Vienturčių tėvai mano, kad jų vaikas, palyginus su 0201bendraamžiais, bus labiau išsilavinęs, emociškai atsparesnis (nes gavęs daugiau meilės), žinantis savo vertę. Tokios šeimos tiki, kad būti vienturčiu – laimė.
Pliusai ir minusai
Vaikas, augantis vienas šeimoje, savo protiniu išsivystymu dažnai lenkia bendraamžius. Juk jam vieninteliam skiriamas visas tėvų ir senelių dėmesys. Giminaičiai dažnai pasidomi, kaip auga jų mažasis sūnėnas, tėvai mielai pasakoja savo mažojo stebuklo nutikimus, posakius. Vienturtis apipiltas dėmesiu. Todėl gana anksti pradeda rašyti ir skaityti. Vienas tarp suaugusiųjų vaikas dažnai girdi rimtus pokalbius ir jaučiasi lygiavertis bendraudamas su vyresniais žmonėmis.
Tačiau be brolių ir seserų jis neišmoksta paprasto dalyko – būti vienu iš daugelio. Juk gyvenime reikės nuolat įrodinėti savo vertę. Klasėje – 20 tokių pat kaip jis, darželio grupėje – 15. Visi jie vaikai, visi mylimi. Vienturtis patiria tam tikrą nesaugumo jausmą, nes jis nebėra išskirtinis, unikalus. Todėl tėvai, auginantys vienturtį, jo labui turėtų kuo dažniau sudaryti „daugiavaikės šeimos“ sąlygas – vesti vaiką į kiemą pas bendraamžius, savaitgaliais iškylauti su kitomis šeimomis, kuriose yra vaikų.
Kodėl ne du
Psichologai pataria tėvams rimtai susimąstyti, dėl kokių priežasčių jie nenori turėti daugiau vaikų. „Aš savo namuose pailsiu. Ernestas pats išmoko įsijungti kompiuterį ir vakarais vaiko kaip nėra. O sesers namai – tikras pragaras, ten nuolat pešasi vaikai“, – sako vienturtį auginanti mama. Egoistai tėvai nuskriaudžia savo vienturtį. Jie mėgsta visur matyti tvarką, planuoti gyvenimą pagal modelį, todėl vienturčiui kala nepakeliamą kryžių. Augdamas jis turės patenkinti ir išpildyti visus tėvų lūkesčius. Į jį vienintelį buvo sudėtas šeimos gyvenimas, todėl dabar jis turi įrodyti, kad yra to vertas. Jis negalės kaip kiti studentai važiuoti autostopu į pasaulio kraštą, nes turės puikiai išlaikyti sesiją…
Kad ir kaip būtų keista, nemažai šeimų paiso senelių nuomonės, kurie kategoriškai nusiteikę prieš šeimos didėjimą. „Mes materialiai padėsime išauginti vieną vaikelį, bet apie antrą nė negalvokite“, – diktuoja savo sąlygas jaunoms, materialiai dar neįsitvirtinusioms šeimoms jų tėvai. Pagyvenusio žmogaus pragmatizmas sako, jog vieną vaiką auginti pigiau ir patogiau. Tačiau juk augins ne jie, o jauni žmonės – tikrieji tėvai!
Dažnai gyvenime mes paneigiame seną. Jei augome blokiniame miesto bute, svajojame apie namą priemiestyje, augę kaime veržiasi į miestą. Ankstesnėse kartose vienturčių būta nedaug. Todėl neteko pažinti nė vieno trisdešimtmečio ar keturiasdešimtmečio, kuris pats užaugęs vienas dabar augintų vienturtį vaiką. „Nenoriu, kad mano vaikas jaustųsi toks vienišas, kokiu jaučiausi augdamas aš“, – sako jie. Vienturčiams ryžtasi tie, kurie patys augo tarp brolių ir seserų. Jie nežino, ką reiškia būti vienturčiu.
Vaiko bendraamžiai
Amerikiečių pediatras ir psichologas Alanas Fromas pastebėjo, kad apie vaiko psichologinę sveikatą geriausiai galima spręsti jam bendraujant su vienmečiais. Jis sako, kad tėvai kuo plačiau turėtų atverti vaikui duris į pasaulį, kad atitolintų vienturčio vaiko problemas.
Dauguma tėvų su kartėliu prisimena savo vaikystę lopšelyje ar darželyje. Šiais laikais iki 2-3 metų populiaru vaiką palikti su aukle. Vis dėlto turbūt geriausia vienturtį vaiką vesti į darželį, o ne auginti namuose, ir tai pradėti daryti reikėtų iki ketverių metų amžiaus. Jei paaiškėjo, kad vaikas negali lankyti darželio dėl sveikatos, dažnų ligų, tai namų durys turėtų atsiverti jo draugams, kurie liko namuose su auklėmis ar mamomis. Gera išeitis porą kartų per savaitę mažylį nuvesti į estetinio lavinimo mokyklėlę, būrelį, kur jis ne tik lavins savo intelektą ir kūną, bet, svarbiausia, įgis bendravimo patirties.
Vienturčio tėvai turėtų būti aktyvūs visokių vakarėlių, vaikiškų švenčių, gimtadienių organizatoriai, nes jų pačių vaikui susibūrimai yra žymiai labiau reikalingi nei kitiems, augantiems tarp brolių ir seserų.
Mamos, slėpkite jaudulį
Auginančios vieną vaiką mamos nerimauja dėl mažiausių smulkmenų. Kartais motinos nerimas tampa nepakeliama našta, nes vaikas jaučiasi nuolat kontroliuojamas. „Palauk, tu ne iki galo užsitraukei užtrauktuką“, – kamšydama sūnų, kad tik nesušaltų, panikuoja mama. „Neišsitepk ledais, duok, geriau aš atplėšiu pakelį“, – girdi vienturtė dukra.
Vienturčio paauglystė gali būti labiau komplikuota, negu jo bendraamžių. Bręstant atsiranda noras būti savarankišku.
Tada santykiai su tėvais gali pasidaryti labai konfliktiški, vaikas priešinsis bet kokiai tėvų nuomonei, viską norės daryti kitaip.
Arba… visai neišgyvens paauglystės etapo. Būdamas labai priklausomas nuo tėvų, jis neišleis į paviršių to paaugliškojo „aš pats“, nemaištaus, bus tiesiog „geras vaikas“ tarp kitų „blogų paauglių“. Jis praleis natūralų asmenybės brendimo etapą, kuris paskui gali prasidėti sulaukus 20 ar net 30 metų…
Kiekvieno vaiko psichikos vystymuisi reikalinga dvasinė erdvė. Vienturtis jos gauna mažiausiai. Sąmoningai ar ne , tėvai įperša vaikui ,,geriečio”, pavyzdingojo vaidmenį.
Autoritetas – suaugusieji
Robertas iki mokyklos augo su mama. Klasikinės filologijos specialistė prieš miegą savo vienturčiui skaitydavo graikų mitus. Penkiametis jau galėdavo neužsikirsdamas pasakoti, kokia buvo Gorgonė ir kodėl užsirūstino Dzeusas. Į pirmą klasę atėjo mokėdamas skaityti, rašyti ir pasakoti gražiausias legendas. Tačiau klasės vaikai per pertraukas mieliau šokinėdavo gumą, o ne kalbėdavo apie senovę.
Robertas jautėsi kaip balta varna. Jam buvo neįdomūs klasės berniukai, vis stengdavosi prieiti ir pabūti šalia mokytojos. O po pusės metų tėvai Roberto kuprinėje rado sąsiuvinį, į kurį šis rašė visas klasės draugų nuodėmes. Matyt, paskui tą sąsiuvinį ketino padovanoti mokytojai ir taip pelnyti jos palankumą.
Austrų pedagogas Hainshay Raiprecht mano, kad vienas iš blogo auklėjimo požymių – vienturčio noras įsiteikti suaugusiesiems. Jis pataria tėvam vadovautis tokia taisykle: „Jokio išskirtinumo“. Tuomet šeimos gyvenimas nebus nukreiptas į vieną personą, ir mažylis galės savarankiškai ir lengvai nugalėti visus realaus gyvenimo sunkumus.
Vienturčiai apie vienturčius – pliusai ir minusai
Žydrė: „Labai anksti supratau, kad aš iš tėvų gaunu daugiau, nei kiti mano bendraamžiai. Galbūt todėl, norėdama būti „kaip visi“, mokykloje priklausiau krepšinio komandai. Ten pajutau, ką reiškia dalintis pergalių džiaugsmu, viena už kitą stovėti mūru. Tai kažkiek man atstojo sesers ar brolio trūkumą.
Žiūrint iš dabarties, vieną vaiką auginti saugiau finansiškai. Kai aš augau, nebuvo net minčių apie mokamą mokslą, o dabar mano draugės, turinčios tris vaikus, tikrai ne garantuotos, ar visus juos pajėgs išmokslinti, išleisti į kelionę. Toks pliusas būti vienturčiu.
O minusų… Jų nepalyginamai daugiau. Ypač juos pajunti užaugęs. Dažna pasaka prasideda žodžiais: „Buvo trys broliai – du protingi ir trečias kvailas“. Kai esi vienturtis, tu būtinai privalai būti tuo pirmuoju protingu. Tau negalima elgtis šokiruojančiai, tai neatitinka visuomenės normų. Nes antraip labai įskaudinsi tėvus. Tai patyriau savo kailiu.”
Virginija: „Didžiausia pasaulio nesąmonė būti vienturčiu! Nematau nė vieno pliuso. Gal penktoje klasėje tėvai man nupirko brangius mutono kailinukus, kokių nenešiojo nė vienas klasės draugas. Man būdavo gėda jais vilkėti, todėl į mokyklą eidavau aplinkiniais keliais, kad tik nematytų klasės draugai.
Namuose man labai trūko kompanijos. Aš norėdavau kalbėti, pasakoti, o nebūdavo kam klausyti. Mama nuolat tvarkydavo namus, buvo labai reikli švarai, bardavo ir mane, kad esu netvarkinga. Įsivaizdavau, jei turėčiau seserį, galėtume uždaryti duris ir kikenti iš tų reikalavimų. O vienas ką čia pamaištausi…
Kartą tėvai manęs paklausė: „Virgute, ką geriau pirkti: sesutę ar „Žigulius“? Aš, aišku, pasirinkau sesutę.
O tėvai nupirko „Žigulius“. Dar ilgai su viltimi sekdavau mamą, ar tik nepilnėja, ar tik neauga pilve manoji sesutė. Vienu metu mama tikrai suapvalėjo, bet, matyt, taip atsitinka visoms jos amžiaus moterims. Buvau tokia naivi, kad iki paauglystės sekiau mamą. Aišku, sesutės nebuvo…
Mano dukrai Gabrielei buvo 3 metai, kai pajutau besilaukianti antrojo vaiko. Kaip ir kiekviena tokiu atveju šiek tiek išsigandau, bet negalėjo būti ir kalbos, kad negimdysiu ir auginsiu vienturtę. Gabrielė turi sesutę Simoną, ko neturėjau aš“.
Sonata: „Aš augau ne tik vienturtė, bet ir nepilnoje šeimoje (tėvai kartu negyveno). Būti vienturčiu pliusų labai mažai. Jausdavau nuolatinį slegiantį dėmesį šeimoje. O mokykloje ir kieme beveik visi turėdavo brolių, seserų, visi priklausė kažkokiai daugumai, o aš buvau mažuma. Labai anksti sužinojau, ką reiškia jaustis vieniša.
Užaugus atsiranda kitų problemų. Žinai, kad esi vienintelis giminės pratęsėjas, iš tavęs to visi tikisi, laukia. O jei neturėsiu vaikų, su manimi giminės linija ir baigsis…“
„Mamos žurnalas“
Siaubas, kokios tendencingos nesąmonės prirašytos, gėda!