„Visi mus puola už tai, kad sąmoningai nusprendėme auginti vieną vaiką“. Ši skaitytojos Rimantės mintis laiške paskatino imtis įdomios temos.
Vienturtę auginančios mamos pasakojimas.
Mes – už vieną vaiką
Jei gyventume Kinijoje, ši diskusija nė neturėtų prasmės. Kinijos demografinė politika jau daug metų skatina šeimas turėti tik po vieną vaiką.
Taip bandoma suvaldyti geometrine progresija didėjantį kinų skaičių.
Lietuvoje tas skaičius, galima sakyti, geometrine progresija mažėja…
Kiekviena šeima, planuodama savo gyvenimą, pirmiausia galvoja ne apie tai, kaip geriau valstybei ir pasauliui, o kaip geriau jiems patiems.
Kinijoje mes būtume „kaip visi“, nes sąmoningai auginame vieną vaiką. Lietuvoje esame „baltos varnos“, nes beveik visi draugai ir giminaičiai augina po 2–3.
Dabar madingos didesnės šeimos, o mus, tuos ,,nemadingus“, vis pašiepia, kad esame tinginiai ir nesiryžtame turėti daugiau vaikų.
Iš tiesų – kodėl nebenorime?
Visų pirma todėl, kad manau, jog turėti vaiką yra pašaukimas. Kaip būsimieji kunigai išgirsta kvietimą savo gyvenimą skirti Dievo tarnystei, o būsimieji vienuoliai – atsižadėti įprasto žemiško gyvenimo, taip ir būsimieji tėvai išgirsta pašaukimą turėti kūdikį. Dar gerokai prieš gimstant vaikui jie ima kalbėti apie kūdikius, renka „gražius“ vardus berniukui ir mergaitei, sapnuoja sapnus. Kol vieną dieną tos svajonės virsta tikrove, ir pora sužino, kad į jų šeimą ateis vaikelis.
Prieš susilaukdami pirmojo vaiko – dukros Barboros – abu su vyru jautėme vaikiškos sielos ilgesį. Jautėme pašaukimą būti tėvais ir paklusome tam keistam, paprasta ausimi negirdimam širdies balsui. Mūsų dukrai dabar dešimt metų, ir po jos gimimo daugiau to ,,pašaukimo“ mes nebeišgirdome. O be pašaukimo racionaliai suplanuoti vaiką vien dėl to, kad „taip daro visi“, „jei netektum vienintelio, senatvėje neliktum vienišas kaip pirštas“, „vienas vaikas – tai nepilna šeima“, mums atrodo keista.
Ir vienas vaikas gali suteikti pilnatvę
Man keista girdėti argumentus, kad vienas vaikas neleidžia patirti visų tėvystės džiaugsmų. Jei myli vaiką visa širdimi, jei jam skiri savo laiką, jėgas, dėmesį – kaip gali nejausti pilnatvės? Čia tas pat, kaip pakviesti draugę kavos, su ja kalbėtis, bet kartu ir žvalgytis į šonus: gal ateis dar kas nors, nes su viena „nejaučiu pilnatvės“? Sielos ramybę suradęs žmogus net ir vienatvėje gali jausti pilnatvę. O mažo vaiko draugija yra nuostabi tuo, kad ji nuoširdi, atvira, besąlygiška.
Barboros gimimą ir auginimą mes priėmėme kaip stebuklą. Iki jos gimimo su vyru gyvenome gana aktyvų gyvenimą, abu turėjome savo pomėgių, kuriems reikėdavo skirti laiko. Vaiko gimimas tuos pomėgius truputį apkarpė, bet visiškai jų neatsisakėme. Mano vyras kopia į kalnus. Kartais prisijungiu iš aš, nors į sudėtingiausius žygius neinu. Aš nuolat mokausi svetimų kalbų. Augindami dukrą džiaugėmės, kad galime ir toliau daryti tai, kas mums teikia džiaugsmą, kad ir kitokiomis formomis, nei darėme tai būdami dviese. Jei turėtume keletą vaikų, greičiausiai to sau nebegalėtume leisti nei finansiškai, nei fiziškai. Nors nežinau, kaip būtų, jei būtų, tiesiog Dangaus balso turėti daugiau vaikų kol kas mes neišgirdome…
Draugai, turintys dideles šeimas, sako, kad nuostabu matyti, kad kiekvienas vaikas vis kitoks, tavo paties kūnas ir kraujas, o skirtingi charakteriai, temperamentai. Galbūt…
Mes savo Barbora irgi stebimės kiekvieną dieną. Ji panaši į mus, ir kartu… visiškai kitokia. Kažkaip kitaip, šiuolaikiškai, ji mato pasaulį, ir kartais suprantu, kad ji išmintingai vertina situaciją, kuri man atrodo neišsprendžiama arba konfliktiška. Mūsų Barbora tokia nuostabi ir tokia sudėtinga, kad net nekyla minties ilgėtis dar kažko.
Mes, kaip šeima, labai gerai jaučiamės trise. Esame kelionių mėgėjai. Sėdame į savo automobilį ir išvažiuojame ieškoti nuotykių po visą Europą.
Vyras už vairo, aš – šturmanas, Barbora – mūsų linksmintoja ant užpakalinės sėdynės. Ji dainuoja, užsako muziką, kuri turėtų tuo metu skambėti automobilyje. Su tėčiu abu mėgsta ledus ir saldumynus, tad užtenka tik susižvalgyti – ir jie jau suka iš greitkelio į kokio miestuko ledainę. O mudvi mielai leidžiame laiką muziejuose, kurių tėtis nelabai mėgsta. Mums gera ir po vieną, ir po du, ir visiems trims. Niekada nesu pajutusi, kad mūsų šeima per maža ar kažko joje trūktų.
Atvirkščiai – kartais pati sau pavydžiu, kad turiu pačią nuostabiausią šeimą pasaulyje.
Vaikams reikia brolių ir seserų?
Tie, kurie augo vienturčiai, sako niekada nelinkėtų savo vaikams tokios dalios. Mes su vyru abu turime po brolį. Augdama su broliu nejaučiau jokio ypatingo ryšio, nes jis buvo už mane 6 metais vyresnis ir turėjo savo žaidimų draugus. O dabar jis gyvena už Atlanto, tad susitinkame labai retai.
Mano gyvenime kur kas artimesni mokyklos ir studijų draugai, kurie tiesiog fiziškai yra šalia, su kuriais gali susidaužti vyno taure per svarbią šventę.
Nežinau, ką tuo klausimu kada nors pasakys Barbora, bet kol kas ji nesijaučia vieniša. Šeimoje mes palaikome artimus ryšius su giminaičiais, kartu švenčiame šeimos šventes, dukrelė turi panašaus amžiaus pusbrolių ir pusseserių.
Esame vadinami tinginiais
Žmonės daugybę kartų mums yra prikišę, kad esame tinginiai ir tingime auginti dar vieną vaiką. Bet mes netingime! Su Barbora einame į teatrus, filmus, koncertus, kartu lankome baseiną ir kartu planuojame keliones… Mes netingime savo vaikui duoti visko, kas mums atrodo gražu ir reikalinga šiame gyvenime. Tėtis netingi vakare po darbo dar sužaisti su Barbora šachmatų partijos, o kartais visi – tiesiog supliekti kortomis. Apie kokią tinginystę čia kalbame? Aš tinginiais laikau tuos tėvus, kurie stumia vaikus į šoną: netrukdyk, vėliau, klausk mokytojos… Kartais tėvai didžiuodamiesi pasakoja, kad vyresni vaikai augina mažuosius, vieni kitus aprengia, parveda iš darželio, pašildo maistą. Nežinau, kuo čia labai didžiuotis?
