Psichiatrė Aurima Dilienė prieš kelerius metus su didžiule šeima emigravo į Prancūziją ir ten laiko veltui negaišo. Aurima rašo psichologines knygas, kurias verčia ir į prancūzų kalbą.
Norime pristatyti ištrauką iš naujausios knygos „Šeima – komandinis žaidimas“. Pasirinkome mažai plėtotą temą apie tai, ar tėvai gali būti draugai savo vaikams.
Būti draugais – tai bendrauti kaip lygus su lygiu. Draugai neturi tokios atsakomybės kaip tėvai savo vaikams.
Ir negali suteikti tokio palaikymo, kokio vaikas ieško tėvų namuose. Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tėvai visada pasilieka teisę priimti sprendimus.
Iki paauglystės tėvai vaikui yra Dievo vietininkai Žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino, ką daro, – vaikui ramu.
Nes pagrindinė atsakomybė už vaiko gyvenimą tenka tėvams. Taip pat suaugęs žmogus atsako už tai, kokias ribas jis nubrėžia. Net jei labai norisi būti geriausiu draugu savo dukrai ar sūnui, taip neturėtų būti, nes pažeistume jų asmenines ribas. Tai žalinga abiem pusėms. Suaugusieji turi draugauti tik su suaugusiaisiais, o vaikai ir paaugliai – tik su bendraamžiais.
Net ir tuomet, kai mūsų vaikai jau suaugę ir mes bendraujame su jais kaip su suaugusiaisiais, vis tiek niekada nebūsime lygūs, mes visada liksime tėvais, o tai reiškia tam tikrą atstumą. Juo labiau neturime teisės atžaloms perkelti atsakomybės už savo savijautą, jausmus, nesėkmes ar bėdas. Neturime su jais tuo dalytis. Tam yra kiti suaugę žmonės, specialistai.
Privalome su tuo susitaikyti ir elgtis tinkamai, kad ir kiek metų būtų mūsų vaikams. Likime tėvais.
Taisyklės, kurios gali padėti mums, tėvams, bendraujant su savo paaugliais ir jaunuoliais:
- Susiraskime įdomų užsiėmimą. Praktikuokime sąmoningumą. Kitaip nuolat ieškosime priekabių savo vaikuose, nes domėsimės tik jais.
- Kvėpuokime. Kai pradedame pokalbį su vaiku, kurio viduje vyksta revoliucija (taip jau būna vystantis asmenybei), fiziškai įkvėpkime. Ir tai ne vaizdingas posakis, taip darykime iš tikrųjų – pamatysime, kaip tai padeda išklausyti ir ramiau reaguoti.
- Bendraudami su paaugliu prisiminkime pasaką apie Undinėlę, kaip jai skaudėjo vaikštant, nors ji pati to norėjo. Taip ir paauglystėje – viskas (ir gera, ir bloga) yra daug ryškiau ir skausmingiau. Taigi mūsų mylimi žmonės, vaikai, jaučia kitaip nei mes, suaugusieji. Stipriau. Viską.
- Savo vaikams būkime tam tikra prasme partneriai: juk jie jau tokio amžiaus, kai daug ką gali padaryti patys, tačiau dar nesugeba prisiimti visos atsakomybės – taigi mokykime to. Savo pavyzdžiu. Jei mūsų prašo pagalbos, – padėkime. Svarbiausia – pastebėkime tą prašymą, nes jis dažnai nebūna tiesioginis.
- Sau priminkime, kad tai mūsų mylimi žmonės, netgi tuomet, kai jie nereaguoja į mūsų prašymus, guli su telefonu rankoje ir žiūri į lubas. Tai sunku, bet juk mes esame suaugę, o ne jie. O jeigu dar prisimintume, kai patys buvome įsimylėję, tuomet tas meilės objektas atrodo tobulas, kad ir ką jis darytų. Šiek tiek tokių jausmų pajuskime savo vaikams – abiem pusėms bus lengviau bendrauti, nes santykiuose atsiras meilės. Drausminti ir mokyti būtina su meile, kitaip tai virsta demagogija ir žiaurumu.
- Pasakokime savo vaikams apie save. Net jeigu mums atrodo, kad jų tai nedomina. Bent keletą sakinių kasdien: kaip praėjo mūsų diena, kas nepasisekė, o ką planuojame daryti kitaip. Trumpai. Ir neverta paauglio klausinėti apie jo dieną, nes jis jau bus papasakojęs tam, kam norėjo. Tačiau matydamas, kad mes atviraujame, žinos, kad gali būti išklausytas. Ir gal pasidalys su mumis savo diena.
- Mėginkime pažinti savo vaikus kaip naujas asmenybes, o ne mūsų kopijas. Jei iki dvylikos metų vaikas nesusidomėjo mūsų hobiu, tai mums telieka stebėti, kokį patinkantį užsiėmimą jis susirado. Ir galbūt pamėginti su juo atrasti tą sritį. Kodėl gi ne? Jeigu norime būti šalia. Tai galimybė mums, tėvams, plačiau pažinti pasaulį.
Suvokti, kad visas pasaulis telpa manyje, o tai reiškia, jog aš ir esu tas pasaulis, tas žmogus, kuris kuria savo gyvenimą ir beveik viskas priklauso nuo to, kaip aš elgsiuosi. Štai tokie egzistenciniai klausimai kyla bręstančiam žmogui, šalia kurio esame mes, tėvai. Mūsų užduotis ir pareiga – parodyti, kaip koreliuoja laisvė su atsakomybe. Ir vis daugiau ir daugiau tos atsakomybės suteikti. Juk atsakomybė – dar ir galia.
Taigi, įgalinkime savo vaikus, o ne atimkime iš jų jėgas pernelyg rūpindamiesi, aptarnaudami, nuo visko saugodami.
Abejonės ir prieštaravimai
Iki dvylikos metų pasitelkdami savo sprendimų galią dar galėjome daryti įtaką savo vaikų pasirinkimams arba liepti ką nors daryti ar nedaryti, o paauglystėje mes susiduriame su pasipriešinimu. Ir tai jaučiame kaip jėgą.
Neišsigąskime jos, kaip tik palaikykime. Švelniai. Suteikdami užnugarį. Ir taip, tai nelengva, tai menas.
Santykių menas. Todėl supraskime, kad mūsų ir vaikų santykiams laikas keistis.
Pirmiausia būtina sau patiems pripažinti savo jausmus. Pavyzdžiui, kad mes, tėvai, bijome. Bijome, kad mūsų paaugę vaikai gali patekti į pavojus. Nes mes jau nesame šalia ir negalime apsaugoti, kontroliuoti situacijos ir tenka visą atsakomybę atiduoti jiems, o tai labai sunku. Nes manome, kad jiems dar per anksti, kad dar nesugebės. Ir tai dažnai yra tiesa.
Tuomet savo pripažintais jausmais pasidalyti su vaikais, kad jie žinotų, kodėl mes prašome ko nors nedaryti.
Ne visada būsime išgirsti, bet pamėginti verta. Visuomet. Ne priekaištauti ir drausti, o pasidalyti savo baimėmis. Išsakyti jas garsiai, įvardyti.
Ir paskutinis svarbus dalykas – supraskime, kad kiekvienas žmogus, neišskiriant ir mūsų vaikų, visuomet nori būti suprastas ir priimtas toks, koks yra, – su visais pranašumais ir trūkumais. Žmogus visada ieško prieglobsčio, saugios vietos, kur gali būti ramus, jaustis mylimas.
Prisiminkime, kokia tai vieta yra mums. Kokia vieta tai gali būti jaunam žmogui. Ir pamėginkime tokią vietą sukurti savo namuose. Saugią ir neatstumiančią. Toje vietoje turi būtinai būti Meilė.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
