Savo mintimis sutiko pasidalinti 4 vaikų mama Eglė, kuri namuose „išsėdėjo“ 6 metus.
Karjera ir šeima – neįmanomas duetas
Man, keturių vaikų mamai, dirbančiai pagal mėgstamą profesiją ir turinčiai daug veiklos, tuo pačiu metu „gaudančiai“ kiekvieną minutę pabuvimui su vaikais, tema „Lipu sienomis“ pasirodė itin aktuali ir verta išsamios diskusijos. Dar ir dėl to, kad diskusija – sena kaip pasaulis ir vienareikšmiško atsakymo į klausimą „dirbti ar nedirbti“ nėra ir būti negali. Kad šis klausimas moterims buvo ir yra amžinai aktualus, liudija ir gausybė interneto portaluose netylančių diskusijų – kas geriau: „sėdėti“ namuose ir „lipti sienomis“ ar dirbti ir būti „karjeriste, pametusia vaikus, kuri mirties patale gulėdama gailėsis, kad per mažai buvo su šeima“. Juolab kad labai išryškėja dvi grupės moterų nuomonių, pakankamai radikalių – „vargšės nedirbančios“, apie kurias taip mano veikliosios, ir „nelaimingos karjeristės“, kurias taip apšaukia „atsidavusios šeimai“. Ar suderinama karjera ir šeima? Drąsiai teigiu – ne. Suderinamas darbas ir šeima, bet ne karjera ir šeima. O tai tikrai skirtingi dalykai.
Augini vaikus – nieko neveiki?
Ar tikrai auginti vaikus namuose bent kelerius metus visada yra socialinių įgūdžių praradimas, bloga savijauta? Ir kodėl apskritai egzistuoja šis fenomenas – augini vaikus, vadinasi – nieko neveiki. Degraduoji. Esi neįdomi. Galime sakyti, ką tik norime – išaukštinti motinystę, teikti argumentus, iš tikrųjų suvokti savo indėlio į šeimą reikšmę – tačiau nuolatos kaip pagalys į ratus bus vis įkišama nuomonė: degraduoji, prarandi save, nieko neveiki. Mus, moteris, labai ilgai formavo ir tebeformuoja vartotojiškoji visuomenė, kurioje esi svarbus už tai, kiek atnešei pelno įmonei, gerų idėjų kompanijai, kiek sukūrei strategijų, padidinai pardavimus. Esi tiek, kiek veiki. Esi vertingas už tai, kiek padarei, bet ne už tai, kas esi. Taip yra – toks pasaulis, ir to paneigti niekas nepajėgtų.
Kas sunku „sėdint namuose“
„Prasėdėjau“ namuose šešerius metus. Šešerius ilgus metus, su pertraukomis grįždama į studijas ir vėl būdama namie su vaikais. Remdamasi savo itin neigiama patirtimi drįsčiau teigti, kad atgal vis dar žvelgiu su siaubu. Ir ne todėl, visai ne todėl, kad auginau savo mieliausius vaikus, kurie man brangesni už viską, kad rūpinausi namais, kurie blizgėjo, kad iš tiesų, žiūrint atgal, savo „namines“ pareigas atlikau tiesiog puikiai. Tie metai buvo sunkūs, sunkesni už dabartinius, kai išsiskyrusi viena auginu keturis vaikus, dirbu už du žmones, atsakomybės irgi nešu tiek pat. Tačiau kažkodėl dabar yra daugybe prasmių lengviau. Ir galiu pasakyti bei atsakyti į klausimą, „kodėl“.
Kad buvimo namuose sunkumo dalį sudaro neišsiaiškinimas, kas iš tiesų yra sunku. Ir tai tikrai nėra vaikų auginimas. Šis aspektas prašyte prašosi būti panagrinėjamas ir plačiau.
Kas iš tiesų yra sunku būnant namuose ir auginant mažą vaiką – ar vaiko mažumas, ar jo nuolatiniai poreikiai, ar nuovargis, ar rutina, ar atotrūkis nuo įprastos veiklos, ar santykių su vyru neišvengiamas pasikeitimas, ar veiklos pobūdžio pasikeitimas, ar jos stoka, ar bendravimo su suaugusiais žmonėmis trūkumas? Į šiuos klausimus kiekvienai moteriai, auginančiai mažą vaiką, atsakyti tiesiog būtina. Antraip situacija slėgs, ir dėl to bus kaltinamas vaikas ar pati moteris kaltins save.
Kas buvo sunkiausia man
Savo pirmąjį kūdikį pagimdžiau anksti – 21-erių. Tuo metu dar buvau studentė, taigi su beveik metukų neturinčių vaikeliu grįžau baigti studijų. Kai atėjo metas ginti bakalauro tezes, ėjome jau dviese – su antru kūdikėliu po širdimi. Ir tada su puikiai apgintomis dešimtukui tezėmis mes ilgam ilgam įsitaisėme namučiuose. „Ką gi čia mąstyti“, – teigdavo mano aplinka, – „vaikai maži, būk sau namuose“. Dar po dvejų metų gimė mergaitė.
Taigi namuose tvarkėsi diplomuota mama su trimis visai mažais vaikais – „vienas po kito“, kaip sakoma liaudyje. Ir tada mane apėmė viską užvaldantis jausmas, kad mano gyvenimas yra baigtas, nors man tebuvo vos 25 metai. Aš gyvenau, bet gyvenimo nejaučiau, nemačiau spalvų, nejaučiau kavos skonio. Nenorėjau nieko, tik kad ateitų vakaras, ir galėčiau eiti miegoti. Nuoširdžiai tikėjau, kad nei rytojus, nei kita savaitė, nei dar du mėnesiai man nieko naujo nebeatneš.
Primityvu būtų teigti, kad taip jaučiausi todėl, kad „nedirbau“ ar neišeidavau iš namų. Iš tiesų aš dirbau! Ir dirbau daug, sunkiai ir tikrai atsakingą darbą – beveik be jokios pagalbos auginau tris mažus vaikus! Tačiau tik daugeliui metų praėjus galiu pasakyti, iš kur kilo šis siaubingas jausmas ir tas baisusis slegiantis sunkumas. Aš nuolat jaučiausi nevertinama, mano visos įdėtos pastangos buvo tolygios nuliui – manau, kad taip jaustis gali daugelis moterų. Dirbai plušai visą dieną, o rezultatas? Vis tiek mažametis pyplys išpylė stiklinę pieno ant išplautų grindų arba su švariais drabužėliais įlindo į akrilinius dažus. Dirbai sukaisi kaip voverė daugelį savaičių, o rezultatas – išlankstyta iš popieriaus gervelė tavo vaiko rankose.
Tau ta gervelė brangesnė už brangiausią auksą, tačiau… esi tik „sėdinti“ namuose, neuždirbanti pinigų, neprisidendanti prie šeimos išlaikymo. Arba dar geriau kartais sakoma – išlaikoma vyro. Visas šis neigiamas krūvis man ir teko, nes tokia buvo mano jau dabar buvusio vyro pozicija – jis, dirbantis asmuo, išlaiko nieko neveikiančią moterį su vaikais. Tokioje situacijoje vertinti save teigiamai ir gerai, ar bent jau adekvačiai – labai sunku.
Suskilę veidrodžiai
Visuomenė, kitas žmogus, draugai, sutuoktinis yra tarsi veidrodžiai, kuriuose matome save. Ir jei mūsų vertinimas tame veidrodyje yra neigiamas, būdamos sudėtingoje situacijoje – su mažu vaiku, dažnai be tikslių ateities planų – mes nelabai galime patikėti, kad šis veidrodis yra kreivas ir įtrūkęs ir tikrojo mūsų portreto neatspindi. Blogiausias šio veidrodžio nudirbamas darbas yra tas, kad užuot džiaugdamosi augančiu vaiku, jo šypsenomis, juoku, mėgavusios pačiu gražiausiu vaiko laikotarpiu – jo vaikyste, iš kurios jis, deja, per kelerius metus išaugs ir niekad nebegrįš – mes save graužiame, esame apimtos sunkumo, kad nesame pakankamai vykusios, norime nuo visko pabėgti, ir „eiti į darbą“. Užuot džiaugusios savimi, mes save nuvertiname ir „maišome su žemėmis“.
Palaima pasiekiama ranka
Grįžkime prie įvardijimo – kas iš tiesų yra sunku auginant vaiką ar vaikus. Šis suvokimas man atėjo netikėtai – namuose nuolat zujo du maži mano sūnūs, o ant rankų laikydama naujagimę dukrą aš sukausi po savo namus it voverė. Ir štai vieną savaitgalį seneliai paėmė didesniuosius vaikus ir išsivežė į kaimą, o aš likau viena namie su kūdikiu. Visą savaitgalį. Vakare dukrytė užmigo, aš išsiviriau arbatos ir sėdėdama prie lango ir bemąstydama staiga pasijaučiau, kad man be galo gera. Gera, miela ir ramu.
O ramu buvo todėl, kad aš patyriau atokvėpį. Kad nuveikiau visus suplanuotus dienos darbus ir niekas man netrukdė. Ir tada supratau, kad depresiją man sukelia nuolatinis mano negalėjimas veikti tai, ką noriu, kad esu nuolat trukdoma atlikti paprasčiausius darbus, o svajonių veiklą – paskaityti, „pasikapstyti“ prie gėlių – nuolat atidėlioju. Vos tik atėjo laikas, kai nuveikiau ką norėjau ir planavau – ir sunkulys pradingo iš karto. Tada ėmiau mąstyti, kad reguliariai atstatyti save yra būtina.
Ir kad ilsėjimasis turi būti priimamas individualiai – tai yra darymas to, ką iš tiesų nori. Dar daugiau – suvokiau (gal kam atrodys juokingai), kad retkarčiais atitrūkti nuo vaikų yra mano teisė. Tada ėmiau mąstyti apie dirbančius žmones – jie ateina ryte į darbą, dirba, o vakare išeina namo. Tuo tarpu vaikus auginanti mama yra nuolat, ir dieną, ir naktį darbe – ji darbe gyvena, jei čia galima pritaikyti tokį palyginimą, o tai psichologiškai yra labai negerai. Todėl laikotarpiai, trumpesni ar ilgesni, kai už vaikus nešti atsakomybę pasiima kažkas kitas, yra visų pirma psichologiškai būtini.
Žinoma, kai išsekimas ir nuovargis yra didžiulis, vienkartinis „išėjimas“ iš namų vargu ar padės. Jei tas nuovargis sukauptas per kelerius metus, vargu ar pasveiksime per keletą dienų. O į kreivą veidrodį reikėtų nebežiūrėti. Nei pasaulio, nei visuomenės, net paties artimiausio žmogaus nepakeisime – galime pakeisti tik pačios save, mylėdamos save už tai, kas esame.
Bendraukite su suaugusiaisiais
Dar vienas mano patirtas sunkumas – bendravimo su suaugusiais žmonėmis trūkumas. Mano vyras daug dirbo, dažnai išvykdavo dirbti savaitgaliais, tėvai gyveno atskirai, automobilio tuo metu dar nevairavau. Visas mano bendravimas su išoriniu pasauliu sutilpo į vaikiškas roges, su kuriomis, apsikrovus vaikais, nusistumdavau į parduotuvę nusipirkti duonos ir pieno. Ir tada atgal namo. Žinoma, atėjo ir toks laikas, kai atėjusi į banką sumokėti mokesčių, bijodavau prakalbėti – juk nekalbėdavau su suaugusiaisiais dienų dienomis. Pavydžiai žiūrėdavau į netekėjusias, neturinčias vaikų – jos buvo laisvos, dirbo, ėjo kur norėjo, bendravo tiek, kiek joms reikėjo… Ir vėl tas nelemtas kreivasis veidrodis..
Vaikai amžinai nebus kūdikiai
Dar vienas aktualus klausimas – o kaip su veikla, profesine ar mėgstama, kurią augindamos vaikus dažnai apleidžiame, atidedame ar prarandame?
Arba atsisakome dėl šeimos. Nes… na, mes juk moterys, mes aukojamės… Iš tiesų – tai yra labai sudėtingas klausimas, ir, kaip aš pati patyriau, vieną kartą atsakius į šį klausimą, nereiškia, kad toks pats atsakymas galios po pusmečio ar po metų. Jei šiandien veiklos atsisakiau, nes ją darydama aukosiu šeimos interesus, tai nereiškia, kad šia veikla negalėsiu užsiimti po dvejų metų. Arba jei dirbu labai daug, gal laikui atėjus dėl pasikeitusių aplinkybių turėsiu krūvį sumažinti.
Reikalingas nuolatinis lankstumas, nuolatinis derinimasis, nuolatinis balansas – kaip akrobatui. Ieškoti pusiausvyros ir nuolat ją išlaikyti. Juk moterys, mamos, auginančios nedidelius vaikučius, ir yra pačios geriausios akrobatės – jos randa sprendimus, kai jų nėra, jos išlaiko didžiulį krūvį nepalankiomis aplinkybėmis, sugeba suvaldyti net ir pačią didžiausią audrą. Vaikai nebūna nuolatos kūdikiai ar trimečiai – ateina pirmos klasės laikas, būrelių laikas, laikas, kai vaikas randa įdomų užsiėmimą ir jam reikia padėti, skatinti ir palaikyti.
Mano gyvenimas dabar
Iš tiesų šiandien mano gyvenimas pasikeitęs neatpažįstamai – dienos, kai gyvenimas nebeatnešdavo nieko naujo, seniai praeityje. Šiandien nebegalvoju, kad gyvenimas pasibaigęs ar nugyventas – priešingai, viskas dar tebėra ateityje. Praėjo laikas, kai vaikai buvo mažutėliai, jie paaugo, tapo savarankiškesni. Mamos jiems reikia ne mažiau, bet kitaip. Keltis naktį nebereikia, tačiau reikia kartu ruošti pamokas. Nebeperku sauskelnių, bet nuolat kovoju su per didelėmis mobiliojo telefono sąskaitomis. Gal mažiau serga peršalimo ligomis, tačiau būdami judrūs patiria nemažai traumų. Profesinės veiklos turiu apsčiai, kad tik spėčiau suktis.
Dabar veiklos sūkuryje ypač branginu minutes, kai galiu „pasėdėti“ namuose, ramiai pabūti, nors „sėdėjimas“ namuose reiškia tvarkymąsi, gaminimą, skalbimą, lyginimą ir kitus nepabaigiamus buities darbas. Kaip anksčiau aistringai norėdavau ištrūkti iš namų, taip dabar lygiai taip pat aistringai noriu į juos pareiti. Esmė tokia, kad veikla kinta, ji dinamiška, įvairiapusė, o svarbiausia – yra vaikai, kurie nuolat keičiasi ir auga.
Kiekvienai savo kelias
Išeičių gyvenime ieškojimas – labai individualus dalykas ir, ko gero, receptų čia nėra. Viena nedirba ilgus metus, kol vaikai užauga, ir jaučiasi laiminga. Kitai norisi derinti vaikų auginimą su veikla – tai vėl išeitis, kuriai reikalinga didelė išmintis ir lankstumas. Vaikų auginimas – pats sunkiausias darbas, kokį tik kada nors esu dirbusi. Be abejo, ir pats atsakingiausias, pats brangiausias ir vertingiausias. Kita vertus, dirbdama tą darbą, ką mėgstu ir profesinėje veikloje, jaučiu pasitenkinimą kaip asmuo – aš galiu, aš moku, aš sugebu. Svarbiausia – niekada negalima prarasti savęs. Mamos iš vaikų negali atimti darbas, bet vaikai taip pat negali atimti mamos iš jos pačios. Turbūt gerai, kad yra nuovargis, suirzimas ar prislėgta nuotaika. Tai puikūs ženklai, kelrodžiai, signalizuojantys, kad pasirinktas kelias neteisingas – kažką reikia keisti, tobulinti ir tam reikia pastangų.
Atsigręžusi atgal dažnai pagalvoju: nors derindama profesinę veiklą su šeima labai išvargstu, ar norėčiau nedirbti ir gyventi ramesnį gyvenimą? Ne.
Tikrai ne. Kaip sakoma, gyvenime kiekvienas turime viską, ko mums iš tiesų reikia – nei daugiau, nei mažiau. Ir lyginti save su kitais beprasmiška.
Kaip netiks draugės drabužis ar lūpdažis, taip netiks ir jos gyvenimo sprendimai.
Eglė
„Mamos žurnalas“
