Kaip gimus vaikams neišbarstyti meilės vyrui

Jūratės Čiakienės nuotr

Vienoje TV laidoje Agnė Grigaliūnienė pasisakė mananti, jog supermamytės daro klaidą vaikus iškeldamos į pirmą vietą, o vyrą nustumdamos. Jos nuomone, vyras turi likti pirmoje vietoje ir gimus vaikams. Po šio pasisakymo kilo komentarų banga.

Dauguma nustebo ir pasipiktino – juk vyrą bet kada galima pakeisti, o vaikai amžinai šalia. Komentarų piktumas parodė, kad mūsų visuomenėje nepriimtina ir keista vyrą iškelti aukščiau vaikų.

Šią temą aptarėme su psichiatre Aurima Diliene.

Toks požiūris (vyrą reikia mylėti labiau nei vaikus) seniau buvo neišvengiamas, nes poros tuokdavosi visam gyvenimui, vyras buvo vienintelis maitintojas. Kodėl vėl apie tai kalbame?

Nesu istorikė, tačiau gerai žinau, kad žmogaus psichikos evoliucija tikrai nevyksta taip sparčiai, kaip informacinių technologijų. Iš čia galima daryti prielaidą, kad net ir labai stipriai pasikeitus aplinkybėms, gyvenimo sąlygoms ir santvarkai, kažkurioje mūsų smegenų kertelėje vis dar yra to pirminio elgesio, suvokimo ir mąstymo likučių.

Mūsų diskutuojama tema tiesiogiai susijusi su baziniais poreikiais: saugumu, maistu ir pastoge. Tai suteikdavo moteriai vyras. Todėl jis buvo svarbesnis. Palikuonys – antroje vietoje.

Dabartinėse visuomenėse, kur moterys pačios sau gali suteikti maistą ir pastogę, nebeliko tokio elgesio pasireiškimo. Kuo daugiau savarankiška moteris, tuo labiau keičiasi vyro vaidmuo bendrame gyvenime.

Tie pasikeitimai psichikoje keičiasi lėčiau nei aplinkybės, taigi pereiti prie aukštesnių tikslų ir motyvų būti kartu ne visi spėja, sugeba arba nori. Tam reikia išsilavinimo, bendros veiklos, interesų ieškojimo ir radimo, pagarbos vienas kitam, mokymosi būti kartu kitaip – ne dėl fizinių poreikių, bet jau dėl dvasinių.

Kada šeimą ištinka pirmoji santykių krizė, susijusi su vaikai, – per nėštumą, po gimdymo ar vėliau?

Yra kelios šeimos – kaip sistemos – vystymosi teorijos. Viena iš jų sako, kad „meilė trunka trejus metus“, o tai reiškia, kad tik tiek laiko tiek vyras, tiek moteris sugeba rodyti partneriui geriausias savo savybes ir maskuoti ne tokias malonias. Gimus vaikui, tai ištinka greičiau. Partnerių vaidmenys keičiasi į tėvų vaidmenis, persiorientuoti reikia jėgų, noro ir gebėjimų. Kaip rodo skyrybų statistika, nėra labai lengva ir populiaru išgyventi tą adaptacinį periodą. Taigi pirmoji krizė įvyksta įvairiai kiekvienoje poroje, priklausomai nuo labai didelio sudedamųjų dalių skaičiaus: asmeninių savybių, psichologinio atsparumo, pastangų, suvokimo, gyvenimo sąlygų ir aplinkos, visuomenės, kurioje gyvena.

Santykių krizė yra norma ar tik tikimybė? Kaip pasiruošti tam iš anksto?

Šeima vystosi, ir kiekvienas perėjimas į aukštesnę „klasę“ vadinamas krize. Atsiskyrimas nuo išeitinės (tėvų) šeimos, pirmo vaiko gimimas, vaiko išėjimas į darželį/mokyklą, antro vaiko gimimas, vaikų paauglystė, suaugusių vaikų atsiskyrimas, „tuščio lizdo sindromas“ – visa tai yra šeimos, kaip sistemos, vystymosi etapai. O daugumai tai krizės, nes keičiasi santykiai, keistis reikia ir dalyvaujantiems, o tai yra nelengva.

Jūs turite 7 vaikus, nė vieno dvynio, vadinasi, – 7 kartus turėjote nutolti nuo savo vyro, o paskui vėl priartėti. Pasidalinkite asmenine patirtimi.

