www.psichologeramune.lt
Lietuvą prieš keletą metų supurtęs pedofilijos skandalas privertė kiek rimčiau pažiūrėti į vaikų lytiškumą. Todėl nutarėme imtis šios temos ir paklausti to, kas rūpi daugumai tėvelių. Pavyzdžiui, nuo kada vaikučiui jau nebereikėtų paplūdimyje būti nuogam?
Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt
NUO GIMIMO VAIKAS MOKOSI PAŽINTI SAVE
Kada „niekatrosios giminės“ vaikiukai tampa berniukais ir mergaitėmis?
Kada jie supranta savo lytį?
Ar reikia kažkaip specialiai skatinti vaiko lytiškumą, pabrėžti, sakyti „tu berniukas“, „tu mergaitė“?
Pirmiausia vaikas išmoksta save išskirti iš kitų žmonių. Mažyliai jau aiškiai rodo į save, pradeda suprasti, kad AŠ – tai ne mama. Kiekvieną vaiką ši patirtis pasitinka labai skirtingai. Suaugęs žmogus gali padėti vaikeliui save suprasti kaip atskirą asmenybę, vadindamas jį vardu, kalbėdamas apie tai, kas vyksta su vaiku ir kas vyksta su kitais žmonėmis jo aplinkoje.
Panašiai vaikai išmoksta atstovauti tam tikrai lyčiai. Tėvai jau nuo gimimo tam tikrais atributais pabrėžia vaiko lytį. Berniukai rengiami žydrais drabužėliais, mergaitės – rožiniais.
Berniukams perkamos mašinytės, mergaitėms – lėlės. Suaugęs žmogus savo elgesiu su vaiku pradeda formuoti vaiko lyties supratimą. Ar reikia kažkaip specialiai formuoti lytį? Nemanau. Vaikai labai greitai atranda, kas tipiška mergaitėms ir berniukams. Vieni perimami dalykai yra teigiami, padedantys ir vėliau padėsiantys vaikui lengviau prisitaikyti dviejų lyčių visuomenėje.
Tačiau kai kurie dalykai yra tik stereotipiški ir tikrai nepadeda vaikams. Dažnai pastebiu, kad su berniukais mamos elgiasi ne taip švelniai kaip su mergaitėmis. Iki dantų skausmo girdima frazė – berniukai neverkia. Meilės, dėmesio, švelnumo ir galimybės išreikšti jausmus reikia abiejų lyčių atstovams. Stebint gyvenimą su vaikais, aiškiai matyti, kaip visuomenė daro tam tikrą spaudimą, kad vyrai būtų „vyriški“, o moterys – „moteriškos“. Suaugusiųjų elgesio dėka, vaikai pradeda suvokti, kad berniukai ir mergaitės skiriasi. Kad suaugusiųjų pasaulyje egzistuoja ir vyrai, ir moterys. Nuo artimiausios aplinkos labai priklauso, kokius skirtumus vaikas pastebės, akcentuos.
Manau, labai daug bendražmogiškas savybių mes turime puoselėti savo vaikuose: gerumą, nuoširdumą, atjautą, gebėjimą pasiaukoti, drąsą, atkaklumą ir pan. Žinoma, kad mano sūnelis turi daug mašinėlių, bet turi ir lėlyčių, kurias kartais suguldo miegoti. Maždaug nuo antrojo gimtadienio sūnus mergaites ir vyresnes moteriškos lyties atstoves vadina mergaitėmis, o berniukus ir kitus vyriškius – dėdėmis. Skatinu žaisti krepšinį, futbolą, laistyti gėles, stebėti paukščius ir kitas gamtos grožybes. Labai norėčiau užauginti dorą asmenybę, o tokiam – ar vyrui, ar moteriai – turėtų pasisekti.
ŠEIMOS VYRAI IR MOTERYS – PO VIENU STOGU
Nuo kada ir iki kokio lygio slėpti nuo vaikų savo nuogą kūną?
Ar normalu, kai mergaitės paauglės persirenginėja prie tėvo, mama – prie paaugusių sūnelių, brolis ir sesuo – vienas prie kito?
Iki kokio amžiaus leisti broliui ir sesei gyventi viename kambaryje? O jei nėra kaip jų atskirti?
Kaip žiūrite į maudymąsi tėvams su vaikais vienoje vonioje, miegojimą vienoje lovoje? Iki kada tai „skanu“, o kada jau nebe?
Tradicijos, kaip ir kiek saugomas nuogas kūnas, labai priklauso nuo tėvų. Jei mamytė ar tėvelis persirenginėja prie vaikų, tai jie nesureikšmina to nuogumo. Patikėkite, vaikai, matydami nuogą tėčio ar mamos kūną mato ne sekso objektą. Maži vaikai pastebi tam tikrus kūno skirtingumus, ir tai yra gerai. Tai tampa įprasta. Lygiai taip pat, kaip miegojimas vienoje lovoje. Jei tai šeimyninė lova, kur miega ir tėvelis, ir mamytė, vaikas, normaliu atveju, pats užsimanys turėti savo lovą. Kai tik jausis saugiai. Arba tėvai gali pasiūlyti vaikui miegoti atskirai. Net susirgę dičkiai ateina pas tėvus miegoti, nes taip ramiau. Čia nėra nieko nenormalaus ar nesveiko.
Jei tėvelis eina praustis su berniuku – puiku. Jei mamytė eina praustis su mergaite – puiku. Tik reikia stebėti savo vaikus. Jei jie norės rūpintis savo higiena vieni – priimkime jų tokį norą. Turime bet kokiu atveju gerbti vaiko pasirinkimą į privatumą.
Su tokiu požiūriu lengva atsakyti į kai kuriuos sudėtingus klausimus, pvz., nuo kada jau neiti kartu persirenginėti, nuo kada atskirai praustis ir pan.
Jei moteris gyvena viena, ji neturėtų miegoti su savo paaugliu sūnumi vienoje lovoje ar prašyti daryti jai masažą. Manau, nereikia aiškinti, kodėl. Jei broliukas ir sesutė gyvena viename kambaryje, tai irgi nėra problema. Kas gi turėtų vykti tame kambaryje, kad du skirtingos lyties atstovai vienas kitam trukdytų?
Nepervertinkime lyties reikšmės kasdieniame gyvenime. Kiek yra daug studentų, kurie nuomojasi kelių kambarių butus ir gyvena mišriai – ir merginos, ir vaikinai. Žinoma, kad smagu, jei vaikams galime sudaryti sąlygas turėti savo atskirą kambarį. Bet tikrai ne dėl lyties tai turėtume daryti. Labiau dėl vaiko privataus gyvenimo ir jo asmeninės sferos gerbimo.
ILGALAIKIS BERNIUKO ŽINDYMAS
Dabar vaikai žindomi iki 2 metų ir dar ilgiau. Ar ilgas žindymas (ypač berniukų) neiškreipia paskui jų seksualumo?
Tenka klausytis mamų istorijų, kaip gimus antram ar trečiam vaikui, pirmasis (kuriam 6-7 metai) dar gauna mamos pieno, ir tai yra jų „mažytė paslaptis“. Žinoma, ne iš puoduko, o iš krūties. Tai normalu?
Natūralus berniukų maitinimas yra toks pat normalus reiškinys kaip ir natūralus mergaičių maitinimas. Nežinau, kaip kitos mamos, bet aš nestebėjau niekada savo sūnaus, kuris buvo maitinamas krūtimi ir tuo pačiu metu kažkaip seksualiai jaudinosi. Todėl nieko ištvirkėliško dėl ilgo berniukų žindymo nepastebėjau. Iš buitinio tokios situacijos lygmens bet kada galima persikelti į mokslinį lygmenį, atsiversti Pasaulinės sveikatos organizacijos internetinę svetainę ir pasiskaityti mokslinių straipsnių bei rekomendacijų apie natūralų vaikų maitinimą iki 3 metų. O jei yra galimybė – gyvai pakalbinti vieną iš nuostabių Lietuvos žindymo konsultančių. Manau, kad tada panašių abejonių dėl ištvirkėliško mamų elgesio neliks.
Tačiau… Jei šeimoje auga šešiametis, kuris užsimano krūties, duodamos broliukui kūdikiui, tik mama yra atsakinga už savo sąmoningą elgesį. Manau, kad nėra rimtos priežasties duoti krūtį šešiamečiui, kuris jau N metų gyveno be jos. Patenkindami tokį vaikišką prašymą, turėsite kažkaip laviruoti. Gali prasidėti melavimas kitiems šeimos nariams, bendros paslaptys ir pan.
O tai jau nėra nei gražu, nei teisinga. Šešiametis po mamos paaiškinimo ir atkaklaus elgesio neduoti krūties priims mamos sprendimą. Galbūt jam tik trūksta mamos švelnumo. Įsiklausykime į vaiką.
NUOGUTIS KIEMELYJE
Kaip elgtis paplūdimiuose, kai vaikui tenka išsirengti? Ar mokyti spėti savo lytinius organus?
Kada pirkti maudymosi kostiumėlį mergytei?
Tarybiniais metais (o ir dabar kartais) tenka pamatyti vaizdelių, kai vos ne pradinukai nuogi laksto paežere. Iki kokio amžiaus leisti vaikui nuogam lakstyti „po kiemelį“?
Kai dar neturėjau vaiko, visuomet likdavau nesupratusi tų tėvų, kurie puldavo išrenginėti mažus vaikus viešose vietose. Ir nesvarbu, ar tai paplūdimys, ar sauskelnių keitimo procedūra. Galvodavau, kad reikia gerbti mažų vaikų asmeninę intymią erdvę, kūno privatumą, kad ir jie mokytųsi vėliau savo asmeninę erdvę gerbti ir saugoti. Nes mumyse galioja nerašyta taisyklė: pirma, vaikai vos ne visur apnuoginami, o vėliau jau mokomi gėdytis savo nuogumo. Nežinau, kaip nuspėti, nuo kada jau vaiko nuogumas – gėda. Sudėtinga mažyliams supaisyti tokių dvigubų suaugusiųjų pasaulio standartų. Aš gerbiu savo vaiko privačią erdvę ir jo kūną. Niekada nesu keitusi savo sūnui sauskelnių bet kur. Tik tam skirtose vietose. Tačiau namuose nebėgu slėptis, kai persirenginėju. Namai – privati erdvė. Todėl ir kūno nuogumas namuose, kieme – normalu.
Šeimos, kurios propaguoja nudizmą, nuogo kūno kultūrą, labai natūraliai vaikšto privačioje erdvėje nuogučiai. Renkasi paplūdimius, kur leistina būti nuogiems. Taip vaikai perima tam tikrus elgesio standartus iš tėvų. Tačiau su amžiumi vaikai būtinai peržiūrės tėvų skiepijamas elgesio normas ir pasirinks arba atmes propaguojamą nuogą kūną privačioje erdvėje. Arba tam tikrame amžiuje pradės labiau gėdytis nuoginti savo kūną. Labai svarbu išlaikyti jautrumą vaiko pasirinkimui: rodyti ar nerodyti nuogą kūną.
Taigi, jei mergaitė jau nori „maudymuko“ – pirkite. Jei ne – elegantiškai pasiūlykite, jei galvojate, kad jau laikas. Jei mama su dukrele eis į parduotuvę pirkti vasaros drabužių, retai kuri maža panelė atsisakys gražaus stilingo rūbelio paplūdimiui. Jei lankotės bendruose paplūdimiuose, neišrenginėkite vaiko visai viešai. Lai vaikas supranta, kas dera viešoje vietoje, o kas leistina privačioje erdvėje. Taip perteiksite vaikui pageidaujamo elgesio normas. Netingėkite nueiti kad ir su keturmečiu berniuku iki persirenginėjimo kabinos, jei vaikas atsisako rengtis prie rankšluosčio – užsklandos. Ir nesvarbu, kad nėra dar ką slėpti, palyginus su suaugusiaisiais. O jei matote, kad jūsų dukrai jau tikrai yra ką slėpti, vėl elegantiškai pasiūlykite vaikui dėvėti tam skirtus drabužius.
SEKSAS – DVIEJŲ ŽMONIŲ REIKALAS
Kada tėvams nuo vaikų pradėti slėpti savo lytiškumą, nuogą kūną, lytinius santykius?
Ar pateisinate tėvų seksą matant kūdikiui („juk jis nieko nesuvokia“)?
Kaip elgtis, jei vaikas užklupo besimylinčius tėvus?
Normalus žmogus iš principo nesimyli kitiems žmonėms stebint. Ir nereikia jokių įrodymų, ar tai kam nors kenktų, o gal kam nors patiktų. Vaikai – tokie patys žmonės kaip ir suaugusieji. Todėl net nekyla minties, kad galima būtų mylėtis prie vaiko. Ir nesvarbu, kokio jis amžiaus. Kai analizuoju situacijas, kuomet tėvai mylisi prie mažų vaikų, man tai labiau susiję su psichologiniu smurtavimu prieš vaikus. Pasiteisinimas – „jie nieko nesupranta“ – laužtas iš piršto.
Kyla klausimas, ką vaikai turėtų suprasti, stebėdami tėvų seksą? Ar jie nusipelnė stebėti tokias intymias scenas? Gal savo asmeninį gyvenimą ir intymumą taip pat reikėtų gerbti labiau? Nesiskųskime, kad kitaip nėra laiko gyventi poros gyvenimo.
Jei yra noro, alternatyvos visuomet atsiranda. Ir kaip žinoti, nuo kokio vaiko amžiaus sekso stebėjimas jam bus žalingas.
Rekomenduoju nerizikuoti. Rodykime nuo mažų dienų, kaip švelniai mes išreiškiame meilę savo gyvenimo partneriui. Bučiniai yra leistini visur, ar ne?
Apsikabinimai taip pat yra normalu ir viešoje vietoje. Rodykime savo pavyzdžiu, kaip galime išreikšti meilę kitam žmogui viešoje vietoje. O ko vaikai nematys, sužinos, kai ateis laikas. Sąmoningi tėvai, laimei, užsiima ir vyresnių vaikų lytiniu švietimu. Man labai patiko vienos mamos, turinčios du paauglius vaikus, elgesys: nupirko knygą apie vyrą ir moterį, padėjo jų poilsio kambaryje; kam reikėjo, kam aktualu buvo, perskaitė. Jei kilo klausimų, perklausė. O mažieji net nepavartė tokios knygelės.
Jei nepasaugojote savo intymaus gyvenimo ar vaikui prabudus buvote užklupti, nedramatizuokite. Liaukitės darę, ką darėte, ir atkreipkite dėmesį į vaiką. Jei tai naktis – greičiausiai, kad vaikas netrukus vėl užmigs. Jei tai diena – tėveliui ir mamytei pasisekė mažiau. Nusišypsokite.
Toks jau tas nenuspėjamas yra gyvenimas su vaikais.
PEDOFILIŠKAS ELGESYS IR KITOS ISTORIJOS
Kada vaikui pasakoti apie lytinius dalykus, apie tai, kad yra tokie dėdės, kurie gali liesti lytinius organus, priekabiauti?
Kas jau yra pedofiliškas vaiko glamonėjimas ir meilinimasis, o kas – normali suaugusiojo meilė vaikui?
Kaip vaikui pasakyti „skiriamuosius ženklus“?
Kaip išmokyti ir ar to mokyti: slėpti savo kelnaites, neafišuoti apatinių drabužių, per daug neapsinuoginti?
Turiu didelį tikslą – išmokyti vaiką gerbti savo kūno privatumą, savo asmeninę erdvę. Neverčiu vaiko nusirenginėti prie jam nepažįstamų žmonių net ir privačioje erdvėje. Pati nenusirenginėju prie svetimų žmonių bet kur. Kaip mama myluoju ir glamonėju vaiką dažnai. Manau, kad jam augant, turėsiu būti jautri jo kūno reakcijoms į kūniškąjį kontaktą. Viskas turi būti natūralu, bet… Jei mamos glamonės kažkaip labai žadintų vaiką seksualiai, tai mama turėtų liautis.
Nesiruošiu vaikui pasakoti apie baisius dėdes, kurie gali jį liesti. Linkėčiau jam ir kitiems vaikams tokių dėdžių niekada nesutikti. Ir tetų tokių niekada nesutikti. Bet tam tikrame amžiuje būtinai kartu pavartysime knygeles ir pasikalbėsime lytinio priekabiavimo temomis vaikui suprantama kalba. Nežinau, kiek metų turės būti sūnui. Bet kokiu atveju, manau, būtų tikslinga apie tai kalbėtis su vaikais, kurie jau pradeda lankyti darželį, kai daugiau laiko praleidžia vieni, keliauja vieni į darželį, mokyklą ar pan. Dirbsiu kaip mama prevencinį darbą, kad niekada nereikėtų gailėtis. Manau, kad tai priklauso prie sąmoningos mamystės. Ir, bet kokiu atveju, kontroliuosiu, ką mano vaikas žiūri per televizorių. Bet kokiu atveju, pati būsiu doro ir savo bei kitų kūną gerbiančio žmogaus pavyzdžiu. To linkiu visiems tėveliams ir mamytėms. Rodykime savo vaikams, ką reiškia mylėti. Bet nemokykime vaikų mylėtis.
„Mamos žurnalas“
