Beveik kiekvienoje klasėje atsiranda porelė, kuri po mokyklos baigimo sumaino žiedus. O kiek tokių porų nesujungia likimų, bet nešiojasi širdyje mokyklinę meilę ilgus dešimtmečius. Kai per klasės susitikimus šalia susėda buvusios simpatijos, ne vienas pagalvoja: „O juk galėjome būti kartu”. Ateina diena, kai reikia patarti jau savam vaikui, iš mokyklos su knygomis ir sąsiuviniais parsinešančiam tylias meilės dvejones…
Apie klasiokų šeimas kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
Ką psichologai mano apie šeimas, kurias sukuria klasės draugai?
Tam tikri bruožai jungia daugumą šių šeimų. Vienas jų – tai palyginti jaunos šeimos. Įsivaizduokite, kad klasės draugai pamilo vienas kitą paskutinėje klasėje (jau nekalbu apie tai, kad dažnai tai atsitinka dar anksčiau). Tad tuomet jiems buvo apie 17-18 metų. Iki vedybų jie gali draugauti daugiausiai 5-6 metus, tad dauguma tokių šeimų susituokia sulaukę daugiausiai 23-24 metų.
Kitas šias šeimas jungiantis bruožas – dauguma jų yra pirmieji ir vieninteliai partneriai vienas kitam.
Vieniems tai atrodo kaip didžiulis privalumas, kitiems – trūkumas, tačiau neabejotinai tai vienas iš panašumų.
Šeimos, kurias kuria klasės draugai rečiau bus sukurtos „pametus galvą meilės sūkuryje”, mat šie žmonės dažniausiai vienas kitą pažinojo daug anksčiau, tad spėjo pamatyti ir kitas, ne tokias žėrinčias mylimojo ar mylimosios savybes. Tad klasiokų šeimoms būdingas didesnis objektyvumas.
Ar moksleiviško amžiaus žmonės yra pakankamai brandūs, kad kurtų gyvenimą? Gal ta mokyklinė meilė – tik iliuzija?
Žmogus tampa brandus tik po savo keturiasdešimtmečio. Vargu ar tada iš viso verta tuoktis. Tačiau tiesa ir tai, kad kasmet metais žmonės tampa brandesni. Priklausomai nuo to, kiek metų pora bendrauja, draugystė gali tapti našta, jei tik siekiama subręsti. Jei poros santykiai vystosi kryptingai, kažkuriuo metu jiems nepakanka draugauti, norisi kurti šeimą, planuoti ir kurti gyvenimą kartu. Žinoma, skubėti nepatariama, ypač kai sprendimus reikia priimti visam gyvenimui.
Ar neatrodo, kad kurdami šeimas su klasiokais atsisakome tikros gyvenimiškosios patirties, kitų vyrų ar moterų išbandymo? Gal tai – silpnumo, kompleksuotos asmenybes bruožas? Juk lengviausia įtikti ir patikti tam, kuris tave pažįsta nuo vaikystės?
Tam, kuris tave pažįsta nuo vaikystės įtikti gal ir lengviausia, tačiau apsimesti – sunkiausia. Kitų vyrų ir moterų „išbandymas“ pats savaime nėra jokia vertybė ar būtinybė. Didesnė vertybė yra gebėjimas gerbti vienam kitą, gerbti santykius, mokėti kalbėtis, mokėti spręsti problemas. Dabartinėje visuomenėje ypač paprasta „užsiauginti“ kompleksą, kad turėjai pernelyg mažai draugysčių ar lytinių partnerių. Tai dabartinės visuomenės „reikalavimas“. Sudėtingiau būti išsiskiriančiu. Tačiau visuomenė vystosi labai sparčiai, tai, kas buvo madinga vakar, jau nebemadinga šiandien. Jei vaikysimės madų, sunkiai atrasime save. Turbūt kiekvienam svarbiausia atsakyti į šiuos klausimus pačiam sau. Ne visada pavyksta į šiuos klausimus atsakyti tuomet, kai rengiesi tuoktis, blogiau, kai jau sukūrę šeimą žmonės supranta, kad jie norėtų patirti daugiau.
Koks likimas laukia klasiokų šeimų – ar jos dažniau skiriasi, o gal – rečiau?
Statistikos neturiu, tačiau manyčiau, kad rečiau. Kodėl? Kai šeimyninį gyvenimą kuria klasės draugai, jie turi šiokių tokių privalumų. Klasė, tai kolektyvas, į kurį galima žiūrėti kaip į tam tikrą šeimos modelį.
Kiekvienas mūsų, savo tėvų šeimoje supratęs, kaip reikia elgtis su vyrais ir su moterimis, šiuos modelius pirmiausiai ir taikome savo pirmajame kolektyve – klasėje. Tad klasės draugai turi itin daug galimybių stebėti vienas kitą, kaip jie atrodo „šeimyniniuose santykiuose”. Noriu pasakyti, kad šiuos stebėjimus dauguma žmonių daro pasąmoningai, tačiau juk įsimyli ne pirmą dieną susitikę du pirmokai. Tad kai du klasės draugai pamilsta vienas kitą, jie jau turi vidinį įsitikinimą, kad šis žmogus tinka būti mano vyru arba žmona.
Gal yra statistikos ar kur teko skaityti, kaip į tokias šeimas žiūri Vakaruose? Gal tai – tarybinių laikų palikimas, kai po vidurinės visi skubėjo tuoktis?
Bendra tiek pasaulio, tiek Lietuvos statistika skelbia, kad santuokos amžius didėja – tuokiasi vis vyresnio amžiaus žmonės. Lietuvoje šie pokyčiai itin spartūs. Nemanau, kad sovietų valdžia labai skatino žmones tuoktis kuo anksčiau. Tačiau vystantis visuomenei, santuokos amžius auga. Per pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo jaunų šeimų, tad akivaizdu, kad kartu ir klasės draugų šeimos taps vis retesnis reiškinys.
Kuo studentiškos šeimos pranašesnės už klasiokų šeimas?
Galbūt pranašesnės tuo, kad žmonės jau iš tiesų yra vyresni. Tačiau studijuoja juk ne visi, tad jei kalbame apie studentiškas šeimas, mes kalbame jau apie daug siauresnę visuomenės dalį, kuri gali skirtis vertybėmis, siekiais ir gyvenimo būdu nuo kitų to paties amžiaus jaunimo grupių. Klasės draugų ir studentų šeimos panašios tuo, kad jie vieni kitus „patikrina“ gyvenime, tad abi grupės turi panašių privalumų. Tačiau tai tinka tik toms studentiškoms šeimoms, kurių nariai abu studijavo vienoje grupėje.
Juk „studentiška šeima“ yra daug platesnė sąvoka, ji apima visas šeimas, kurias sukuria studentai.
„Mamos žurnalas“