Net pati netikiu, kad turiu tuos septynis vaikus. Kartais paklausiu vyro – ar jie visi mano? O jeigu rimtai, tai taip – visus septynis kartus mūsų šeima transformuodavosi į naują šeimą, naują sudėtį. Iš pradžių, kol to nesupratau, buvo nelengva, nors tuo metu nepamenu, kad siekiau kažkokio lengvumo: vien tik medicinos studijos ir psichiatrijos rezidentūra turėjo savo „svorį“, taigi šeima man tuo metu buvo tarsi poilsio namai, uostas, į kurį norisi grįžti kuo greičiau po budėjimų ir egzaminų. Tokiomis sąlygomis gimė du pirmieji vaikai. Su kiekvieno vaiko atsiradimu vis labiau aiškėjo, kas čia vyksta, – kad grįžtu iš gimdymo namų į kitą situaciją, į kitą šeimą, kurioje dar vienas narys skinasi sau vietą, ieško jos ir randa, o mes, visi kiti – su kiekvienu vis lengviau išmokstame priimti tą „naujoką“.

Mano vyras man visai neseniai pasakė, kad tik būdama nėščia aš būdavau ramesnė. Taip nemaniau, bet štai jam liko toks įspūdis. Vadinasi, nesijausdavo nei atstumtas, nei paliktas, nes man „sulėtėjus“ kaip tik daugiau dėmesio skirdavau namams, jam, vaikams, o ne savo profesijai, darbams ir mokslui.

Mano atmintyje yra tikrai sunkių periodų, kai jausdavausi nesuprasta, neišgirsta, kai buvo sunku, nes imdavausi visko ir vienu metu, prašyti pagalbos taip ir neišmokau, nes mano profesija uždėjo nematomą skelbimą man ant kaktos „pagalba visą parą“. Tai kas gi teiks man pagalbą, net jeigu jos ir prašau, jeigu mato tokį užrašą.

Tačiau, laikui bėgant, supratau, kad vyras yra tas, su kuriuo galų gale liksime, nes mes vienoje komandoje, o vaikai – kitoje, ir jie yra laikinas džiaugsmas ir laikinas malonumas. Žinoma, tai sužinojau jau mokydamasi apie santykius, tačiau tai nesunkiai gali pastebėti kiekvienas, kuris neliko gyventi su savo tėvais, tai juk taip akivaizdu.

Dar vieną dalyką pastebėjau: vaikai turi rūpėti abiem partneriams, tuomet tai „žaidimas ne į vienus vartus“.

Kas, jūsų nuomone, rodo, kad santykiai tarp vyro ir moters išsivadėjo?

Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė

Psichiatrė Aurima Dilienė

Kaip jau minėjau, normaliai funkcionuojančioje šeimoje (kaip kokiame sveikame organizme) yra dvi posistemės: sutuoktinių (tėvų) ir vaikų. Ir tik tuomet, jeigu jos nesusimaišo, t. y. nesusidaro ydingos mama–dukra, mama –sūnus arba tėvas–dukra ir pan. posistemės, santykiai tarp vyro ir moters auga, o ne nyksta. Bet tam reikia pastangų, nes tėvų vaidmuo dažną išmuša iš tos pusiausvyros, o grįžti jau reikia pagalbos iš šalies.

O gal tai meilės pabaiga, kai nebeatgaivinsi lavono? Kitaip tariant, – kada tie santykiai dar „gaivintini“, o kada jau nebe?

Gana dažnai. Čia turime ir tą vadinamąją kartų traumą. Tai labai susiję su nuo karo likusiais skaudžiais padariniais žmonių psichikai, kai kare žūdavo vyrai, moterys tapo ir tėvais, ir motinomis, o po to einančios kartos taip ir neatgavo tinkamo suvokimo, kas yra kas. Neretai vyras tapdavo tik spermos donoru, nes jo vaidmuo šeimoje nunyko, – viską galėjo atlikti moteris pati viena. Tai labai skaudi istorinė patirtis, deja, savo praktikoje net ir šių laikų trisdešimtmečių porose tai pastebiu. Labai sunku tai keisti, įmanoma, bet reikia didelių pastangų.

Moteris po gimdymo tampa supermama, nes tokie instinktai, taip dirba hormonai. Kaip protu pergudrauti gamtą? Kaip pasigaminti tų kitos rūšies hormonų, jeigu kūnas nori glausti tik vaiką, o vyro artumas net pykina?

Reikia tai suvokti ir išlaukti. Priimti tą gamtos iššūkį turėti tokį kūną su tokia paskirtimi. Abiems pusėms – tiek vyrui, tiek moteriai – tapimas tėvais yra naujo vaidmens gyvenime mokymasis. Ir tas mokymasis trunka ilgai, kone visą gyvenimą. Juk vaikas auga, keičiasi, o su suaugusiais vaikais irgi verta turėti kokybiškus santykius. Tai pasiekia ne visi, nes nesusimąsto, kad reikia keistis pačiam, o ne tikėtis, kad viskas liks kaip buvę.

Pateikite paprastų patarimų, kaip mylėti savo vyrą, kad jis nesijaustų atstumtas, nereikalingas, gimus vaikui?

Turiu labai paprastą ir visiems prieinamą pasiūlymą: sužinokite savo ir savo vyro meilės kalbą. Jos yra penkios, na, žinoma, turi savus dialektus, bet čia jau „aukščiausia lyga“. Šia tema galima rasti daug literatūros pagal autorius Rossą Campbellą ir Garį Chapmeną. Laiko leidimas kartu, palaikymo žodžiai, dovanos, paslaugos ar fiziniai prisilietimai – vienas iš šių penkių meilės davimo ir priėmimo būdų yra jūsų pagrindinis. Juo jūs geriausiai jaučiate, kad esate mylimas. Taigi meilė nėra jausmas, meilė – tai veiksmas. Imkite veikti vienu iš būdų, kuris jūsų vyrui yra geriausiai suprantamas, ir pasakykite, kaip jūs geriausiai suprantate ir jaučiate, kad jis jus myli. Lieka tik išmokti kalbėti tomis kalbomis. Žinau, atrodo, kad lengva, tačiau čia kaip su užsienio kalba: jeigu man tai negimtoji, reikia pastangų ir laiko, o taip pat ir noro ją mokytis, išmokti ir kalbėti. Matau žmonių, kurie tiesiog tingi tai daryti ir leidžia sugriūti brangiausiai kainuojančiam pastatui savo gyvenime – šeimai. Meilės kalbos – puikus įrankis ugdyti ir net atgaivinti jau blėstančius santykius. Tai net smagu, kai žinai, kad mokaisi: kaip naujos kalbos, naujų žodžių (pvz., anglų ar prancūzų), taip ir čia. Tarkime, nemoku sakyti komplimentų, bet mokausi sakyti, iš pradžių dirbtinai, bet kada nors tai man bus natūralu. Tas pats kalbant apie dovanas, glamones, bendrą laiką.

Mano šeimoje suveikė meilės kalba – buvimas kartu, ir veikia iki šiol. Tai bet koks buvimas kartu: pasivaikščiojimas (kas dieną), SPA kartu, kelionė savaitgaliui dviese. Telefonų neišjungiame, bet yra buvę, kad vyras specialiai paliko namie, kad nekiltų pagunda skaityti naujienų. Šį mėnesį skrendame į Bergamą (Italija) dviems dienoms dviese, labai to abudu laukiame.

Vedu seminarus apie penkias meilės kalbas įvairiose pasaulio šalyse lietuvių bendruomenėse – nes turiu idėją išgelbėti pasaulį. Kaip sakoma, norėdamas išgelbėti pasaulį – išgelbėk nors vieną žmogų. Man norisi, kad tie „pastatai“ – šeimos – negriūtų, o augtų ir tobulėtų.

Ko laukti iš šeimos, kuri kaip darniai suteptas mechanizmas rūpinasi vaikais, nes tik tai juos ir jungia, – vaikų būreliai, baseinai, mokslai, mityba, atostogos. Kas bus, kai vaikai išeis, ar tokia „vaikų aptarnavimo“ bendrovė žlugs?

Taip, deja, paprastai žlunga, kai tik vaikai išeina iš namų. Nebent vis tiek kažkuris inicijuoja bendrų interesų ieškojimą, mokymąsi apie santykius, ir tuomet yra galimybė „pradėti viską iš naujo“. Kodėl gi ne?

Meilė bręsta ilgai, bėgant metams jausmai turi atsirasti, o ne išnykti, žinoma, jeigu prieš tai buvo veiksmai, kaip jau minėjau, – mes jaučiamės mylimi, kai partneris ne tik sako kad myli, bet ir savo elgesiu tai patvirtina.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



 

 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 2 = septyni

Kitos temos: