Pabėgę nuo žiemos, arba „dekretinės“ Tailande ir Vietname

tailandas2

Laukinis paplūdimys, kurį šeima pasiekė nuomotu kateriu

Ne kartą rašėme apie šeimas, kurios pasinaudoja motinystės-tėvystės atostogomis ir keliems mėnesiams (ar net metams) išvyksta „pasižmonėti“ į kitas šalis.

Vilmos ir Kristijono Kaikarių šeima irgi neatsispyrė pagundai tris mėnesius pagyventi Azijoje su 2 vaikučiais – tuomet 1,5 metų Bernardu ir 6 metų Ieva.

Vilma, kaip gimė tokia pašėlusi idėja išvykti pagyventi į Aziją?

Turime draugų, kurie mus sužavėjo pasakojimu apie mėnesio trukmės kelionę po Vietnamą. Nusprendėme ir mes suplanuoti panašią kelionę – visada svajojome apie ilgesnes nei 1-2 savaičių atostogas kokioje nors tolimoje egzotinėje šalyje. Kai prisėdom prie kompiuterio įsigyti lėktuvo bilietų, supratome, kad yra be galo daug priežasčių, kodėl tokios mūsų atostogos gali neįvykti: nėra kur ir kam palikti mažų vaikų (ir nelabai norisi jų palikti!), esame prisirišę prie buities, įvairiausių įsipareigojimų ir, matyt, labiausiai – prie vyro Kristijono darbo.

Pamenu, kaip praleidome kelis vakarus diskutuodami apie tai, kodėl kažko padaryti neįmanoma, kodėl nėra galimybių, kodėl nieko neišeis. Ir štaivieną dieną į situaciją pažiūrėjome kitu kampu – reikia kalbėti ne apie tai, kodėl neįmanoma, o apie tai, kodėl įmanoma. Tarsi praregėjome, kad turime bėgti nuo rutinos, būti kartu su vaikais ne kelias valandas vakare po darbo ar tik savaitgaliais, norime visi kartu patirti nuotykių kitoje šalyje, kitoje kultūroje.

Aš „sėdėjau“ motinystės atostogose, mažajam Bernardui – tik metukai, o dukra Ieva į mokyklą eis dar ne šį rudenį. Pirmiausia mąstėme apie kelionei skirtą mėnesį, paskui laiką pailginome iki dviejų ir galų gale nutarėme – važiuosime trims mėnesiams, visai žiemai! Liko tik vyrui Kristijonui susitvarkyti su darbu – jeigu jo neišleis trijų mėnesių atostogų, darbą tiesiog keis!

Kodėl Tailandas?

Ieškojome šalies, kurioje visą žiemą būtų šilta, todėl Europos šalys iškart atkrito. Afrikos šalys irgi netiko, nes ten per karšta ir nesaugu su vaikais – juk nesėdėsi viešbutyje 3 mėnesius. Galvojome ir apie Pietų Ameriką, bet sunku buvo pasiryžti, nes tų kraštų nepažįstame. Tada nusprendėme rinktis Tailandą, nes buvome girdėję, jog tai europiečiams labai priimtina, kultūringa ir saugi šalis. Tajai be galo myli vaikus, kuo įsitikinome pačią pirmą dieną. Jei keliauji su mažais vaikais, sulauki begalės privilegijų, visur patenki be eilės, aplink visi šypsosi.

Traukė ir Tailando klimatas – kai Lietuvoje žiema, ten pats geriausias laikas, temperatūra – 25-30°C, liūčių sezonas pasibaigęs. Rinkomės salas Tailando įlankoje, nes pusiau juokais, pusiau rimtai įvertinome, kad ten cunamio galimybė gerokai mažesnė nei Vandenyno pusėje…

Kiek truko pasiruošimas kelionei: rezervuoti nakvynės vietas, skrydžius?

Pradėjome nuo nulio, rėmėmės rekomendacijomis. Paklausėme patarimo keliauti į salas, internetu susiradome nakvynės vietas. Ieškojome ne turistinių viešbučių, o kažko autentiško, tad pirmam mėnesiui išsinuomojome bambukinį namelį ant polių (bungalą) prie jūros kranto džiunglių aplinkoje. Antrajam mėnesiui pasirinkome europietiško stiliaus baltą vilą su baseinu, nes vaikams jo labiau reikėjo nei jūros. Žinoma, rizikavome, bet mūsų neapgavo – ką matėme nuotraukose internete, tą radome ir nuskridę. Ir visos kelionės Tailande metu nesusidūrėme su jokiomis apgavystėmis. Tajai labai laimingi, draugiški, pozityvūs, gyvenome neskubėdami pagal jų ritmą ir jautėmės tikrai pasakiškai.

Bagažo pasiėmėme šiek tiek per daug. Mums patarė skristi vos ne su rankiniu bagažu, nes visko po kelis dolerius nusipirksime vietoje, bet kur tau. Prisidėjome didžiausius lagaminus, o drabužių juk ten beveik visai nereikia – vaikai pralakstė su keliais trikotažiniais marškinėliais. Vyras dar prisikrovė lagaminą knygų ir net gymnic kamuolį, kurio beveik nepanaudojome.

Ar varginanti buvo kelionė?

Rinkomės ne pigesnę, bet patogesnę kelionę. Skridome per Helsinkį. Pasirinkome naktinį skrydį, manėme, kad mažylis miegos. Deja, jis būdravo, bėgiojo po saloną ir net atnešė mums svetimo vyriškio piniginę – dėl to gavome pylos, kad neprižiūrime vaiko. Iki Helsinkio skrydis neilgas – 1-1,5 val., paskui vaikai kelias valandas pažaidė oro uosto žaidimų aikštelėje. Iki Tailando skridome per naktį. Kitą kartą rinkčiausi dieninį skrydį, nes vaikai neprognozuojami, ir nėra jokios garantijos, kad miegos, o skrendant dieną bent pats nesi pavargęs ir gali ganyti vaiką. Tiesa, dukrytė Ieva iš dešimties skrydžio valandų aštuonias miegojo kaip namų lovoje, o leidžiantis Bankoke mergytę net reikėjo žadinti.

Koks gyvenimas laukė bungale? Ką veikdavote per dienas?

Ryte atsidarydavome namelio duris, pilnus plaučius įkvėpdavome šilto tropikų oro ir bėgdavome prie jūros maudytis. Šeimininkė, pamačiusi, kad jau atsikėlėme, atnešdavo mums pusryčius. Grįžę po rytinių maudynių ant stalo rasdavome blynelių su vaisiais, europietiškos kiaušinienės su dešrelėmis, kartais net lašišos kepsnių ar kito skanaus maisto. Jei paprašydavome, pagamindavo ir tajų pusryčius – sriubų, košių.

Taip prasidėdavo diena rojuje. Nori – maudais, nori – čia pat paplūdimyje užsisakai tajų masažą, nori – išsinuomotu motoroleriu važinėji po salą, išsinuomoji katerį ir plaukioji po gretimas salas, eini į jogos užsiėmimus ar tiesiog maudytis į gretimo viešbučio baseiną.

Koks tajų maistas? Ar jis buvo priimtinas vaikų skrandukams?

tailandas

Bungalas, kuriame apsistojo šeima

Namelyje buvo virtuvėlė, tad kartais maistą gamindavomės ir patys, bet dažniau važiuodavome ragauti vietinio maisto į saloje esančius restoranus. Maistas labai įvairus, daug ryžių ir makaronų patiekalų, vaisių, jūros gėrybių, sriubų.

Dauguma patiekalų gaminama wok keptuvėse. Mes su vyru net nuėjome į maisto gaminimo kursus ir išmokome gaminti tajų sriubas, troškinius. Pasirodo, produktų galima gauti ir Vilniuje, tad grįžę kartais pasigaminame tajų maisto. Buvome apsilankę ir tailandietiškame restorane Vilniuje, bet maistas nebuvo toks skanus kaip Tailande.

Tiesiog stulbino Tailando vaisių įvairovė. Daugybės jų pavadinimų mes net negirdėję. Labiausiai patiko vaisius rambutanas, nors vietiniai vaisių karaliumi laiko durijaną, kuris nenusakomai bjauriai dvokia. Kadangi visi esame jūros gėrybių mėgėjai, išnaudojome galimybę iki soties prisivalgyti šviežios žuvies, moliuskų, kalmarų, vėžių, krabų, omarų.

Ar Tailandas brangi šalis? Už kiek ten galima pragyventi per mėnesį?

Pragyvensi už tiek, kiek turi pinigų. Jei turi 10 litų, už juos ir pragyvensi. Jei gali per dieną skirti 100 litų, tiek ir išleisi, tikrai bus kur. Labai pigūs masažai – pusės valandos kojų masažas kainuoja 8 litus, viso kūno – 24 litus. Po savaitės pasidarėme priklausomi nuo masažų! Guli ant bambukinio gulto, jūra ošia, šalia vaikutis žaidžia smėlyje, o tajė daro tau masažą. Neįmanoma atsispirti.

Tailande galima tikrai pigiai „prasisukti“, ypač, jei važiuoji be vaikų. Pavalgyti užeigėlėje vietinio maisto galima ir už 3 litus. Bungalą, jei nuomojiesi tolėliau nuo jūros, gali rasti ir už 700 Lt per mėnesį. Mes mokėjome 2000 Lt per mėnesį, nes gyvenome trumpai, ir namelis buvo prie pat jūros.

Ar visus 3 mėnesius išbuvote vienoje vietoje?

Mėnesį pagyvenome Koh Samui, antrą – Koh Phangan salose. Net ir rojuje ta pati vieta pabosta. Buvome iš anksto nutarę, kad Tailande būsime 2 mėnesius, o trečiąjį mėnesį pakeliausime po Vietnamą. Buvome užsisakę ir vizas. Dar Lietuvoje nusipirkome skrydį iš Bankoko į Hošiminą (Saigoną). Vietname mus pasitiko visai kitokia atmosfera. Nebe taip jauku, nebe taip saugu. Žmonės, regis, paslaugūs, šilti, bet nepraleis progos tave apgauti. Sugalvojome nuvažiuoti traukiniu iš Mui Ne kurorto, kur buvome apsistoję, į Hoi An miestelį. Agentūroje paprašėme nupirkti bilietus, sumokėjome kaip už kelionę geru, komfortišku traukiniu. Kai nuvažiavome į stotį ir pamatėme tą traukinį…

Tai buvo vietinis, senas, vos judantis traukinys. Iš pradžių buvo pikta, man net norėjosi bėgti ir aiškintis, tačiau vyras nuramino – juk tai tik nuotykis! Užmigdėme vaikus ant kietų laktų bei nenusakomo purvinumo pagalvių ir keliavome per naktį. Užtat pasiektas tikslas – etnografinis Hoi An miestukas – atpirko visus nepatogumus. Ten prabuvome 10 dienų.

Kolonijinio stiliaus miestelyje – tik restoranai, parduotuvėlės ir siuvyklos. Vakarais visur užsidega laternos (žibintai), groja muzika, žmonės vaikštinėja, šoka. Labai jauku. Kristijonas vietinėse siuvyklose užsisakė pasiūti keletą marškinių (jis labai aukštas, Lietuvoje rasti tinkamų marškinių – didelė problema), buvo egzotiška vaikščioti į primatavimus. Ten liko Kristijono drabužių lekalas, todėl jei sugalvotume, vietnamietės pasiūtų ir atsiųstų pageidaujamų drabužių.

Per 3 mėnesius nesustreikavo vaikų pilvukai, neįgėlė vietiniai vabzdžiai, nenudilgė medūzos?

Kartą abiem pakilo temperatūra nuo perkaitimo. O prieš pat grįžtant į Lietuvą Bernardas susirgo… vėjaraupiais. Spėjame, kad užsikrėtė tame baisiame traukinyje. Kai reikėjo išsiregistruoti iš viešbučio ir vykti į oro uostą, Bernardui pakilo temperatūra iki 40°C. Nusegiau sauskelnes ir pamačiau bėrimą, būdingą vėjaraupiams. Išsikvietėme vietinį gydytoja, šis tą pačią minutę patvirtino – „chicken pox“ (vėjaraupiai). Ką daryti? Gydytojas čia pat iš lagamino išsitraukė receptą ir vaistų. Gavusi nežinomo pavadinimo tepalą paskambinau gydytojai į Lietuvą, ji patvirtino, kad tai pats naujausias vaistas, skiriamas vėjaraupiams gydyti. Vis dėlto sėdome su degančiu vaiku į lėktuvą ir skridome į Saigoną, paskui – į Bankoką. Čia išsinuomojome geriausią kokį tik buvo įmanoma viešbutį, kad Bernardas pabūtų sterilioje aplinkoje. Norėjome prasitęsti kelionę, kad vaikas visai pasveiktų, tačiau sutrukdė draudimo sąlygos.

Tailande sutikote Kalėdas ir Naujuosius metus. Papasakokite.

Kūčias sutikome viešbutyje, kuriame vyko programa, kaip tyčia, visai netinkama Kūčioms – transvestitų vakarėlis, bet buvo smagi atrakcija. Kalėdas šventėme pas kaimynystėje gyvenančią moteriškę, kuri turi užeigėlę. Tiesiog po atviru dangumi sustatyti staliukai, televizorius, pastatytas ant kėdės (jei norėtum dainuoti karaokę). Čia pat lova, ant kurios gyvena šeimininkės mama. Maistas tailandietiškas, vėjas pusto smėlį į veidą, už 3 metrų – jūra. Žodžiu, visiška egzotika.

O Naujuosius atšventėme… baseine. Gretimame viešbutyje rezervavome staliuką, leidome popierinius žibintus, kurie Tailande labai populiarūs, gėrėjomės fejerverkais. Tik įėję pradėjome šypsotis, o po kelių valandų pajutome, kad visą vakarą ir buvome išsišiepę. Dalyvavome naujametinėje loterijoje ir laimėjome 2 nakvynes tame viešbutyje.

Tailande šventėme ir Ievos 7 metų gimtadienį. Ji labai krimtosi, kad jos gimtadienio nebus, nes jis juk žiemą, o Tailande nėra žiemos…

Po kelionės praėjo metai. Ar dažnai prisimenate šią avantiūrą?

Prisiminimai patys nuostabiausi! Jie tarsi bręsta ir stiprėja po kiekvieno pasakojimo ar nuotraukų peržiūros su draugais. Jei galėtume, skristume į Tailandą kad ir rytoj. Deja, puikiai suprantame – tai buvo fantastiška trijų mėnesių kelionė, išskirtinis nuotykis, nuostabus laikas visai šeimai kartu. Viskas turi savo pradžią ir pabaigą. Be to, pasaulyje tiek daug dar nematytų nuostabių vietų, kad būtų per didelė prabanga keliauti ten pat. Dabar rinktumėmės Pietų Ameriką ar Australiją.

Vyras iki šiol sako, kad žiemos atostogos Tailande ir Vietname su vaikais buvo pats geriausias mūsų gyvenimo sprendimas.

tailandas3

Vietiniai vaikai irgi nori pamatyti, ar gražiai išėjo

Ištraukos iš dienoraščių

Kelionės metu Vilma ir Kristijonas rašė elektroninius dienoraščius, skirtus Lietuvoje likusiems draugams.

Apgailestauju, bet namų dar visai nepasiilgau! Ir Kristijonas nepasiilgo. O Bernardukui visur gerai, jis nėra prisirišęs prie vietos. Kuo dažniau keičiame vietas, tuo mums lengviau. Tada negirdėti jokio zyzimo, sūnelis tik eina ir ieško, ką galima nuveikti (dažniausiai blogo). Gal vienintelė Ieva pasiilgusi savo žaislų, nori pamatyti žiemą, nulipdyti sniego senį… Bet užtenka kelių magiškų vasariškų žodžių, ir žiema pamiršta: baseinas ir ledai!

***

Kadangi šiluma ir ramybe mėgausimės dar ne vieną savaitę, tai mūsų buvimas ir gyvenimas saloje yra visiškai kitoks nei būtų, jei atostogų turėtume tik dvi savaites. Kai atostogaudovame savaitę ar dvi, stengdavomės kuo daugiau pamatyti. Dabar mes niekur neskubame, nebūtinai kasdien važiuojame ką nors pamatyti, tiesiog užtenka nuvažiuoti kur nors skaniai pavakarieniauti. Mūsų planuose dar daug lankytinų vietų ir atrakcijų, bet kam šiandien, jei galima rytoj. Ir sąžinė negraužia, jei diena prabėgo kaip šiandien: pusryčiai – pajūris – masažas – pietūs – knyga – poguliukas – vaisių turgus – vakarienė.

***

Šią savaitę svarstėme, kokio lietuviško maisto norėtume. Gal varškytės, gal šoninės, gal sūrio? (Beje, sūris čia be galo brangus, o pasirinkimas varganas). Išvardintame sąraše prie šoninės buvo paminėta ir degtinaitė su raugintais agurkėliais. Bent jau šiuos du dalykus šįvakar ir nusipirkome! Tiesa, kiek pasiraukėme mokėdami beveik 10 litų už 200 g raugintų agurkėlių stiklainiuką, bet… labai reikėjo.

Kol kas namie (savo bungalo virtuvėje) gaminame retokai. Išsikepame žvejų turguje pirktos šviežios žuvies, išsiverdame krevečių. Krevetės ir vynas – pati nuostabiausia vakarienė! Smagu, kad krevetėms vakarienei pritaria visa mūsų šeima.

***

Nusipirkti paruošto maisto galima bet kur ir bet kada. Dieną daugiau veikia restoranėliai ar vietinės užkandinės, o vakare ant kiekvieno kampo į gatves „pabyra“ vagonėliai su maistu. Kai kuriose vietose saulei leidžiantis mobilūs vagonėliai susiburia didesnėje aikštėje, ir ta vieta pavirsta maisto festivaliu, čia valgo ir vietiniai, ir atvykėliai. Kainos mažesnės nei kokių nors „verslo pietų“ Vilniuje, o kiekis ir skonis – net lyginti neverta!

Kristijoną vilioja sriubos, o mane ir vaikus – ant žarijų skrudinti įvairūs mėsos vėrinukai. Kartą neapsižiūrėję nusipirkome vien vištos užpakalių ant pagaliuko! Jie taip gražiai padažu ištepti ir apskrudinti, kad tik grįžę namo supratome nusipirkę „gerų vietų“ net su skylutėmis…

***

Pats neįprasčiausias, Lietuvoje visiškai neaktualus, pavojus – buvimas pliaže po kokosų palmėmis. Mūsų pliaže ant palmių labai daug kokosų, kiekviena pasikabinusi gal po 50 tokių bombų. Vietiniai man kelis kartus rodė pirštu į viršų, kad nesėdėčiau po palme. Ateinu su vaikais į pliažą, nužvelgiu naujus nukritusius kokosus, tada palmes, išsirenku vietą, stebiu, kaip vaikai laksto po jomis ir prisimenu animacinio filmuko „Nerealieji“ šeimą. Nerealiųjų tėtis buvo be galo stiprus, jis be vargo galėtų nupurtyti visus kokosus, mama buvo be galo tampri, jos rankos puikiai galėtų bet kuriuo metu pagauti krentantį kokosą, vyresnioji dukra galėtų bet kada tapti nematoma krentant kokosui, o mažojo sūnaus greitis buvo nedaug didesnis už mūsų Bernardo.

***

Keliauti su vaikais – tai ne romantiška kelionė dviese… Užtat vaikams džiaugsmo ir naujos patirties – begalės. Kiekvieną dieną mūsų vaikų oda rudėja, plaukai baltėja, o patys jie vis daugiau tobulėja. Jiems patinka judėti, kažkur važiuoti ir žaisti žaisti žaisti. Jūra, smėlis, baseinas ir ledai – keturi jiems svarbiausi dalykai! Ieva baseine išmoko puikiai nardyti, daryti kūlversčius (tris iš eilės pirmyn arba atgal), gulėti ant nugaros nejudėdama, perplaukti visą baseiną po vandeniu.

Praktiniai Vilmos patarimai

tailandas4

Maudynės nuo ryto iki vaikaro

Ilgas skrydis. Labai smagu, kad daugelyje oro uostų yra įrengtos vaikų žaidimo aikštelės. Seniau jų nepastebėdavau, tad laukdami skrydžio su vaikais nepamiršti jų paieškoti.

Didžiuosiuose tarpžemyniniuose lėktuvuose yra vietos prie lėktuvo saloną dalijančių sienelių, prie kurių stiuardesės prikabina mažyliams loveles (šias vietas ir lovytes mažyliams reikia užsisakyti rezervuojantis bilietus). Jei vaikutis kelių mėnesių, tuomet idealiau nesugalvosi. Bet su 6-9 mėn. kūdikiais skridusioms mamoms nebuvo patogu, nes mažyliai jose miegoti nenorėjo.

Be to, prieš skrydį svarstėme, gal kokį kilimėlį prigriebti, kad užmigusį Bernardą lėktuve galėtume paguldyti ant grindų? Girdėjau, kad taip lėktuvuose vaikai pamiega, bet vėliau viena vokietė man guodėsi, kad pusę skrydžio jos vaikas praklykė ant rankų – ant grindų paguldytą vaiką pamačiusios stiuardesės griežtai nurodė paimti jį ant rankų. Saugumo taisyklės…

Vaikiškas vežimėlis. Prieš kelionę svarstėme ar reikalingas mums vaikiškas vežimėlis? Tad iki kelionės likus kelioms dienoms, apsisprendėme ir už 20 Lt internetu įsigijome naudotą bevardį skėtuką (panaudosime ir paliksime, nereikės temptis atgal). Dabar neįsivaizduoju, ką be vežimėlio būtume darę Bankoke su į visas puses bėgančiu pusantrų metų vaiku! Mažą skėtuką Bankoke įmeti į Tuk Tuką ir vežiesi kur nori, o tada apžiūri šventyklas, rūmus, turgus, žymiuosius raudonųjų žibintų kvartalus…

