Užsisėdėjimas namuose arba antrųjų metų naminė depresija

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Lietuvės moterys turi ilgiausias motinystės atostogas civilizuotame pasaulyje. Vakarietės jau po kelių savaičių ar mėnesių grįžta į veiklą. Taip darė ir mūsų mamos, kurios tarybiniais metais „atostogaudavo“ 3 mėnesius. Regis, mums turėtų pavydėti visi. Tačiau vis daugiau mamų teigia, kad tokios ilgos atostogos, ypač antrieji vaiko auginimo metai, slenka sunkiai.

Simonos laiškas

Kiek save pamenu, visada, nuo pat mokyklos laikų buvau aktyvi mergaitė, mokyklos parlamento narė, renginių vedėja, klasės siela.

Lankiau šokių būrelį, papildomai mokiausi anglų kalbos, žodžiu – veiklos turėjau iki pat įstojant į universitetą. Studijuodama irgi neapsiribojau tik mokslais. Mokiausi gerai, gaudavau stipendiją, vienais metais išvažiavau vasarai padirbėti į JAV, grįžusi vėl mokiausi. Bet viso šito man jau buvo per mažai, tad pradėjau lankyti šokių būrelį universitete, įsidarbinau vakarais dirbti kazino, o galiausiai dar pradėjau savaitgaliais lankyti žurnalistų profesines studijas Vilniaus universitete, kurias sėkmingai baigiau. Manęs visur buvo pilna, ir toks gyvenimas mane „vežė“. Žinoma, šalia visada buvo žmogus, su kuriuo dalinausi savo rūpesčiais, džiaugsmais ir vargais, mes daug keliaudavome, eidavome linksmintis, lankydavome teatrus.

Atėjo laikas, ir mes apsigyvenome kartu, susituokėme. Bet gyvenimas virė taip pat. Aš baigiau magistrantūrą, pradėjau dirbti mokykloje mokytoja, dar vakarais vedžiau anglų kalbos kursus suaugusiesiems, nueidavau pasportuoti. Darbas man labai patiko – nuolatinis bendravimas, veiksmas, viskas, ko man reikėjo. Ten galėjau save visiškai realizuoti. Laikui bėgant, pradėjome kalbėti apie vaikelį. Mažylis buvo lauktas ir planuotas. Gimė didelis, stiprus ir labai panašus į tėtį. Nors gimdymas buvo labai sunkus, o po gimdymo turėjau dar begalę rūpesčių, susijusių su sveikata, buvome be galo laimingi.

Tačiau buvimas namuose mane ėmė dusinti. Taip, smagu žiūrėti, kaip mažas žmogutis virsta žmogumi, kaip mokosi pažinti pasaulį, kaip mokosi ragauti skirtingo maisto, pradeda vaikščioti… Bet… Man viso to jau per akis. Aš niekada neimituoju darbo – jei gaminu pietus, tai pagaminu per valandą, jei tvarkau namus, irgi ilgai neužtrunku. Kartais juokauju sakydama savo vyrui: „Pavydžiu flegmoms, jie viską daro lėtai, todėl visada turi ką veikti“. Kadangi dabar mūsų sūneliui metukai, jis keliasi anksti – viską darome kartu, tvarkomės, ruošiame tėčiui pietus, dėliojame švarius drabužėlius nuo skalbinių virvės, einame į lauką – ir taip kasdien, viskas tas pats. Kiek gi galima!

Liūdna, tačiau mieste, kuriame mes gyvename, neturime nė vienos močiutės, tad išeiti kažkur be vaiko neįmanoma. Nuolat esu pikta, nes man jau atsibodo toks gyvenimas. Aš be galo noriu grįžti į darbą, labai laukiu to laiko, kai vėl galėsiu užsiimti kažkokia veikla. Daug kas man sako, paskaityk knygą, nueik pasportuoti – aš tai ir darau, tačiau man reikia veiklos, žmonių, bendravimo. Suprantu, kad išeities nebus jokios – reikės išlaukti, kol mažyliui sueis 2 metukai, o tada vėl grįšiu į savo vėžes. Jau dabar svajoju, kaip eisiu į darbą, ruošiu pusryčius šeimynai, vesiu sūnų į darželį, eisiu į jo šventes ir turėsiu veiklos iki „kaklo“. Bet busiu laiminga ir linksma, nes dabar, kaip aš sakau, man „naminė depresija“. Tik niekaip nesuprantu, ar čia man vienai taip?

Pagarbiai Simona

Psichiatrė Aurima Dilienė su vyru ir 7 vaikais

Apie „naminę depresiją“ – psichiatrė Aurima Dilienė

Perskaičius laišką, pirmiausia kyla natūralus klausimas: o kur vaiko tėtis? Jis tarsi „nefigūruoja“ Simonos gyvenime ir tai „naminei depresijai“ neturi jokios įtakos? Iki vaiko gimimo viskas buvo OK. Ir draugavo, ir (cituoju): „Šalia visada buvo žmogus, su kuriuo dalinausi savo rūpesčiais, džiaugsmais ir vargais, mes daug keliaudavome, eidavome linksmintis, lankydavome teatrus“… Veikli jauna moteris kažkodėl lieka viena su vaiku. Natūralu, kad jai stinga suaugusio žmogaus bendrijos. Mano nuomone, iš čia ir kyla tas nemalonus jausmas – „viso to jau per akis“.

Pažiūrėkime į visa tai iš kitos pusės. Kaip mūsų mamos augino. Vaikui suėjus metukams, moteris grįždavo į darbą. Neretai dėl finansinių sumetimų arba dėl to, kad neprarastų darbo vietos (ypač aukštesnių pareigų). Vienerių metukų vaiko į darželį neatiduosi… Žinau keletą išimčių, kai valdiškame darželyje įkurtos lopšelinukų grupės, priimančios vaikiukus jau nuo metukų.

Jeigu atvirai – širdis plyšta palikti tokį mažiuką svetimoje aplinkoje, kur, pripažinkime, ne itin realu normaliai sužiūrėti krūvelę vaikiukų. Alternatyva – auklės, privatūs mažyčiai darželiai kokių nors auklių namuose arba močiutės. Variantai įvairūs, tačiau mamų jausmai, ko gero, tokie patys. Darbe visos galvoja apie vaiką, o grįžusios namo – apie neužbaigtus darbus. Patikėkite, žinau kas tai yra. Patyriau savo kailiu. Kažkiek čia yra „malonumo“ – adrenalinas vis dėlto. Bet laikui bėgant tai pradeda labai varginti ir fizinę sveikatą alinti. Taigi už viską sava kaina. Žiūrint kas ir kiek pasiruošę mokėti.

Geriausia ir aiškiausia iliustracija – asmeninė patirtis. Auginu 7 vaikus, papasakosiu, kaip man sekėsi.

Pirmoji dukra gimė man dar studijuojant, tiesa, jau paskutiniame (šeštame) kurse. Kaip žinia, medicinos studijos tuo nesibaigė (bent jau man), todėl nuo 3 mėnesių samdėme auklę (irgi studentę), kad galėčiau nubėgti į būtiniausias paskaitas ir seminarus, iš kurių jau nebepavykdavo „nusimuilinti“. Po valstybinių egzaminų su vyru nusprendėme, kad neverta atidėlioti – reikia toliau tęsti studijas, kad netektų tik prieš pat pensiją baigti mokslų, juk rezidentūra irgi trunka ketverius metus. Dukra augo sveika (užsiimdavau profilaktika – vežiojau į vaikų baseiną), todėl net ir auklei prižiūrint nebuvo didelių bėdų su vaiko sveikata. Bet čia turiu paatvirauti – rezidentūros dėstytojai ne itin mane mėgo… Ir kodėl gi? Ogi nebuvau labai jau stropi darbuotoja (mes jau dirbome gydytojais rezidentais, atlikdavome vadinamąjį „juodą“ darbą – tvarkydavome popierius) – kaip įmanydama greičiau lėkdavau namo pas vaiką, o kur dar ir tai, kad auklė kainuoja pinigus… Bet dvejus metus šiaip taip „prastūmiau“.

Kai dukrai suėjo dveji, vėl pradėjau lauktis. Šį kartą jau visiškai kitaip pasižiūrėjau į tai – išėjau akademinių atostogų. Štai geriausias įrodymas, kad, nežiūrint viso mano aktyvumo ir poreikio „save realizuoti ir bendrauti“ (anot laiško autorės), plėšymas savęs į dvi dalis darbas (mokslai)-vaikas nebežavėjo taip labai kaip anksčiau. Tęskime ir keliaukime toliau mano patirties vingiais. Gimė sūnus, paauginau jį vėl iki metukų – ir pirmyn į darbus/mokslus. Dukra jau darželinukė, o metinukas sūnus namuose su aukle. Vyras – šeimos maitintojas – darbe nuo ryto iki vakaro. Mano darbas (gydytojos rezidentės) vis dar iki pietų. Atrodo, lyg ir viskas gerai. Tačiau fors mažoras netruko užklupti. Auklė guldoma į ligoninę tulžies pūslės operacijai.

Kur dėti vaiką? Jam pusantrų. Nors verk. Taip ir dariau. Dukters darželio auklėtojos pamatė mano beviltišką situaciją ir įkalbėjo darželio vedėją priimti mūsų sūnų į lopšelį nuo 1,5 metukų. Išgelbėti mamą-studentę… Verkiau dar labiau, ypač kai palikdavau mažąjį ryte grupėje. Laimė, kad auklėtoja buvo neeilinė moteris – iki šiol su ja draugaujame – tik jos dėka nemečiau studijų ir gavau gydytojos specialistės (vaikų ir paauglių psichiatrės) licenciją. Tokia tai jaunystės patirtis. Naminės depresijos nebuvo, bet skrandžio, nugaros skausmai (nuo įtampos, nerimo), kosulys – buvo mano įprasta būsena. Apie tai per daug nė nemąstydavau. O veltui…

Ir štai aš jau nebe studentė, o licencijuota specialistė, turinti darbą. Iš studentų bendrabučio persikraustome į naują erdvų butą.

Norisi tokiomis geromis sąlygomis auginti vaiką. Pasiryžtame trečiam. Ir štai sūpuojame dukrelę, džiūgaujame. Tačiau gal pamenate 2000-ųjų metų krizę? Rusijos, bet palietusią ir Lietuvą. Nepraėjus nė metams teko pradėti galvoti apie darbą, nes valgyti tik tėvų atvežtas iš kaimo bulves jau buvo nebeskanu. Taigi vėl auklė, ir nors vaikas žindomas, sugebėjau (juk buvau aktyvi, beveik kaip ir Simona) važinėti po visą Lietuvą kaip farmacinės kompanijos atstovė. Taip, norėjau ne tik savirealizacijos, norėjosi gražesnės buities, o vienas dirbantis šeimos narys jau nebepajėgė aprūpinti visų.

Tai truko neilgai – „iškritau į nuosėdas“, susirgau… Grįžau pas vaikus, namo, tuo metu pasikeitė ir finansinė šeimos situacija – galėjau nebedirbti ir būti su trečiuoju vaiku iki 2 metukų. Čia ir galiu palyginti, kuo skiriasi ramybė ir bėgimas. Tada ir pajauti, kad motinystė – tai nebūtinai depresija, tai gali būti ir romantika. Kiekvienam savo. Tačiau, kaip jau minėjau, auginame šešetuką, tad viskas tuo nesibaigė. Grįžau į darbą iš būtinybės – jau laukiausi ketvirtosios dukrelės, nenorėjau likti visiškai be pinigėlių – buvome eilinė jauna šeima su kreditu. Ir nors uždirbdavau nedaug, bet tai geriau negu nieko.

Prisipažinsiu, tuos kelis mėnesius iki išėjimo į dekretines vos vos „atidirbau“… Nei didelio noro, nei energijos nebeturėjau – namai buvo svarbiau. Ir nors esu labai aktyvistė ir mėgėja bendrauti – darbas tapo jau nebe prioritetinė sritis. Jeigu nepavargote skaityti, tai nustebsite, kaip viskas pasikeitė gimus ketvirtam vaikui. Nepraėjus nė metams, tarsi kas „užkūrė“ manyje ugnį – grįžus vyrui iš darbo, penkių mėnesių vaikas buvo įduodamas į jo rankas, o aš su dviem vyresniaisiais lėkdavau į aikido treniruotes. Suėjus metukams, negrįžau į valdišką darbą, tačiau įkūriau dabar tebeklestinčią „Vaikų polikliniką Jūsų namuose“. Su dukrele ant rankų myniau registrų centrų, mokesčių inspekcijos, bankų slenksčius… Tai buvo normalu man, o aplinkinių nuomonės visiškai nepaisiau.

Jaučiausi puikiai, energijos pakako, o vaikų tėtis pasijuto kaip niekad svarbus vaikų auginimo dalyvis – o ne tik šeimos finansų ministras. Turėjome ir auklę retkarčiais, bet tai, ką išmokome – abu auginti vaikus, nepriklausomai nuo to, kuris „neša pinigus“ į namus – neįkainojama vertybė, kuria noriu pasidalinti su visomis jaunomis mamomis. Tėtis – toks pat lygiavertis vaiko augintojas kaip ir jūs, mama. Tik kažkodėl daugelyje šeimų tai pamirštama. Tuo skriaudžiame vyrus. Po to su jais nesutariame. Atsiranda vienišumo ir depresijos jausmas.

Mes su mūsų ketvirtąja dukrele, kai jai tebuvo 6 mėnesiai, skridome trise į Stokholmą savaitgaliui. Buvo šaunu. Su penktuoju vaiku, dukrai būnant aštuonių mėnesių – trise atostogavome Kipre. Vaikas netrukdo būti kartu, jis tai, kas mus jungia, o ne skiria. Ir jokio nuobodžiavimo, kai esi su šeima.

Reaguodama į laiško autorės jausmus, norėjau pasidalinti tuo, kad tiek gyvenant aktyvų gyvenimą, tiek skiriant visą savo dėmesį ir laiką tik vaikui/šeimai, visada bus momentų, kurie „nepatiks“, vargins, bet kartu ir „veš“, džiugins… Svarbiausia surasti tą aukso viduriuką, kuris, manau, mums kiekvienai yra truputį kitokiame taške. Viena moteris yra lėtesnio temperamento – jai dveji metai su vaiku pralekia nė nepastebėti. Kitai – dar metams nepraėjus reikia imtis veiklos, nes (kaip Simonai) gyvenimo prasmės ieškojimas tik prasideda. Ir nė viena iš mūsų nėra gera ar bloga. Čia nėra ir negali būti vertinimo – visi mes individualūs, visi vaikai gimsta ir auga mus atkartodami. Tad ir gyvenkime tik pagal savo poreikius, mažiau žvalgydamiesi į šonus ir vertindami vieni kitus.

Linkiu Simonai su vyru surasti bendrus taškus auginant vaikus – ir garantuoju, kad „naminė depresija“ bus tik miglotas prisiminimas.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai