Norėčiau vesti mamytę. Edipo kompleksas labiau pasireiškia išsiskyrusių šeimų vaikams

edipas

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Kai keturmetis berniukas tėčiui sako: „Norėčiau, kad tu numirtum, ir aš galėčiau vesti mamytę“, – tai nemalonu, tačiau normalu. Prieraišumas ir meilė mamai – įvairiausių jausmų kombinacija, vadinama Edipo kompleksu.

Mergaitės išgyvena analogišką Elektros kompleksą.

Edipo kompleksą psichoanalitikai nagrinėjo dar Z. Froido laikais, kada gyvenimo būdas ir tradicinė šeima atrodė visai kitaip. Šeimos retai būdavo išsiskyrusios, be to, jose augdavo daug vaikų. Socialinė aplinka buvo visai kitokia. Šiuolaikinėje situacijoje gali būti tik tėvai ir vaikas arba dar blogiau – tik vaikas ir vienas iš tėvų. Tada kompleksai pasireikšti gali dar aštriau.

Konsultuoja gydytojas psichoterapeutas Olegas Lapinas.

Kodėl atsiranda Edipo kompleksas

Kartais šeimos pastebi, kad priešmokyklinio amžiaus berniukai rodo labai didelį prieraišumą ar lipšnumą mamai ir atvirai išsako priešiškumą tėvui.

Psichoanalitikai pradėjo ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Froidas ir jo pasekėjai, kurie tyrė žmogaus potraukius ir emocijas, nustatė, kad ateina metas, kada vaikas būdamas labai artimas mamai, pradeda nuo jos tolti. Tai maždaug tretieji–ketvirtieji gyvenimo metai. Dažnai nutolimas būna net fizinis – vaikas išprašomas iš tėvų lovos, perkeliamas į atskirą kambarį, mama išeina į darbą, palikdama jį. Galų gale ilgainiui atsistato intymūs tėvų santykiai, kurie gimus vaikui buvo susilpnėję.

Vaikas supranta: dabar nebebus taip, kad jis su mamyte būtų vieni du.   „Brangiausias žmogus“ jau turi kažką kitą. Mama gali labiau suartėti su tėčiu, gali išeiti į darbą, atiduodama savo laiką ir dėmesį karjerai. Mamos ir vaiko duetas transformuojasi į trikampį, kuriame įsiterpia trečias. Vaikas turi prisitaikyti, ir iš to širdelėje kyla visokių jausmų. Iš jo atimama kažkas brangaus ir konstatuojamas faktas, kad taip jau bus visada, be vilties ką nors pakeisti. Trikampiui visada būdingas  pavyduliavimo jausmas. Kai šeima tradicinė, vaikas supranta, kad tas trečias, kuris pasiėmė mamytę, irgi brangus, nes tai jo tėvelis. Nors vaikas ir nelabai patenkintas, bet didelio priešiškumo nejaučia. Kas kita, kai mama vieniša. Ji visą save skyrė vaikui, o dabar atsirado kažkoks nepažįstamas, baisus svetimas žmogus ar reiškinys (darbas), kuris pavogė mamytę.

Edipiškos situacijos sprendimai

Natūralu, kad pajutęs, jog jo ir brangiausio žmogaus ryšys silpnėja, vaikas nori pašalinti kliūtį tarp savęs ir mamytės – tėtį, kitą vyrą ar dar ką nors.

Pati pozityviausia išeitis – svajoti, jog berniukas užaugęs pats taps tėčiu, turės mylimą žmoną (svajonių princesę) ir vaikų.

Kita išeitis iš tos situacijos – homoseksualumas. Tada  berniukas atsisako konkuruoti dėl patinkančios moters su tėčiu. Jis pats tampa tokiu, kaip mama. Žinoma, Edipo kompleksas ne vienintelė homoseksualumo priežastis (dažniau homoseksualumas yra paveldimas).

Mama, auginanti berniuką viena, nesąmoningai jį gundo. Vaikas kartais mato mamą vaikštančią po namus pusnuogę, be liemenėlės. Susidaro dviguba situacija – berniukas lyg ir jaučiasi vyru, bet kartu be vilties kada nors tą mamą pasiekti. Homoseksualūs pacientai dažnai pasakoja panašius vaikystės prisiminimus ir dvilypius savo jausmus, kuriuos išgyveno tuo metu.

Trečias Edipo komplekso situacijos sprendimas – neurotinė išraiška. Vaikas pradeda sirgti, šlapintis į lovą, blaškytis naktimis. Mažylis sąmoningai nesuvokia, kad jo veiksmai nukreipti į vieną tikslą – kaip nors priartėti prie mamos. Bet rezultatas būna būtent toks. Neurozė tarsi pildo vaiko norus. Mama vėl keliasi naktimis, dažnai pasiima sūnelį į savo lovą, visas mintis skiria tik jam. Ji pradeda globoti taip pat, kaip kūdikystėje.

Psichoanalitikai mano, kad toks vaiko elgesys susijęs su Edipo kompleksu.

Pozityviausia yra pirma situacija – augti ir pačiam darytis tokiu, kaip tėtis. Iš Edipo komplekso išaugama mokykliniais matais, bet kartais būna neišaugę ir keturiasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai. Taip atsitinka, kai suaugęs sūnus gyvena su mama. Jei paliktų mamą, jis jaustųsi blogai, tarsi būtų kaltas.

Elektros kompleksas – mergaitėms

Augančių mergaičių jausmai ir prieraišumas dažnai nukreipiami į tėvelį. „Tėveli, kaip aš norėčiau būti tavo žmona“ arba „Norėčiau, kad tu su mama išsiskirtumei, ir tada mudu gyventume dviese“. Jausmų trikampyje nepageidaujama grandis tampa mama.

Pozityvi Elektros komplekso išeitis – atiduoti tėvelį mamai, o pačiai tapti tokia kaip mama. Didžiąją mergaičių žaidimų dalį sudaro namai, šeima, lėlės. Tokiu būdu mergaitė ruošiasi sveikai išeičiai – motinystei, seksualinei partnerystei.

Kaip ir berniukams, kita išeitis gali būti mergaičių homoseksualumas. Su mama mergaitė tampa nebe konkurentė, nes atsisako pretenzijų į tėvelį. Ir pati tampa tokia kaip tėvelis – vyriška, stipri. Vyrai pasidaro apskritai nebeįdomūs. Kartais moterų homoseksualizme neįmanoma atskirti vaidmenų, kuri poroje yra „vyras“, kuri „moteris“. Lesbiečių porose paprastai daug švelnumo, romantikos.

Trečia išeitis – niekada neišaugti Elektros komplekso, likti neurotinės būsenos. Mergaitė išvilioja mamą iš lovos liga, pakilusia temperatūra, baisiais sapnais, sakydama, kad šalia tėvelio jaučiasi geriau. Nesąmoningai vaikas pats tarsi išsprendžia problemą – tėtis lieka su ja, nes ji tokia bailiukė. Dažna situacija – mama miega su broliuku, tėvelis – su dukryte, nes visiems taip ramiau. Neurozė – tarsi bilietas į Edipo komplekso troškimų išsipildymą.

Vaikai yra pozityvūs

Kiek tolesniam gyvenimui turi reikšmės vaiko Edipo komplekso išgyvenimas? Ar tai gali atsiliepti suaugusio žmogus sprendimams, charakteriui?

Dažniausiai vaikai intuityviai pasirenka teisingą sprendimą. Tą įrodė mokslininkų psichiatrų pora, savo gyvenimą paskyrusi vienos Indonezijos salos vaikams tyrinėti. Mokslininkai jau keliasdešimt metų gyvena uždaroje saloje ir stebi, kokiomis sąlygomis vaikai auga, kokius konfliktus jiems tenka išgyventi šeimose ir kaip paskui patys kuria šeimas. Reguliariai kas mėnesį jie registruoja visus gyvenimo įvykius, atlieka testus su vaikais pagal jų intelektą, registruoja ligas, traumas. Keliasdešimt metų trunkantys tyrimai nuteikia labai optimistiškai: nepaisant to, sėkminga ar ne buvo vaikystė, dauguma vaikų intuityviai renkasi pozityvų požiūrį į gyvenimą. Vaikas visada pastebi pagalbą iš šalies – draugų, giminių, mokytojų, kaimynų ir eina tolyn. Palaikanti aplinka ištaiso tą traumuojantį poveikį, kurį vaikas gautų vien iš šeimos.

Vaiko psichika ir Edipo situacijos metu sugeba rasti pozityvias išeitis. Vaikas, išgyvenęs Edipo ir Elektros kompleksus, ruošiasi gyvenimui.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 + = devyni

Kitos temos: