Visi esame girdėję, kad šeimas ištinka septintųjų metų krizė.
Augindami vaikus nenustembame sulaukę trečiųjų metų krizės.
Tačiau ar teko girdėti, kad jaunos mamos irgi išgyvena krizę – ji daugumai atsėlina tada, kai vaikutis pučia pirmąją žvakutę ant torto.
Šią temą mums pasufleravo mamos Linos laiškas.
Sveiki,
auginu vienerių metukų sūnelį. Atėjo toks periodas, kai aš nebeatpažįstu savo vaiko. Piktas, irzlus, nevalgo, būna isterijos priepuolių, manęs nepaleidžia net į tualetą – eina kartu ir t.t.
Man irgi ne ką geriau, kitaip tariant, „stogas važiuoja juodai“. Jaučiu, kad nerandu savyje ramybės, kantrybės, harmonijos. Neberandu būdų, kaip su vaiku bendrauti, nuraminti jį ar paguosti. Ir visa tai veda į kažkokią depresiją, nepasitikėjimą savim, palūžimą. Manau, jei su savimi pradėčiau dirbi, visi reikalai pasitaisytų. Tačiau darbui reikalingos žinios.
Jūsų žurnale skaičiau apie trečiųjų metų krizę. Žinau, kad būna vaikams ir pirmų metų krizė, todėl labai norėčiau apie ją daugiau sužinoti, tačiau nerandu informacijos apie tai. O labiausiai norėčiau, kad pamokytumėte tramdytis, į viską žiūrėti ramiai, nesinervuoti.
Labai ačiū iš anksto!
Pagarbiai mama Lina
Specialisto komentaras. Pataria psichoterapeutė Rima Viliūnienė, www.psichoterapinepraktika.lt
Mama pirmąjį vaiko gimtadienį neretai pasitinka pervargusi (ir tai nieko nuostabaus – juk ji metus laiko beveik ištisą parą gyveno nuolatinio budrumo režimu), chroniškai neišsimiegojusi (jei dar tebemaitina krūtimi, tokio amžiaus vaikai neretai naktį ima valgyti 5-7 kartus; dantų dygimas retai kuriam vaikui praeina be zyzimų, nemiegojimų, nevalgymų; o tų dantų daug; o kur dar slogos, kosuliai; o jei dar kokia rimtesnė liga), begraužianti save dėl kantrybės stokos, dėl to, kad vėl nesusivaldė ir pakėlė balsą… Kažko nepanašu į laimingą džiaugsmingą mamą.
***
Apie metų amžiaus vaikas tampa ypač „prisisegęs“ prie mamos – ne tik kad kelia skandalą jai išeinant iš namų, bet neleidžia net ramiai nusiprausti ar nueiti į tualetą – pasigirta širdį draskantis verksmas. Tas laikotarpis tikrai praeina, reikia tiesiog išbūti. (Puikiai suprantu, kad pasakyti lengviau negu padaryti). Turbūt kurį laiką teks eiti maudytis su vaiku, arba praustis jam miegant, svarbu suprasti, kad tai tikrai nesitęs amžinai, po kelių savaičių tas etapas praeis.
***
Metų vaikas dažniausiai jau pats vaikšto. Jis jau nebe tas kūdikėlis, kurį kur padėjai, ten ir radai. Vaikas eina – nelabai vikriai, su nugriuvimais, pasilaikymais, bet jau eina ir tyrinėja pasaulį. Ir su tuo susiję daug dalykų.
Pirmiausia, mama jaučiasi atsakinga už mažylio saugumą. Ir kartais ta atsakomybė tampa perdėta. Žinoma, užkišti elektros lizdus, kad mažasis tyrinėtojas „neparagautų“ elektros; kuriam laikui atsisakyti staltiesės, kad vaikas, nutvėręs už jos krašto, neužsimestų ant savęs indų, peilio ar karšto gėrimo puodelio; šiukšliadėžę padėti taip, kad mažylis nepasiektų – tikrai mamos pareiga. Bet jokia mama nepajėgi visiškai apsaugoti vaiko nuo mėlynių bei gumbų, kurie, viena vertus, yra neišvengiami to laikotarpio palydovai, kita vertus, labai gąsdina mamą, ypač pirmieji, bei kelia kaltę, savigraužą. O gal net verčia pasijusti bloga mama – taigi nenusaugojau, nepamačiau, nepagavau, o turėjau… Tuomet jau kalba nebe apie realų vaiko saugumą, o apie mamos nerealistiškus lūkesčius sau. Kurių tiesiog neįmanoma įvykdyti. Galbūt žinojimas, supratimas apie tai, kad visi vaikai kartais nugriūva, visi vaikai bent sykį parduotuvėje sukelia skandalą, ir kad tai yra tiesiog vaiko augimo dalis, o ne įrodymas apie tai, kad jūs netikusi mama, galėtų padėti mamoms pasijusti kiek geriau.
