visi pažįstami ir draugai, giminės tiki ir visiems skelbė gražiąją naujieną: stebuklas įvyko! Tai tik patvirtinimas, kad nereikia skubėti įsivaikinti, nes tikrai reikia tik laiko! Ir tokių istorijų esame girdėję, skaitę begales. Tačiau mes stebuklais nelabai tikime. Vienintelis stebuklas – kad pavyko pastoti iš pirmo karto, nes kažin ar greitai būtų pavykęs antras kartas…
Kyla tik klausimas, ar tikrai visos šeimos, negalėjusios susilaukti vaikelio (mūsų patirtis leidžia kalbėti tik apie nevaisingus vyrus, ne moteris) kelis ar kelerius metus tikrai taip jau natūraliai ir pastoja, jei gydytojai buvo diagnozavę nevaisingumą…
Mano mama vienintelė suabejojo, ar mes natūraliai susilaukėme dukrytės, tačiau net ir jai su skaudančia širdimi pasakiau: „Mamyte, neklausinėk tiek, po ilgų metų, ašarų, išbandymų, mes pagaliau esame apdovanoti, ir tai yra svarbiausia“.
Kokie jausmai gimus kūdikiui? Kaip į jį reaguoja jūsų vyras?
Vytautas mielai lankė gimdyvių kursus, kartu su manimi perskaitė ne vieną knygą apie nėštumą, kūdikio priežiūrą – džiaugiausi jo motyvacija būti bent jau teoriškai visapusiškai pasiruošus kūdikėlio gimimui. O kur dar kiekviena diena stebint augantį pilviuką, rytą ir vakarą mėgaujantis besispardančiu aktyviu mažyliu mamos pilvelyje – kasdien ne tik pratinomės, bet ir pamilome greitai ateisiantį vaikelį. Vytautas dalyvavo gimdyme, kartu dalinosi pirmomis nuostabiomis akimirkomis, jaudinosi ir graudinosi rankose laikydamas dukrytę…
Dienos lekia, nespėdamos pasveikinti saulę, pagauti kiekvieną didelę snaigę už lango, palydėdamos šviesos susiliejimą su naktimi. Negaliu atsakyti į klausimą, ar Vytautas jaučiasi tikru tėčiu. Tam turbūt reiktų gilios psichoterapeuto analizės, tik kažin ar ji reikalinga. Kasdien jis lyg ant sparnų, kasdien stebina savo dėmesingumu mums abiems – nė akimirkai nesudvejojau, kad jis nesijaučia tikruoju dukros tėvu. Galbūt kada nors dukrai iškrėtus pirmąsias rimtesnes šunybes jis ir pasakytų, kad „tai ne mano vaikas“, bet to jau negaliu ir nenoriu prognozuoti. Belieka tik tikėti, kad gyvenimas tokių skaudžių išbandymų nepateiks.
Dar vienas klausimas – ar sąžininga vaiko atžvilgiu nesakyti jam, kas jo biologinis tėvas? Įvaikinto vaiko atveju net neabejoju, kad negalima slėpti tiesos – reikia tik tinkamu laiku, tinkamai apie tai vaikui papasakoti. Mūsų šeimos situacijoje, ateityje papasakojus vaikui tiesą, būtų daugiau kančios nei pozityvios reakcijos. Vaikas smerktų mamą už tokį poelgį, už melą ir vaikui, ir biologiniam tėvui, galbūt nesuprastų socialinio tėvo ligos, biologinio tėvo susiradimas neduotų jokių rezultatų, o ir dabartinė mūsų šeima būtų palaužta. Bet tai tik mano pamąstymai.
Širdyje jaučiu, kad didžioji dauguma žmonių ne tik nepateisintų mūsų, bet net ir pasmerktų, bet aš matau šioje situacijoje tik laimėtojus. Juolab kad ne tik žiniasklaidoje pasigirsta be galo skaudžių istorijų apie nevaisingumą, jo gydymo pasekmes, bet ir mūsų aplinkoje yra ne viena šeima vis dar „laukianti stebuklo“. Galbūt tai, o galbūt tiesiog džiaugsmas stebint augantį vaikelį Vytautą paskatina sušnabždėti: „Myliu tave, myliu dukrelę, ačiū, kad abi esate tokios nuostabios“.
Ar ryžtumėtės kitam žingsniui – padovanoti broliuką ar sesutę savo kūdikiui?
Dukrelės jau pilna visur, ji mūsų viso dėmesio, visos šilumos kaupėja. Tad apie gausesnę šeimą rimtai galvoti nėra kada.
Vytautas yra vienturtis sūnus, aš augusi keturių vaikų šeimoje. Draugystės pradžioje galvojome turėti mažiausiai du vaikučius. Esame kažkada kalbėję, kad be reikalo laukėme tiek metų, kol gims dukrytė, nes dabar, kai beliko vos keleri metai iki 40-mečių, vargu ar begalėčiau ir ar benorėčiau rizikuoti išnešioti sveiką vaikutį.
Greičiausiai taip ir liksime prie Vytauto tėvų šeimos modelio…
Dabar tegaliu pasakyti, kad visi trys esame labai laimingi, ir linkime visoms šeimoms, nesulaukiančioms gandrų, tikėti savimi ir ieškoti galbūt savo alternatyvų, kaip išpildyti svajones…
„Mamos žurnalas“
Mano dabartinė drauge (dabar „prostitutė” paleistuve ir kitaip nebegalima pavadint) prisipažino laukiantis nuo kito ir dar budulio. Irgi stebuklingai išsidūko per vieną kartą. Ir pyst stebūklas-pastojo. Man reikia pagalbos. Nzn kaip begaliu pažiūrėti ir kaip mylėti tą „paleistuvę”. Ir per tokius sugalvitus straipsnius išvedėt iš kelio mano vinintelę.