Barbora mums neleidžia aptingti, nes jos domėjimosi ratas labai platus, nori nenori turi paskaityti ar pažiūrėti kokią „Discovery“ laidą apie istoriją, gamtą, mokslinius eksperimentus. Keista, kad kilus diskusijai apie vaikų skaičių, nuolat tenka būti opozicijoje ir teisintis, kodėl mūsų sprendimas būtent toks – turėti vieną vaiką. Dažniausiai diskusija baigiama žodžiais: „Aišku, juk žmonės turi ir medicininių problemų, ne visi gali turėti daugiau vaikų“, tarsi reziumuojant mūsų „nevaisingumą“.
Nežinau, ar kitos šeimos, nusprendusios turėti vieną vaiką, jaučia kažką panašaus?
Rimantė
Vienas vaikas – ne vaikas?
Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Kiekvieno mūsų pasaulio suvokimas labai individualus ir skiriasi nuo kito žmogaus gyvenimo, taigi sunku kategoriškai nuspręsti, koks gyvenimo būdas geriausias. Galime svarstyti, kokios šeimos labiausiai reikia vaikui, ką jis gauna iš tėčio, mamos ir brolių ar sesių, kelerių metų skirtumas pats geriausias, bet… Visa tai tik teoriniai svarstymai, kiekviena šeima turėtų pati rasti sau tinkamą sprendimą.
Apie vienturčius visuomenėje susiformavusi gana tvirta nuomonė, kad jiems būdingos tam tikros savybės: noras dominuoti, negebėjimas dalytis (pradedant žaislais, baigiant darbo užduočių pasiskirstymu suaugus), prastesni, lyginant su vaikais, išaugusiais tarp brolių ir seserų, diplomatiniai įgūdžiai. Tokioms nuostatoms formuotis galėjo turėti įtakos psichologo Alfredo Adlerio teorija. Jis teigė, kad tam tikras žmogaus savybes lemia tai, kokios patirties jis įgijo savo šeimoje, ir vaikai, kurie šeimoje gimė pirmieji, pasižymi kiek kitokiomis savybėmis, nei viduriniai ar jauniausi vaikai.
Apie vienturčius Adleris rašė, kad jie nėra patyrę konkurencijos su broliais ar seserimis dėl tėvų dėmesio, todėl gali būti išlepinti, ypač mamų. Ateityje tai gali sukelti bendravimo sunkumų, kai pasirodo, kad ne visi šį žmogų mėgsta ir juo žavisi.
Kita vertus, nesilygindami ir nekonkuruodami su broliais bei seserimis, vienturčiai ima lygintis su tėvais, iš jų daug išmoksta, tačiau kartu ir suvokia, kad savo gebėjimais ir žiniomis niekada jiems neprilygs. Vienturčiai anksti išmoksta būti savarankiški, pasikliauti tik savimi, jų negąsdina vienatvė. Dažnai vienturčiams šeimoje skiriama visa, kas turima geriausia: dėmesys, meilė, stengiamasi vaiką visapusiškai lavinti. Kartais persistengiama, iš vaiko imama norėti bei reikalauti per daug, o jei vaikas nepateisina lūkesčių, tėvai juo nusivilia, ir vaikui sukeliama trauma.
Vis dėlto tos savybės, kurias priskiriame vienturčiams, gali ir nebūti būdingos vaikui, kuris formaliai auga šeimoje vienas: galbūt jis turi tokio pat ar panašaus amžiaus pusbrolių, pusseserių ar yra tėvų artimų draugų vaikų, ar pagaliau visas būrys vaikų kaimynystėje, su kuriais dažnai susitinka ir mokosi dalytis žaislais ar suaugusiųjų dėmesiu – lygiai taip pat, kaip broliai ir seserys. Vienas vienturtis gali augti džiaugdamasis abiejų tėvų dėmesiu ir rūpinimusi, kitas, augantis su vieniša mama, gali labai anksti išmokti būti savarankiškas ir kartais pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo mama. Taigi apibendrinus galima pastebėti, kad tai, kas kalbama apie vienturčius, kai kuriuos vaikus gali labai taikliai apibūdinti, tačiau visada bus ir kitokių atvejų.
Teorijas apie vienturčius vaikus ir su vienturčiais susijusius mokslinius tyrimus išsamiai apžvelgė psichologė Susan Newman, kurios knyga „Vienturtis. Vieno vaiko auginimo džiaugsmai ir sunkumai“ (Newman S.Parenting an only child: the joys and chalenges of raising your one and only) yra išversta ir į lietuvių kalbą. Autorė daug rašo apie tai, kokie mitai yra susiję su vienturčiais (pavyzdžiui, kad vienturčiai yra drovūs, agresyvūs, mėgstantys įsakinėti, vieniši, savanaudžiai…) ir kokia iš tikrųjų yra realybė, apžvelgia, dėl kokių priežasčių šeimos renkasi auginti tik vieną vaiką ir kokios priežastys susilaukti daugiau vaikų nėra tinkamos (pavyzdžiui, „vienas vaikas jam, kitas jai“, noras išsaugoti santuoką, vaiko noras turėti broliuką ar sesutę…). Knygoje aptariama, kokie yra vieno vaiko auginimo privalumai ir kaip išvengti būtent vienturčio auginimui būdingų ypatumų, sakykim, pernelyg didelio lepinimo.
Kalbant apie Rimantės šeimą, norisi pasidžiaugti, kad ji ir jos vyras prie sprendimo turėti tik vieną vaiką priėjo taip sąmoningai. Vaikai šeimoje gali atsirasti labai įvairiai: ir planuotai, ir netyčia, ir tik vienam kuriam nors iš tėvų to norint, ir labai ilgai abiems laukus. Kiekvieną kartą aplinkybės daugiau ar mažiau turi įtakos tam, kaip žvelgiame į savo vaikus.
Žinoma, pirmoji reakcija gali vėliau keistis, tačiau kartais pyktis ar nusivylimas dėl būsimo ar jau esamo vaikelio užtrunka ilgai, ir tai negali nesutrikdyti tėvų ir vaiko ryšio. Galima manyti, kad vaikelį iš anksto planuojant, laukiant, jaučiant tėvystės pašaukimą, kaip apie tai rašo Rimantė, jau labai anksti ruošiamasi su meile priimti būsimą sūnelį ar dukrelę, ši meilė bus pakankamai stipri, kad padėtų įveikti su motinyste ir tėvyste susijusius rūpesčius.
Rimantė išdėsto argumentus, kuriuos ji ir jos vyras atmetė kaip nepakankamai pagrįstus pasirinkti planuoti mažylį: kad netektų likti vieniems, todėl, kad taip daro visi, kad vienas vaikas lyg ir nėra pilna šeima. Panašiai brandžiai ji svarsto ir dėl to, kokių privalumų suteikia tik vieno vaiko auginimas: galima turėti savo pomėgių, suteikti vieninteliam vaikui tiek dėmesio ir kartu leidžiamo laiko, kiek iš tiesų reikia, nedalijant į kelias dalis. Iš tikrųjų daugiau nei vieną vaiką auginant visada tenka stengtis išlaikyti pusiausvyrą tarp vaikų, kad kiekvienas iš jų gautų pakankamai dėmesio, ir vis tiek neretai susiduriama su tuo, kad vaikai vienas kitam pavydi, o tėvai dėl to jaučiasi nepakankamai geri tėvai, negebantys tinkamai „pasotinti“ dėmesiu savo atžalų (arba pradeda pykti, kad vaikai per daug dėmesio reikalauja iš jų). Be abejo, auginant daugiau vaikų tėvams reikia daugiau išradingumo, kantrybės, energijos, kartais net ir labai norėdami tėvai nepajėgia viso to suteikti (prisiminkime, kad auginant daugiau vaikų reikia ir daugiau finansinių išteklių, taigi tenka daugiau dirbti, o po darbo lieka mažiau laiko arba jėgų, kuriuos galima skirti vaikams, ir taip sukasi užburtas ratas, kai tenka žongliruoti keliais kamuoliukais – darbas-vaikai-savo paties poreikiai – vienu metu). Pasirinkimas turėti vieną vaiką, o ne daugiau, gali būti sprendimas tokioms šeimoms, kurios jaučia, kad jų vidiniai motinystės ar tėvystės ištekliai nėra tokie dideli, kad jie pajėgtų skirti pakankamai savo dėmesio visiems vaikams.