***
Perdėtas nerimas neretai yra ne vien apie fizinį vaiko saugumą. Matydama po namus bevaikštinėjantį savo mažylį, mama supranta, kad vaikas jau pradeda savo kelionę į gyvenimą. Kad jis kaskart nueis vis toliau ir toliau nuo jos. Ir tai kelia gana prieštaringus jausmus – džiugu, kad auga, eina, tyrinėja, bet kartu ir baisu.
Kaip jis ten, tame pavojingame pasaulyje, be manęs? Noras vaiko kelią nukloti pagalvėmis pažįstamas ne vienai. Be to, mama gali pradėti jaustis vis mažiau vaikui reikalinga, paliekama. Aišku, kai vaikui metai, tie jausmai nėra labai intensyvūs. Bet vaikui augant, jie gali stiprėti, ir jei mama nesusivokia, kas su ja vyksta, jos išgyvenimai gali pradėti rimtai lemti jos ir vaiko tarpusavio santykius.
***
Apie metus ar kiek virš metų vaikas yra visiškai nujunkomas. Tai sunkus metas ir vaikui, ir mamai. Juk žindymas jau tapęs labiau ne maitinimo, o santykių dalimi. Vaikas taip nusiramina, pasiguodžia, ieško saugumo. Nėra lengva emociškai pasiryžti tai iš vaiko atimti. Net ir suprantant, kad tai – vienas iš augimo etapų, kad vaiką jau laikas paleisti nuo savęs. Nes tai taip artima, taip intymu. Ir taip gaila vaiko, ir ilgu to ryšio…
***
Dar vienas sunkumas, kuris kelia daugybę jausmų mamoms – norai, bandymai su vaiku susitarti. Atrodo, pasakai, kad šito daryti negalima, nu nu nu, o jis apsisukęs vėl tą pati daro. Vėl pasakai, jisai vėl. Ir taip penkis, dešimt, n kartų. Nenuostabu, kad kažkuriuo momentu mama pajunta, kad tuoj susprogs… Kaip nepakelti balso? Kaip neužsigraužti savęs, jei nepavyko susivaldyti? Iš kur semtis kantrybės?
Pirmasis vaiko gimtadienis – dar labai neseniai buvo tas laikas, kuomet mama turėdavo priimti sprendimą, ar likti su vaiku, ar jau grįžti į darbą. Likus namie – baisu „nukvakti“, neramu dėl užsitęsusios pauzės profesinėje veikloje. Išėjus į darbą – graužatis, palikus vaiką svetimiems, išgyvenimai, kaip jisai ten be manęs…
***
Žodžiu, pirmųjų metų pabaiga – tai laikas, kai visu aštrumu į pirmą planą iškyla saugumo, atstumo bei ribų klausimai. Tai laikas, kai mamai reikia priimti sprendimus ir jų nuosekliai laikytis – jei vaikui kažko neleidžiame, kažką draudžiame, tai to negalima ir šiandien, ir rytoj, ir po savaitės, ir per tėčio gimtadienį.
Tai laikas, kai supranti, kad vaikas jau eina, ir jisai eis vis toliau. Kai pajauti, kad labai nori, bet tikrai ne visada tavo galiose jį apsaugoti. Laikas, kai jautiesi labai pavargusi, išsisėmusi. Kai labai nori rasti šulinį, iš kurio galėtumei pasisemti kantrybės. Kai nerandi knygos ar žmogaus, kuris galėtų patarti, ir jautiesi bejėgė, nežinanti ką ar kaip daryti. Laikas, kai klausimų tikrai gerokai daugiau, negu atsakymų.
***
Kaip padėti sau?
Pirmiausia ir svarbiausia – skirti laiko sau. Vaikas jau nebe bejėgis kūdikėlis, o mažas žmogus su savo nuomone, galintis aiškiai parodyti, jei kažkas netinka ar nepatinka. Jūs jam jau nebesate gyvybiškai svarbi.
Vaikas tikrai kartais gali pabūti su kitu žmogumi, kuomet jūs sportuojate, esate teatre ar kine, galbūt – bendraminčių susiėjime. Gerai, jei tai būtų reguliariai sau skiriamas laikas. Svarbu, kad tai, ką darote, būtų jums malonu, teiktų poilsį, džiaugsmą. Kad tai būtų veikla, iš kurios jūs pasisemtumėte jėgų ir idėjų. Lygiai taip pat svarbu rasti progų pabūti dviese su vyru.
Svarbu, kad pačios suprastume, kodėl priimame būtent tokius sprendimus, o ne kitokius. Ar remiamės labiau vaiko poreikiais, o gal mus veda mūsų atsineštos baimės? Močiučių įkalbėti mitai? Gyvenime prisirinktos dogmos? Tai suprasti gali padėti ir specialistas.
O šiaip – tai laikas, kurį reikia tiesiog išbūti, suradus iš kur pasiimti jėgų.
„Mamos žurnalas“
