Ligos pradžios apraiška ne visiems kūdikiams, vaikams yra vienoda, vieniems ji pasireiškia vienais požymiais, kitiems – kitais. Bendra taisyklė viena – susirgus bet kurio amžiaus vaikui, pasikeičia jo elgesys.
Kaip atpažinti artėjančią ar ką tik prasidėjusią ligą, pasakoja vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras.
Ūmios ligos požymiai, kuriuos reikia pastebėti
Ligos pradžioje gali išryškėti vienas iš ligos požymių, o po to atsirasti kitų. Kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau kinta jo būklė. Todėl, atsiradus neįprastam mažylio elgesiui, reikia atidžiai stebėti būklę ir, aptikus žemiau išvardintus požymius, kreiptis į gydytoją:
Kūdikis pradėjo „nei iš šio nei iš to“ gailiai verkti, prašosi nešiojamas daugiau nei įprasta arba staiga jis tapo neramus, nenustygstantis ant rankų, nerandantis vietos, mažylio nebedomina nematyti daiktai, žaidimai.
Kūdikis nemiega, zirzia, atsisako krūties arba ją žinda vangiai, pradeda, meta, vėl bando žįsti ir vėl atsisako.
Vaikštantis mažylis tapo mieguistas, tyli ir glaustosi, prašosi jam neįprastu laiku gulti, atrodo liūdnas ir apatiškas arba, priešingai, – sudirgęs, sujaudintas.
Padažnėja kvėpavimas iki daugiau nei 50 k/min.
Kvėpavimas tampa sunkus: vaikas sunkiai įkvepia arba iškvėpia.
Kvėpavimas pasidaro švilpiantis, cypiantis, gurguliuojantis, gargiantis.
Atsiranda lojantis kosulys, kimsta balsas.
Mažylis atsisako valgyti ir ypač gerti jo mėgstamų, namuose pagamintų skysčių.
Mažylį prisiglaudus prie savęs pajuntama, kad jo širdis smarkiai plaka, o suskaičiavus pulsą, jis yra dažnesnis nei 120 k/min.
Vaiko akys gali pradėti „spindėti“, „blizgėti“ – tai rodo, kad kyla temperatūra ir laikas ją pamatuoti.
Temperatūra nekrenta po 30–40 min., sugirdžius vienkartinę vaistų nuo temperatūros dozę. Vaistai nuo temperatūros greičiau pradeda veikti, kai jie sugirdomi ne valgymo metu ir ne su saldžiais skysčiais. Nedera maišyti – įdėjus vaistų nuo temperatūros žvakutę neaišku, kada kris temperatūra. Staigiam temperatūros mažinimui žvakutės netinka.
Pakilusios temperatūros fone atsiranda nevalingų „padrebėjimų“, traukulių arba vaikas staigiai suglemba ir po to vėl palengva atsigauna, atgyja.
Kartojasi vėmimas, vaikas pradėjo vemti žalsvai geltonu turiniu.
Vemiančio kūdikio ar mažo vaiko sauskelnės sausos 3 valandas, t.y. jis nesišlapina.
Mažylis nori gulėti vienoje, neįprastoje jam padėtyje.
Ant nugaros paguldytas vaikas neduoda palenkti galvos į priekį, o sugebantis išreikšti savo jausmus rodo, sako, jog skauda galvą.
Aiškus pablyškimas, odos pilkumo, melsvumo atsiradimas apie lūpas, ant veiduko.
Atsiranda lūpų, liežuvio, veiduko patinimas.
Vaikas riečia kojas prie pilvuko, griebiasi už pilvuko po vėmimo arba be vėmimo, tokia būklė užtrunka 3 val.
Vaikas daug kartų viduriuoja.
Kūdikio akys „įkritusios“, paaštrėję veiduko bruožai, įdubęs didysis momenėlis.
Atsiranda patinimas, „guzelis“ kirkšnių srityje, padidėja kapšelis ar staiga padidėja bambutė.
Mažylis neduoda net ir švelniai paspausti pilvuko – tai padarius, reaguoja verksmu, neramumu.
Po griuvimo, kritimo ar kito panašaus įvykio mažylis pradėjo mažiau judinti ranką ar koją, juolab jei nors kiek pakito jos forma.
Vaikas atsisako gerti gydytojo skirtus vaistus arba juos išgėręs nuolat išvemia.
Pakartotinai kvieskite gydytoją, jei pastebėjote, kad liga progresuoja, – atsirado anksčiau nebuvusių ligos požymių, pvz., bėrimas, dusulys.
Kokių veiksmų imtis, kol bus skirtas gydymas
Bet kurio amžiaus vaikai yra labai nuovokūs, jaučia suaugusiųjų, ypač mamos, nuotaiką. Todėl susirgusiam vaikui neparodykite, kad jaudinatės dėl jo ligos. Kol atvyks gydytojas:
Pamatuokite temperatūrą. Jeigu ji yra ne didesnė kaip 38,3°C, neduokite jokių vaistų, bet galite duoti vaiko mėgstamų gėrimų. Kai temperatūra pakilo 38,3°C ir daugiau, duokite vienkartinę vaisto nuo temperatūros dozę. Ji priklauso nuo amžiaus ir kūno svorio. Prieš duodami vaistą atidžiai perskaitykite jo instrukciją.
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie, vos vaikui kilsteli temperatūra, jį dar šilčiau aprengia, daugiau prišildo kambarį ar jo nebevėdina.
Šaltkrėtis būna tik tada, kai staigiai kyla temperatūra, – tuo metu mažasis ligoniukas gali būti šilčiau aprengiamas, apklojamas.
Kol gydytojas neapžiūrėjo sergančio mažylio, savo nuožiūra nepradėkite gydyti jokiais vaistais, išskyrus jau minėtus vaistus nuo temperatūros. Nepradėkite šildyti, masažuoti, tepti ir kitaip veikti, pvz., skaudančio pilvuko. Nedarykite klizmų ir neduokite jokių nuskausminamųjų vaistų. Atsiradus viduriavimui, neduokite jį veikiančių vaistų. Ant skaudančios vietos nedėkite šiltų kompresų.
Pakilus temperatūrai, atsiradus skausmui, sumažėja kūdikio, mažo vaiko domėjimasis aplinka – todėl jo nelinksminkite, pasistenkite prisitaikyti prie jo nuotaikos.
Jei ligos pradžia lėta
Ne visuomet vaiko ligos pradžia gali būti staigi, greita. Pasaulio sveikatos organizacijos statistikos duomenimis, vis daugiau vaikų užklumpa lėtinės ligos. Liga tampa lėtine, kai žmogus ja serga ilgiau nei pusmetį. Lėtinės ligos priežastys – genetinis polinkis, nepakankamai sveikas gyvenimo būdas, nuolatinis stresas, pvz., patyčios. Lėtinių ligų, kuriomis gali susirgti vaikas, yra ne viena. Tai odos ligos, kvėpavimo organų ligos, širdies ir kraujagyslių, virškinimo, periferinės ir centrinės nervų sistemos, inkstų ligos, alerginės ligos, kraujodaros ligos, sąnarių uždegimas, diabetas. Lėtinės ligos pradžioje ne visuomet atsiranda konkrečiai ligai būdingi požymiai.
Susirūpinti, kreiptis į gydytoją, reikia pastebėjus šiuos požymius:
Vaikas atsisako judrių žaidimų.
Pastebimai blogėja apetitas.
Mažėja svoris.
Atsiranda bendras silpnumas.
Išblykšta oda ir gleivinės.
Skauda galvą.
Pablogėja miegas.
Vaikas pradeda knarkti.
Sergančiųjų lėtine liga sveikatos būklė tai gerėja, tai blogėja. Kiekvienos stadijos trukmė ne visuomet yra vienoda. Sveika gyvensena, pvz., mitybos korekcija, išmokimas pažintį ligą, pvz., alerginę ar cukrinį diabetą, radikaliai į gerąją pusę pakeičia ligos eigą.
Dalies problemų sprendimą rasti padeda dažni pasitarimai su vaiko gydytoju. Jeigu kyla abejonių gydytojo darbu, reikėtų keisti gydytoją, nes savitarpio supratimas, gera komunikacija padeda pasiekti geresnių gydymo rezultatų. Ieškojimas informacijos apie ligą bei jos prognozę ne specialistų rašiniuose arba jos gaudymas „iš lūpų į lūpas“ dažnai sukelia daugiau sumaišties nei duoda naudos. Nedera užmiršti, kad kiekvienas vaikas yra savitas, taigi ir jo liga gali turėti kitų atspalvių nei kito vaiko, sergančio ta pačia liga.
„Mamos žurnalas“