Kaip reaguoti į aplinkinių spaudimą susilaukti daugiau vaikų?
Aplinkinių komentarai gali labai žeisti, ypač jei tėvai patys nėra iki galo nusprendę, kiek vaikų turėti arba jei dėl savo sprendimo jaučia kaltę.
Pavyzdžiui, dažnai šeima, turinti vieną vaiką, vadinama savanaude, ir jei sprendimas neturėti daugiau vaikų yra susijęs su noru patiems jaustis laisviau, turėti galimybių savęs tobulinimui, pastabos apie savanaudiškumą gali atrodyti tikslios. Taip pat stipriai gali paveikti gydytojo, ypač ginekologo, patarimai greičiau planuoti kitą kūdikį, nes vėliau gali būti sunku pastoti, arba pastabos, kad nėštumas ir gimdymas gali teigiamai veikti moters sveikatą. Arba močiutės, prašančios „padovanoti“ daugiau anūkėlių, kuriais jos galėtų rūpintis… Kartais įvairūs patarimai ir siūlymai dėl didesnio vaikų skaičiaus pradeda atrodyti be galo įkyrūs.
Vis dėlto kad ir kaip nuoširdžiai jums norėtų patarti artimiausi ar autoritetingi žmonės, sprendimas dėl šeimos dydžio priklauso tik nuo jūsų dviejų.
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo istoriją, kiekvienas skirtingai įsivaizduoja, kiek vaikų jo šeimoje galėtų būti ir tai, ką gero gali duoti vieno ar daugiau nei vieno vaiko buvimas šeimoje. Būtent tai ir turėtumėte pabrėžti, atsakydami į visus klausimus, siūlymus ar patarimus, kuriuos jums dosniai dalija aplinkiniai. Galite pasakyti: „Mums užteks ir vieno“, „Esame labai patenkinti, turėdami vieną vaiką, ir apie antrą negalvojame“, „Vienas vaikas – tai mūsų šeimos sprendimas. Jūs galite nuspręsti kitaip“. Tvirtas ir ramus atsakymas, jei įmanoma – nesileidžiant į ilgus pasiteisinimus, nepykstant ir neįsižeidžiant, gali padėti pokalbį baigti ar nukreipti kita linkme.
Jei vis dėlto kalbos apie didesnes šeimas verčia jus stipriai emociškai reaguoti, pykti ar jaustis pažemintais, nuliūsti – galbūt padėtų, jei ir vėl pasikalbėtumėte su sutuoktiniu ar sutuoktine dėl sprendimo turėti vieną vaiką arba tai aptartumėte su psichologu, psichoterapeutu. Būna, kad mūsų sprendimus ar poelgius diktuoja mums nežinomi, pasąmonės lemiami troškimai, ir apie tai galime suprasti tik iš lydinčių stiprių jausmų.
Psichoterapijos proceso metu, dirbant su specialistu, pasąmoniniai troškimai palengva iškyla į paviršių, ir tada tampa aiškiau, kodėl vienaip ar kitaip reaguojame ar nusprendžiame. Pasirinkimas, kiek turėti vaikų (arba neplanuoti nėštumai – kitais atvejais), labai dažnai gali būti susijęs su neišspręstais vidiniais konfliktais, pavyzdžiui, galbūt patys vaikystėje patyrėme stiprią brolių ar sesių konkurenciją, ir todėl norime savo vaiką apsaugoti nuo tokių pat nemalonių išgyvenimų, arba dėl sudėtingo ryšio su tėvu galime stipriai mylėti dukrą, tačiau niekaip „neliptų“ santykiai su sūnumi, ir atvirkščiai. Ir dar gali būti begalė situacijų. Kuo stipresni jausmai lydi mintis apie tai arba kuo stipriau reaguojame į aplinkinių pateikiamus klausimus – tuo labiau atrodo, kad yra į ką pasigilinti ir aptarti su psichoterapeutu…
Mitai apie vienturčius
1. Vienturčiai vaikai drovūs, agresyvūs ir mėgsta įsakinėti.
2. Vienturčiai vaikai mėgsta vienam skirtus, varžytis neskatinančius užsiėmimus, nes didžiąją laiko dalį jie praleidžia vieni.
3. Vienturčiai vaikai antivisuomeniški, tad ir vieniši.
4. Vienturčiai vaikai yra akiniuoti intelektualai, ekscentriški vunderkindai.
5. Visi vienturčiai susikuria įsivaizduojamų bičiulių, kad nesijaustų vieniši.
6. Vienturčiai vaikai išlepinti.
7. Vienturčiai vaikai savanaudžiai.
8. Vienturčiai vaikai įpratę, kad visuomet būtų jų viršus.
9. Vienturčiai vaikai yra priklausomi.
10. Vienturčiai vaikai per anksti subręsta.
11. Vienturčiai vaikai turi daugiau emocinių problemų, jie prastai prisitaikę, neramūs, nelaimingi.
(Susan Newman „Vienturtis. Vieno vaiko auginimo džiaugsmai ir sunkumai“)
Netinkamos priežastys susilaukti vaikų
1. Pasenę idealai apie tai, kokia turėtų būti šeima.
2. „Vienas jam, kitas jai“, arba: „Jūs turite susilaukti porelės“.
3. Dėmesio iš aplinkinių poreikis.
4. Motinystės vilionės: spindinčios nėštumo ir motinystės pusės, nematant kasdienybės.
5. Pretekstas būti namuose, atitrūkti nuo darbo.
6. Prarastas pasitikėjimas savimi, stengiantis išpildyti kitų žmonių norus.
7. Tobulos vaikystės iliuzija („Kaip gera turėti broliuką arba sesutę ir kartu žaisti“).
8. Vaiko prašymas: „Noriu broliuko, sesutės“.
9. Noras išsaugoti santuoką.
(Susan Newman „Vienturtis. Vieno vaiko auginimo džiaugsmai ir sunkumai“)
Žymūs vienturčiai
• Lance Armstrong
• Chelsea Clinton
• Leonardo da Vinci
• Albert Einstein
• Indira Gandhi
• Isaac Newton
• Franklin D. Roosevelt
• Frank Sinatra
• Robin Williams
Pagiriamasis žodis vienturčiams (pagal Susan Newman)
Visi trokštame būti pripažinti, būti dėmesio centre – jei ne nuolat, tai bent dažniau. Atsidurti ant scenos, tegul ir kartkartėmis – argi tai ne didžiausia prabanga? Kodėl neleisti savo vienturčiui, nes jo vieno tenorėjome, pakilti į didžiausias aukštumas, pasimėgauti visais pranašumais, kurių suteikia jo situacija?
Vienturtis šeimai suteikia daugybę galimybių, kurių jie neturėtų augindami kelis. Tėvai gali įgyvendinti savo svajones augindami, lavindami vaiką, juo džiaugdamiesi. Jis bus mylimas, saugus, privilegijuotas ir jausis mylimas, saugus, privilegijuotas. Ar yra geresnių jausmų, kuriuos vaikas galėtų neštis per gyvenimą?
„Mamos žurnalas“
