Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė
Lygių teisių pasekėjai vis aktyviau bando atsiriboti nuo rinkos diktuojamų moteriškų ir vyriškų standartų.
Vaikų ankstyvojo ugdymo psichologė, edukologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė sako, vis dėlto taip lengvai ištrinti skirtumų tarp moteriškumo ir vyriškumo neleidžia pasaulyje gajus tradicijų puoselėjimas. O šis mūsų sąmonei naudingas ne mažiau.
Lietuvoje lyčiai nusakyti turime vieną žodį. O, pavyzdžiui, anglakalbėse šalyse vartojami du – sex ir gender terminai. Kuo jie skiriasi?
Sex ir gender terminai padeda labiau suprasti, kai kalbama apie vyriškumo ir moteriškumo sampratą. Sex nusako įgimtą žmogaus lytį, gender reiškia įgytą žmogaus lytį. Taip plačiajame pasaulyje žmogus išsilaisvina nuo įgimtos duotybės. Jam nereikia susitaikyti esant moterimi, ar vyru – gali pasirinkti, pagal tai, kas jautiesi esantis. Tai tampa it kultūrinis fenomenas.
Kada žmogus ima suprasti tikrąją savo lytį?
Anksčiau buvo kalbėta, kad lytis atsiskleidžia paauglystės laikotarpiu vykstant hormonų pokyčiams. Esą bręsdamas paauglys suranda identitetą. Tačiau moteriškumo ir vyriškumo samprata stipriai formuojasi jau ikimokykliniame amžiuje. Pastaraisiais metais imta viešinti istorijos, kaip vaikas tikrąją savo lytį supranta jau būdamas penkerių. Taigi tėvai pavargsta priešintis ir brukti tam tikros spalvos drabužius ar žaislus, leidžia jiems pasirinkti.
Pastebima, kad vaikai gaudami laisvę rinktis, neretai pasirenka ne tai, kas kultūriškai primesta lyties.
Jau trejų ketverių metų vaikai gali pasipriešinti jų lyčiai primestiems standartams, jausti, kad jis iš tiesų nėra tos lyties, kurios laikomi, bando priešintis.
Vaikų ir paauglių psichiatrai kalba, kad samprata apie žmogaus lytį jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų formuojama aplinkos. Kas labiausiai daro įtaką?
Visų pirma mergaitei didelę įtaką daro mama, kuri dažniausiai būna arčiausiai augančios dukters.
Vyriškumo ir moteriškumo sampratą gali lemti santykiai su aplinkiniais. Tačiau tai toli gražu ne vieninteliai kriterijai, kuriais siekdamas pažinti save vadovaujasi augantis vaikas. Jis seka ne tik šeimos narius: mamas tėčius, senelius, brolius – katile ima virti ištisa kultūra. Rinka užpildoma knygomis, herojais, filmais, madomis. Tai formuoja mūsų pasirinkimus, kuria standartus. Be abejo, didelį vaidmenį atlieka ir įgimtas žmogaus temperamentas.
Rožinės suknelės ir mėlynos kelnytės, lėlės barbės ir sraigtasparniai, kaspinėliai ir kardai. Vadinasi, nuo pat pirmų dienų pirkdami daiktus, drabužius ir žaislus vaikui pagal jo lytį traumuojame jo savastį? Kokie žingsniai daromi pasaulyje, kad vaikai šiuo aspektu augtų laisvi?
Pixabay.com
Kad kalbėdami apie lytį būtų paisoma ne tik įgimtos, bet ir įgytos lyties, ypač siekia švedų kultūra. Jau darželiuose vaikai nėra skirstomi į lytis, ugdymą stengiamasi sukurti be moteriškų ir vyriškų stereotipų, visiems išlaikomos vienodos spalvos, taikomi tie patys vaidmenų žaidimai.
Taip vaikas įgyja teisę pats pasirinki, kas jis yra.
Vis dėlto visuomenėje dar sunkiai priimame homoseksualus.
Atsižadėti kultūros ir pereiti prie kitų įpročių, žvelgti lanksčiau yra sunku. Karta turi keistis pamažu. Kita vertus, tarp jaunimo vis dažniau atsiranda judėjimų, kurie siekia įtvirtinti lyčių lygybę. Mūsų tėvų karta augo griežto moters ir vyro modelio pavyzdžiu, turėjo aiškias atsakomybes. Pamažėl viskas švelnėja.
Kodėl reikia griauti nusistovėjusias normas? Juk tai – gyvenimas: negali gi nuo išorinio pasaulio dirgiklių visiškai atsiriboti, esame vienas kito modeliuojami.
Padėti lygybės ženklą tarp lyčių – dar vienas žingsnis demokratijos stiprinimo link. Jau ankstyvame amžiuje bandoma išsklaidyti normas, kurios vėliau gali daryti įtaką karjerai. Siekiama, kad vyrai ir moterys galėtų vadovautis tais pačiais standartais: gautų vienodą darbo užmokestį, pasitikėtų savo jėgomis. Anksčiau moterys buvo labiau prie namų ruošos ir buities, nesiekdavo karjeros kaip vyrai. O juk abi lytys turi vienodai talento, rinkai gali vienodai daug pasiūlyti. Taigi švedai žmogui leidžia maksimaliai atsiskleisti ir save realizuoti, prisidėti prie kultūros augimo, o moterims nebūti tik šeimos puoselėjimo įkaitais.
O kaip mūsų tradicijos? Negali jų taip paprastai atsisakyti…
Kultūrą kuriame su tradicijomis, kurios eina iš kartos į kartą. Galime tas normas paneiginėti ir laužyti, tačiau turime suprasti, kad ir šios mūsų psichikai davė ir duoda daug teigiamų dalykų. Tradicijos padėjo įgauti brandos, užsiauginti stuburą ar net gelbėjo gyvenime. Visiškai panaikinę tradicijas žmonių psichikoje galime stebėti disbalansą, padaugėjusių depresijų. Depresija sergančiųjų skaičių galime prilyginti pandemijai. Be to, Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad depresija – didžiausią nedarbingumą sukelianti priežastis. Taigi šiandien mūsų kultūroje atsirado didelis pasimetimas – žmogus nebežino, kurioje barikados pusėje yra ir kaip jam geriausiai pasielgti, ką pasirinkti, neberanda savo identiteto. Psichologinis krūvis apsunkina visą žmogaus aplinką, šeimos ir darbo santykius. Dėl šios priežasties tradicijos išlaikyti moteriškumo ir vyriškumo liniją pasaulyje dar neatsisakoma. Švedai bando kurti atskirą identitetą, įtvirtina įstatymus, tačiau ar jie šiuo aspektu yra laimėtojai, neaišku. Kaip tai palies jų tautos sąmonę ir psichinę sveikatos būklę, matysime.
Pixabay.com
Apie vyriškumą ir moteriškumą kalba paaugliai
„Nuo pirmos klasės šoku pramoginius šokius. Kadangi jie labiau laikomi mergaitiškais, šokėjoms sunku rasti partnerį berniuką, šokių vadovo buvau nuolat palaikomas, skatinamas, kviečiamas dalyvauti, kad tik nemesčiau būrelio. Nors šokti man patinka, ilgą laiką dėl užsiėmimo tarp bendraamžių jaučiausi nejaukiai. Per kūno kultūros pamokas, kai visi draugai žaisdavo krepšinį, su manimi nesiskaitydavo, sakydavo „balerūnas“, eik šokdyne šokinėti. Labai dėl to išgyvenu, nes varžybose ir šokių grupėje jaučiau palaikymą, turiu bendraminčių. Vis dėlto dabar matau, kad požiūris į pramoginius šokius keičiasi, aplinka tapo draugiškesnė. Man net faina kam pasakyti, kad esu šokėjas. Juk kas antras dabar krepšininkas.“ Aivaras, 17 m.
„Turiu dvi vyresnes seseris. Kai buvome maži, jos priimdavo mane kartu žaisti su lėlėmis. Statėme namus, siuvome sukneles, kepėme sausainius. Nematau čia nieko nevyriško. Atėjo laikas ir pasirinkau, kas man patinka, nejaučiu, kad sesės padarė man įtaką.“ Donatas, 17 m.
„Nesuprantu tos lyčių lygybės. Dar pradėkime dabar berniukams duoti mergaitiškus, o mergaitėms – berniukiškus vardus. Kas gimei, tas gimei.“ VIKA, 17 m.
„Man niekada nepatiko visi šitie aukštakulniai, lakuoti nagai ir rožinės suknelės. Dauguma mano draugų yra vaikinai. Pastebiu, kad dabar mada pasidarė unisex‘inė. Man tas patinka. Gali užsimest draugo džempą ir atrodysi kul.“ Ugnė, 16 m.
