Koks amžiaus skirtumas tarp vaikų palankiausias, kad išvengtume pavydo kančių

amžiaus skirtumas

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Sunku suvokti, kas darosi vyresniojo vaiko širdelėje, kai namuose atsiranda kitas, kurį mama daug mieliau glaudžia prie krūtinės, nors mažasis nemoka nei kalbėti, nei piešti… Pavydo tarp vaikų drama – vienas svarbiausių vaikystės išgyvenimų. Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.

Koks amžiaus skirtumas tarp vaikų psichologiškai palankiausias, kad išvengtume pavydo kančių?

Suprantu mamas ir tėčius kamuojantį klausimą, nes norisi, kad vaikai augtų laimingi, be jokių nepatogumų ir nemalonių išgyvenimų. Kaip psichologė norėčiau iš karto perspėti, kad toks „šiltnamio efektas“ atneša daugiau problemų, nei naudos. Kaip ir visur – svarbi pusiausvyra, tad tėvų tikslas – stebėti, kad pozityvus patyrimas nebūtų užgožtas negatyvaus, tačiau nebūtina garantuoti tik pozityvų patyrimą.

Jei vis dėlto norite garantuoti, kad vaikas nepatirtų pavydo ir konkurencijos jausmų, vienintelis būdas – auginti vienturtį. Visi kiti amžiaus skirtumai nėra vienintelis kriterijus, kuriuo galime garantuoti vaikų tarpusavio santykių kokybę. Didžiausią konkurenciją vaikai tarpusavyje jaučia tada, kai jie panašaus amžiaus, o sunkiausia – dvyniams, kurių amžiaus skirtumas paprastai apie 15 minučių. Tačiau iš dvynių pavyzdžių irgi galite nuspėti, kad toks artimas santykis ne tik „atima“, bet ir „duoda“ – artimumą, vienas kito supratimą, mokėjimą bendradarbiauti. Mažiausiai pavydo turėtų kilti tarp vaikų, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, tačiau jei vaikas nesijautė mylimas, net ir paauglys gali išgyventi pavydo priepuolius, gimus sesutei ar broliukui.

Kaip manote, ar daugiavaikėse šeimose irgi yra pavydo tarp vaikų? Ar pavydas – tik mažų (2-3 vaikai) šeimų bruožas?

Yra čia tiesos, kad kuo mažesnė šeima, tuo sunkiau pasidalinti tėvais. Kuo mažiau santykių galimybių, tuo jie intensyvesni ir svarbesni. Tai nereiškia, kad daugiavaikėse šeimose nėra pavydo, tačiau tose šeimose yra daugiau ką veikti, daugiau kur nukreipti savo dėmesį. Gali būti, kad didelėse šeimose vaikai greičiau rezignuoja – nustoja kovoti dėl išskirtinio tėvų dėmesio, nes jų šansas yra mažesnis. Pažvelkime į tai su metafora – jei reikia padalinti šokoladą dviems vaikams, tarp jų gali rastis daugiau įtampos – kam atiteko didesnis gabalėlis, nei tada, kai šokoladas dalinamas penkiems – kol su visais savo gabalėlį sulyginsi, jis tarp pirštų ir ištirps…

Ar vaiką ruošti iš anksto būsimam naujam nėštumui?

Paruošti vaikus naujam nėštumui – tai jiems apie tai pasakyti. Kuo mažesnis vaikas, tuo jam sunkiau įsivaizduoti, kas tame mamos pilvelyje darosi.

Tad papasakoti reikia tik esmę. Štai dvejų metų berniukas, išgirdęs, kad mamytės pilvelyje auga sesutė, kitą dieną jau sako, kad sesutė auga jo pilvelyje. Kuo vaikas didesnis, kuo santykiai šeimoje atviresni, tuo daugiau šansų, kad vaikas galės pats užduoti sau svarbius klausimus. Vaiko paruošimas naujo vaiko gimimui – tai ne „rožinio“ pasaulio piešimas, kaip gražu bus turėti sesutę ir broliuką (nes grožis vyresniajam baigsis labai greitai), bet paaiškinimas, kad mažiems kūdikėliams reikės labai daug laiko, tad gali taip atsitikti, jog vyresnėlis pasijaus vienišas, o tuomet mamytei ir tėveliui būtų labai didelė parama, jei vaikas apie tai pasakytų, o ne viduje liūdėtų.

Image-1

Šeimos psichologė Erika Kern

Kaip reaguoti, kai į klausimą „ar norėtumei broliuko, sesutės“ vaikas atsako NE?

Visų pirma jei planuojate nėštumą, to neklausinėkite. Nebent šiaip klausiate, kad norite palaikyti pokalbį, ar dėl to, kad smalsu, kaip jaučiasi Jūsų vaikas, o nėštumo net ir neplanuojate. Visai atsiriboti nuo tokių klausimų nepavyks, nes gali būti, kad to paklaus močiutės, seneliai, dėdės ar tetos.

Kaip reaguoti? Nekreipti dėmesio. Didesnė tikimybė, kad vyriausias vaikas atsakys „ne“. Vienturtis vaikas atsakyti gali visaip – nes jis neturi patyrimo, tad gali norėti draugo ar lėlės. O jaunesnis vaikas dažniau atsakys „taip“, nes jam patinka, kad yra ne vienas ir patinka mintis, kad vaikų gali būti dar daugiau. Jei bandote planuoti šeimą pagal vaikų pageidavimus, darote esminę klaidą, kuri turi daug šansų tapti ne klaida, bet trauma vaikui, tad atsargiai. Kaip? Jei gimė broliukas ar sesutė pagal vyresniojo „užsakymą“, pasvarstykite, kur jam dėti tą broliuką ar sesutę, kuris visai ne toks mielas, kokį vaikas įsivaizdavo, bei iš šeimos atimantis daugybę energijos ir laiko. O jei dar vaikas reikalauja itin daug globos, tėvai pavargsta – kaip mažam „užsakovui“ susitvarkyti su atsakomybe, kad jis užsisakė šitą „prekę“, virtusią šeimos kančia?

Kaip argumentuoti, kad šeimai reikia naujo nario (kad vyresnysis vaikas suprastų tuos argumentus)?

Vaikai šeimoje gimsta ne todėl, kad jų nori ar nenori kiti vaikai, o todėl, kad tėvai nusprendžia turėti daugiau vaikų. Taškas. Jokių argumentų nereikia. Tai – tik tėvų sprendimas. Neturite gauti niekieno palaiminimo tokiam sprendimui, net iš kitų šeimos vaikų. Jei Jūsų šeimoje sąlygas diktuoja vaikai – jau turite auklėjimo problemų, gal tikrai tada vaikų daugiau nereikia? Nesakau, kad tėvai turi tapti diktatoriais, tiesiog yra sprendimų, kuriuos priima tik tėvai, o yra sprendimų, į kuriuos vaikai įtraukiami – pavyzdžiui – kaip ir kada tvarkysimės namus.

Ar pavydi tik išlepinti vaikai?

Pavydi dauguma vaikų, kurie auga šeimoje ne vieni. Stipriau pavydi vaikai, kurie nesijaučia mylimi ar pakankamai mylimi. Išlepinti vaikai neretai jaučiasi nepakankamai mylimi (priešingai, ne tėvai norėtų), tad daug šansų, kad jie reaguos stipriau. Nepakankamai mylimais vaikai gali pasijausti ir kitose šeimose, toks dalykas net nepriklauso šimtu procentų nuo tėvų, tad atsipalaiduokite – gimdykite vaikus, o jau kai mažasis paaugs, skaitykite žurnalus ir knygas. Vaikų pavydas nėra tokia baisi problema, kaip atrodo. Keletas auklėjimo pamokų, ir galėsite jį sumažinti ar išmoksite jo nebijoti.

Kas įvyksta vaiko sąmonėje, galvoje, širdyje, mintyse, kai namuose atsiranda konkurentas?

Vieni vaikai konkurentą atranda iš karto, kiti – šiek tiek vėliau. O įvyksta tai, kad vaikas pasijunta nebe toks mylimas, reikalingas, svarbus, žavus kaip anksčiau. Sąmonėje pokyčių nėra – vaikas tiesiog mato pasikeitimą ir apie tai daug nemąsto (iki paauglystės), tik fiksuoja. Paklaustas gali pasakyti Jums faktų, kartais ir jausmų, fantazijų, tačiau viduje su savimi apie tai jis nekalba. Iš šio staigaus šoko – kad vaikas prarado išskirtinę poziciją šeimoje – jis jau kuria „tvarkymosi“ strategiją, kuri kiekvienu atveju gali būti šiek tiek kitokia. Vieni vaikai ieško priežasties ir ją suranda – kaltas konkurentas, arba kaltas „aš“ (gal kad išreiškiau norą, gal buvau nepakankamai geras ar jautrus), arba kalti tėvai. Taigi ieškoma būdų, kaip šias priežastis panaikinti. Jei kaltas konkurentas – kaip jį „eliminuoti“, jei kaltas aš – kaip pasitaisyti ir būti geresniam, kad vėl užsitarnauti tėvų meilę, jei tėvai – kaip atkeršyti, parodyti nuoskaudą. Čia išvardinau tik pavyzdžius, tai toli gražu negali būti suprantama, kaip visi įmanomi reakcijų tipai.

Kaip reaguoti, kai vyresnysis sako, kad mažiuką „išmes“, „subadys“, „sumuš“? Kiek tokie grasinimai realūs? Ar yra tekę girdėti, kad taip būtų atsitikę?

Kad taip būtų atsitikę, negirdėjau, tačiau tokių minčių girdėjau nemažai jau iš suaugusių žmonių, kurie prisimena savo vaikystės fantazijas. Net ir maži vaikai atskiria fantazijas ir elgesį. Nors apie tai negalvoja, tačiau viduje žino, kad fantazija elgesiu pati savaime nevirsta. Kai kurie vaikai, dažniau patyrę didelių traumų ar net smurtą šeimoje, draudžia sau fantazuoti, nes jiems baisu, jog fantazija virs realybe, kiti drąsiai fantazuoja, negalvodami, ar tai pavojinga. Kai vaikas tai sako garsiai – jis jau nori ne tik fantazuoti ir taip mintyse susidoroti su priešininku, tačiau nori kažką daugiau pasakyti Jums. Mano jausmas sako, kad greičiau vaikas tokiais žodžiais nori suaugusįjį nubausti nei perspėti. Kitaip tariant jis sako – „aš sugadinsiu tavo brangiausią daiktą!“. Kaip reaguoti? Taip sakydamas vaikas Jums perduoda informaciją, kad jaučiasi nereikalingas, nesvarbus, ne toks brangus, kaip kūdikis. Tad reaguoti reikia ne į vaiko fantaziją, o į tai, ką jis sako Jums apie save ir Jus. Tad geriausia šiuo atveju reakcija – pasakyti, kad „aš tave labai myliu, eikš, priglausiu. Tam, kad tave mylėčiau ir priglausčiau, visai nebūtina atsikratyti broliuko ar sesutės, geriau bus, jei tiesiog man priminsi, kai tu nori prisiglausti ar jautiesi vienišas“.

Kiek laiko trunka pavydo pikas ir kada jis baigiasi? O gal niekada nesibaigia?

Kai kuriems žmonėms nesibaigia net suaugus… O kitiems baigiasi labai skirtingai, dažniau – kai tėvai atranda būdų į vaikus reaguoti kaip į lygiaverčius, nenuvertindami jų amžiaus laimėjimų. Paprastai jaunesniajam reikia šiek tiek paaugti, kad įgytų panašius socialinius ir buvimo kartu įgūdžius kaip vyresnysis.

Ar vyresniojo pavydas gali pasireikšti netiesiogiai? Tarkime, jis demonstruoja meilę mažiukui, bet pradeda blogiau mokytis? Kokios gali būti šio streso išraiškos?

Taip, gali. Dažniau taip pasireiškia pavydas tiems vaikams, kurių tėvai nenori matyti, kad vaikai patyrė stresą ir su juo reikia laiko susitvarkyti. Taip dažniau nutinka „geručiams“ vaikams, kurių tėvai deklaruoja, kad jų vyresnysis labai myli sesutę ar broliuką. Už tokį gerą savo vaizdą tėvų akyse vaikas turi užmokėti. Kuo jis gali užmokėti? Savo kūnu – sergamumu, skausmais, šlapinimusi, kitomis somatinėmis problemomis ar pašlijusiais santykiais su draugais, dėmesingumo ar padidėjusio jautrumo, impulsyvumo išraiška. Kodėl užmokėti? Nes vaikas turi demonstruoti tai, ko nejaučia ar dar blogiau – mylėti savo priešą. Priešo reikia nekęsti, tada galima šį jausmą perdirbti, sutvarkyti, išjausti, o tada jau pamatyti, kad priešas visai neblogas žaidimų draugas ir galima jam atleisti. Pažvelkite į mažų vaikų santykius darželyje – kas buvo priešas, vėl tapo draugas, ir atvirkščiai. Jei Jūsų vyresnysis jaučia pyktį ar net neapykantą mažajam, visai nereiškia, kad taip jis jausis amžinai.

Gal yra apskaičiuota, kurioje vietoje pagal streso skalę yra stresas, patirtas dėl konkurento gimimo?

Streso ar traumos buvimas neginčijamas, tad svarbu to neignoruoti ir nesitikėti, kad vaikas reaguos džiaugsmo antplūdžiu. O jau streso gilumas priklauso ne tik nuo fakto, bet ir nuo suaugusiųjų paramos ir supratimo. Gal kur ir yra skaičiuota, kiek pats faktas yra traumuojantis, lyginant su kitomis galimomis vaikystės traumomis. Tačiau jo gilumą sunku nustatyti dėl daugybės kitų veiksnių – tėvų reakcijos, paramos (kartais ne iš tėvų, juk yra seneliai) prieinamumo, vaiko amžiaus, santykio su kiekvienu iš tėvų…

Koks tipiškas pavydinčio vaiko elgesys?

Pavydas paprastai pasireiškia pykčiu, susierzinimu, noru atkeršyti, nubausti, pažeminti.

Kaip reaguoti į regresą, kai didysis vėl nori grįžti į kūdikystę?

Kaip į ženklą, kad vyresnysis nori būti toks pats mylimas, kaip ir mažiukas. Užuot sprendę, kaip atpratinti didesnįjį nuo regreso, susirašykite sau būdus, kaip rodysite jam meilę, kurią jis galės jausti ir kuri atitiks jo amžių. Gal kartu eisite apsipirkti, tarsitės apie pirkinius, gal kartu mokysitės tvarkytis žaislų dėžę, gal kartu vartysite knygelę. O į patį regresavusį elgesį tiesiog nekreipkite dėmesio. Nori vaikas nešioti sauskelnes – gali pasiskolinti iš mažiuko. Vaikas pats supras, kad toks elgesys jam nelabai padeda pelnyti Jūsų meilę, tad susilaikykite nuo pašaipų, pamokslų ar įrodinėjimų, jog jis didelis. Taip tikrai jam nepadėsite pasijausti mylimu. Ypač sakydami „tu toks didelis“ – tai tiesiog fakto konstatavimas, vaikui reikia meilės, o ne apibūdinimo, koks jis yra.

Ar gera mintis vyresniam vaikui nupirkti „žaislinį vaiką“ – lėlę, kuria galima būtų rūpintis mėgdžiojant mamos veiksmus?

Jei tai – mergaitė, ko gero, ji ir taip jau turi lėlių. Jei berniukas nori kūdikėlio, galima nupirkti. Mėgdžiodamas mamą vaikas susitapatina su mama – randa bendrumą, jaučiasi artimas. Tai jam padeda jaustis „tokiu pat, kaip mama“ ir nereikia regresuoti, būti tokiu, kaip kūdikis. Vaikas pamažu atranda vyresniojo vaiko vietą šeimoje. Jei mama važiuoja su vežimėliu ir jos dukrytė – su žaisliniu vežimėliu šalia – jos abi bus „mamos“, kurios „žaidžia namus“, tik viena iš tikrųjų, kita – patiria malonumą žaisdama, ir abiems gera.

Kada iškraustyti vyresnįjį į kitą kambarį – dar prieš gimstant kūdikiui ar jau gimus?

Prieš gimstant, kad „išvijimas“ nebūtų siejamas su prarasta meile. Kai kurie vaikai reikalaus miegoti tame pačiame kambaryje, kaip ir kūdikis. Jei tai – vaiko pasirinkimas, jam galite tai leisti. Žinoma, jei turite tiek vietos. Kartais abu vaikai (ir kūdikis) gali miegoti atskirame kambaryje, tačiau svarbu, kad vyresniajam būtų galima pasirinkti – ar miegoti su kūdikiu, ar atskirame kambaryje. Kartais vaikai pasiryžę miegoti tame pačiame kambaryje su kūdikiu, taip įrodydami sau, kad tėvai jį myli ne mažiau. Kiti tėvai laikinai sprendžia problemas perkeldami ne tik vaiką, bet ir kitus šeimos narius – mama išeina į vaikų kambarį, kol maitina kūdikį, arba tėtis kartu su vyresniuoju miega, kad šiam nebūtų nedrąsu, ir daug kitų variantų.

Ar specialiai kritikuoti kūdikį didesniajam girdint? Teko skaityti, kad patariama susikooperuoti su vyresniuoju, neva mama, tėtis ir vyresnysis vaikas – komanda, kuri turi rūpintis tuo „nevykėliu“ mažiuku?

Nebūtina kooperaciją priimti kaip galėjimą pasišaipyti ar pakritikuoti. Mamos ar tėčio susivienijimas su vyresniuoju gali padėti jam priimti „vyresniojo“ poziciją ir greičiau atrasti savo naują vietą šeimoje. Juk iki šiol jis buvo vaikas, o dabar ši pozicija netinka, nes ji neturi unikalumo – reikia kažko daugiau. Neretai girdime, kaip vyresni vaikai savo jaunesniuosius brolius ar seseris (kurie jaunesni dvejais, trejais ar šiek tiek daugiau metų) vadinant „vaikais“ – tai parodo, kad vyresnysis priėmė vyresniojo, „suaugusiojo“ poziciją ir taip galėjo išspręsti kilusio pavydo problemas.

Kaip padėti vaikui suprasti ir pasinaudoti vyresniojo pozicija, galima sumanyti įvairių būdų, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, ar tie būdai pagarbūs visiems šeimos nariams. Kūdikėlio kritikavimas atrodo nekenksmingas, nes kūdikiai tarytum nieko nesupranta. Tačiau tai – klaidingas požiūris.

Kūdikiai skaito Jūsų emocijas ir kūno kalbą geriau nei Jūs patys, tad kritiką jaus ir dėl to jausis blogai. Dar akivaizdžiau savo pagalbos vyresniajam rezultatus pamatytumėte vėliau, kai kritika taptų nuolatiniu „bendravimu“ su broliuku ar sesute.

Ar pabrėžtinai pirkti vienodus daiktus abiems vaikams?

Kuo rečiau tai darysite, tuo geriau. Vaikams vienodus drabužius pirkite tik tuo atveju, jei jie abu su tuo sutinka. Drabužiai – arti kūno, tad labai siejasi su mūsų savęs suvokimu, jį išreiškia, o vaikystėje – ir papildo. Būti vienodais nenori niekas, patikėkite. Vaikai nori būti skirtingi, tačiau priklausyti vienai grupei – šeimai. Vaikai gali norėti vieno kito vienodo drabužio, parodančio, kad jie priklauso vienai komandai, tačiau net komandoje kiekvienas turi jaustis unikalus (juk sporto komandos drabužiai sunumeruoti skirtingais numeriais, ką jau kalbėti apie skirtingas sportininkų funkcijas).

Ar patarti suaugusiesiems į palankynas nešti dovanų ir vyresniam vaikui?

Tai – labai sudėtingas klausimas, nes visada primenu tai, kad vaikų gimtadieniuose dovanas turėtų gauti tik jubiliatas, o kiti jau laukti savo laimingos dienos. Tačiau šiuo atveju padaryčiau išimtį – vyresnėlis ką tik „nuskausmintas“ broliuko ar sesutės, tad dovanėlė ir jam gal kiek sušvelnintų padėtį…

Ar tai, kad suaugę broliai ir seserys pjaunasi, gali būti dėl tėvų klaidų, kurias jie padarė, nebandydami spręsti ankstyvojo pavydo?

Nė vieni tėvai nelinki savo vaikams to, kad jie vienas kitą žudytų. Yra daugiau aplinkybių, dėl kurių žmonės linksta į nusikalstamą elgesį. Tačiau jei kalbame, ar tėvai turėtų būtinai spręsti pavydo problemas – tai subtilus klausimas. Pirmiausia – pavydo nereikia bijoti. Antras dalykas – svarbu pavydo neskatinti. Kai kurie tėvai ne tik nebando slopinti pavydo, bet jį ir skatina, to patys nepastebėdami. Dažniau taip atsitinka dėl tėvų psichologinių problemų ir išgyventų traumų, dėl kurių jie patys nesijaučia mylimi ir negali be to nurimti.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 + keturi =

Kitos temos: