Dabar dukrytei Anai Amelijai jau treji metukai, ir Eglė apie savo gyvenimą gali pasakoti jau be ašarų akyse
Ši istorija prasidėjo prieš 4 metus. Tada antro kurso studentė, klaipėdietė Eglė sužinojo besilaukianti nuo kitataučio vyro. Netikėtas nėštumas ir dilema – ką toliau daryti?
Dabar dukrytei Anai Amelijai jau treji metukai, ir Eglė apie savo gyvenimą gali pasakoti jau be ašarų akyse.
Likimas suplanavo už mus
Mes susipažinome draugų kompanijoje, kurie dauguma buvo Prancūzijos piliečiai. Na nebuvo tos didelės meilės ar ilgos draugystės, todėl gal ir reikėjo tikėtis iš pat pradžių, kad mūsų santykiai toliau klostysis būtent tokiu keliu, – mūsų vaiką aš auginsiu viena.
Kai supratau, jog laukiuosi, tiek man, tiek mano vaiko tėvui tai buvo be abejonės didelis šokas. Mes to neplanavome, nebuvome tam pasiruošę nei emociškai, nei finansiškai.
Vis dėlto jau po pirmo vizito pas ginekologę pajutau ryšį su savo vaikeliu, pamilau jį, pabudo motiniškas instinktas. Deja, vaiko tėvas taip nesijautė, svetimoje šalyje neplanuotai tapti tėvu, tikiu, buvo baisu, bet baisu buvo ir man. Kas lauks toliau, kaip reaguos artimieji, kaip klostysis gyvenimas – visa tai sukosi mano galvoje tuo metu. Tačiau meilė savo vaikeliui buvo stipresnė už baimes, todėl pradėjau planuoti vaiko gimimą, ėjau į nėštumo kursus, turėjau nuostabią gimdyvės padėjėją šalia, skaičiau knygas, džiaugiausi tuo laikotarpiu.
Tuo metu buvau kur kas naivesnė nei dabar, dar kurį laiką tikėjausi, kad vaiko tėvui užgims tie jausmai, kuriuos pajutau aš, atsiras noras kurti šeimą, tačiau jis labai greitai atsitraukė, o kas jau dėjosi jo galvoje, galiu tik fantazuoti. Kurį laiką dalindavausi su juo nėštumo akimirkomis, galbūt tyliai tikėdamasi, kad tai sužadins jo tėviškus jausmus, bet to nenutiko. Nors ir nėštumo laikotarpis nebuvo pilkas, aš iš tiesų juo džiaugiausi, buvau dėkinga už šią gyvenimo dovaną, kuri, manau, vis dėlto mano gyvenime atsirado pačiu tinkamiausiu laiku.
Mano istorija yra stiprybė, kuria dabar stengiuosi dalintis su kuo daugiau žmonių
Pratintis prie žodžių „vieniša mama“
Be gražaus laukimo, laimės jaučiant pirmus vaikelio judesius ir žvelgiant į pirmąsias nuotraukas echoskopu, buvo ir skaudžių patyrimų, kai žmonės net ir artimoje aplinkoje pasakydavo skaudžių žodžių. Buvo ir tų, kurie pamažėle atsitraukė, dingo iš mano gyvenimo, tačiau turėjau šalia draugų, šeimos narių, kurie palaikė, nepaisydami visko. Tikriausiai ir pati esu užaugusi tokioje visuomenėje, tokioje sistemoje, kur turime žmonėms tam tikrų lūkesčių.
Reikėjo laiko, kol pagaliau priėmiau save kaip vienišą mamą, nebebijojau to pasakyti aplinkiniams, nebebijojau būti pasmerkta dėl savo amžiaus, ar dėl to, kad šeimą sukūriau anksčiau nei baigiau studijas ir likau vaiko auginti viena.
Galų gale mano požiūris pasikeitė. Supratau tai, kad mano šeima, kurią sukūriau, yra mano stiprybė.
Mano istorija yra stiprybė, kuria dabar stengiuosi dalintis su kuo daugiau žmonių tam, kad santykių, žmonių gyvenimų ir pasirinkimų suvokimas pamažu keistųsi, kad mes taptume jautresni, vieni kitiems. To labai trūksta ir tikriausiai dažnai patys to nesulaukę iš kitų verdame pykčiu, pavydu, smerkiame kitus.
Vienišos mamos realybė
Pamenu, pirmi metai po dukrytės gimimo buvo išties nelengvi, jaučiau tuštumą, norą turėti pilną šeimą, naiviai vyliausi, kad vaiko tėtis persigalvos, svajojau, jaučiausi vieniša. Visokios baimės kamavo tuo metu, atrodė, ar dar kada nors išvis sutiksiu žmogų, pamilsiu, ar mane pamils, ar mus abi pamils.
Vėliau tai blėso, manau, augau, stiprėjau viduje, supratau, kad mes esame pilna mamos ir vaiko šeima, ir mums nieko netrūksta. Nebeliko jausmo, jog mūsų šeimoje trūksta tėvo, priėmiau savo istoriją, savo patirtį, tiesą sakant, net pradėjau džiaugtis, kad yra būtent taip, kaip yra. Atleidau, pamiršau ir paleidau vaiko tėvą. Visada juokauju, kad nuoskaudų dėl vaiko tėvo atsikratyti man padėjo naujai atrasta veikla – banglenčių sportas. Tačiau buvo ir daugiau dalykų, kuriuos atradau, pradėjau augti, nusprendžiau mokytis psichologijos, susidomėjau vaikų raida, daug skaičiau nuostabių knygų, užsiėmiau kūrybine veikla.
Supratau, kad tokių kaip aš yra be galo daug
Tėvas po dvejų metų
Vieną dieną dukrytės tėtis man parašė, ir tai buvo tikrai netikėta. Žiūrėjau į tai atsargiai, nepatikliai.
Jis pasakė, kad persigalvojo ir nori būti mūsų vaiko gyvenime, paklausė, ar galėtų atvykti aplankyti. Sutikau.
Niekada nenorėjau stovėti tarp vaiko ir tėvo. Visada sakiau, jog mano santykiai su juo nėra mano vaiko santykiai su jos tėvu. Todėl kartais papasakodavau dukrytei, kad ji turi tėtį, jis gyvena kitoje šalyje. Kol neklausinėjo, daug ir neaiškinau, bet tikriausiai, jei klaustų, tai ir sakyčiau taip, kaip yra. Bet kuriuo atveju, visada stengiausi savo emocinį įsitraukimą palikti šone, nenorėjau vaiko pykčio, pagiežos jos tėvui. Tegu ji ir jos tėtis patys susikuria savo santykį, net jei ir atrodo, kad jis jame nedalyvauja, bet vis tiek tai yra kuriamas santykis.
Tiesa, sunkiomis akimirkomis ji matydavo mane verkiančią, liūdinčią, pykstančią, ir aš stengdavausi jai paaiškinti, iš kur kyla tie jausmai. Prieraišioji tėvystė, atrasta dar nėštumo metu, labai padėjo man savo vaiką auginti sąmoningiau, daugiau kreipti dėmesį į mūsų jausmus, emocijas, poreikius.
Kai pirmą kartą Anos tėvas mus aplankė, be galo jaudinausi. Jai tuo metu buvo be kelių dienų dveji metukai. Tikriausiai tas jaudulys ir nerimas persisunkė net per ją, nes ji buvo be galo nerami. Mes daug šnekėjom, nemeluosiu, akimirkai gal net užgimė vėl ta mintis, jog mes galime būti visi kartu, bet, manau, tai buvo labiau paremta šeimos troškimo iliuzija, nei tikrais jausmais. Mačiau, kad ir jam ta patirtis sukėlė daug jausmų, sujaudino.
Iki šiol jis vis dar palaiko ryšį su mumis, tiesa, nebekeliu jokių lūkesčių jam. Ką išmokau ir, manau, kas buvo viena geriausių pamokų mano gyvenime, – tai neturėti jokių lūkesčių. Nes nusivylimas dėl neįgyvendintų lūkesčių mums sukelia pyktį, nuoskaudas, priekaištavimą. Taigi paleidau tuos lūkesčius, dėl to manęs taip nebestebina, jei dukrytės tėtis ne visai elgiasi taip, kaip aš įsivaizduočiau.
Supratau tai, jog mano realybės suvokimas ir mano tiesa nėra universali ar atitinkanti jo suvokimą.
Turiu aplink daugybę žmonių, kurie padeda, myli mus abi, kurie augina mus abi
Palikau jo sprendimus jam. Nors ir širdyje norėčiau, kad rodytų vaikui daugiau dėmesio, bet žinau, kad tai yra jo pasirinkimas, ir aš, deja, negaliu niekaip to pakeisti.
Vienišų mamų daug
Supratau, kad tokių kaip aš yra be galo daug. Mūsų visuomenė galbūt pratusi akcentuoti vienišas mamas. Bet iš tiesų nesijaučiu jau tokia ir vieniša. Turiu aplink daugybę žmonių, kurie padeda, myli mus abi, kurie augina mus abi. Manau, tas pasakymas „vieniša mama“ yra labai netikslus.
Psichoterapija buvo vienas iš aspektų, kurie padėjo man augti, suprasti, pažinti save geriau. Dar ir dabar toliau tęsiu tai, nors jaučiuosi jau gerai, tačiau, manau, kad tai padeda geriau įsižiūrėti į save, pažinti save. Visada sakiau, terapija yra pati geriausia investicija, nes tu investuoji į save, į savo ateitį, į savo gyvenimą, į savo laimę.
Parengė Karolina Jokubaitytė
„Mamos žurnalas“