Maistas. Prieš iškeliaudami iš Lietuvos pasikliovėme informacija, kad prekybos centruose Tailande rasime visko, o kavinėse ir restoranuose mažiems vaikams irgi yra ką valgyti. Gal ir ne visur, tačiau galima rasti picų, europietiškų makaronų, bulvyčių, blynelių, net ir Vienos šnicelių ar vokiškų karkų. Kavinėse vaikams vietiniai visada paruoš neaštrių ryžių ar ryžių makaronų tailandietiškų patiekalų su mėsa ir daržovėmis. Daugelis vaikų labai mėgsta gatvėse kepamus ir čia pat parduodamus vištienos vėrinukus ir blynelius su bananais.

Sauskelnės ir mišinukai. Prekybos centruose jų yra (įprastų gal ir nerasite). Man tai buvo aktualu, nes Bernardas Lietuvoje dar gėrė mišinuką, tačiau šį reikalą atvykę į Tailandą nusprendėme baigti. Jis staiga tapo dideliu vyru, be kurio neapsieina jokie nauji eksperimentai virtuvėje. Jis valgo aštrius moliuskus, graužia krabų žnyples ir pirmas bando egzotinius vaisius.

Skiepai. Mūsų požiūris toks – jei ilgai galvosi apie kokią problemą, tai ją ir prisišauksi. Taigi reikia būti budriems, bet visais atvejais nepersistengti. Vykstant į Tailandą jokiais specialiais skiepais nėra privaloma skiepytis. Tačiau įvertinę mūsų kelionės trukmę ir sudėtingumą, žinodami, kad savo aktyvisto nespėsime kiekvieną minutę sužiūrėti, keliausime po turgus ir visas salos pakrantes, patys kartais gaminsimės maistą, nusprendėme pasiskiepyti nuo vidurių šiltinės ir hepatito A. Kai pamačiau, kaip turguje pardavinėjama mėsa, ko nors ne to „užvalgyti“ neatrodo sudėtinga… Bernardas jau gėrė vandens ir iš čiaupo, ir baseine, ir jūroje, ir net iš kažkokio žalio, pridvėsusio akvariumo, kurio dugne gulėjo kojas užvertęs krabas. Tačiau mums patiems neteko girdėti, kad kas nors būtų susidūręs su didelėmis problemomis.

Karštis. Kaip ir kiekvienoje saulėtoje šalyje, vaikus labiausiai reikia saugoti nuo saulės. Pirmomis dienomis vaikų oda ypač jautri, todėl gresia greitas ir nemalonus nusvilimas. Vėliau oda pripranta, tačiau Bernardas vieną eilinę saulėtą, bet gaiviai vėjuotą dieną pralakstė be kepurės ir kitą parą sukarščiavo… Po savaitės tą patį pakartojo ir Ieva. Taigi apsauginis kremas nuo saulės ir kepurė – neišvengiamai būtini. Kai kurie tėveliai vaikus nuo saulės saugo specialiais ilgarankoviais marškinėliais, kurių vaikai nenusiima ir maudydamiesi jūroje ar baseine.

Šunys. Reikia pasisaugoti šunų, kurių yra ir gatvėse, ir paplūdimiuose. Geriau jų neglostyti, nors kai kurie atrodo labai mieli ir ramūs… Kartą vienas kudlius puolė Ievą be jokios priežasties. Nieko baisaus nenutiko, nors išgąstis buvo didelis. Kaip sakė Ieva, mažas įdrėskimas ant kairės jos kojos atsirado ne dėl įkandimo, o šuo įdrėskė „ranka“.

Uodai. Saulei nusileidus atskrenda uodų, nuo kurių veiksmingai apsaugo vietoje nusipirkti purškalai. Be jų vaikai būna „suvalgyti“ per penkias minutes, todėl apsauga tiesiog būtina.

O visa kita, nuo ko reikia saugoti pačius mažiausiuosius, tai kaip ir visur kitur… baseinai, laiptai, skardžiai, šlaitai. Mūsiškis visur ir visada pasiruošęs naujiems iššūkiams. Jo moto: kodėl gi nebandyti, jei galima pabandyti?!

Taigi keliaukite, pažinkite ir mėgaukitės. Tailandas – europiečiams priimtina šalis, atmintyje liks kuo nuostabiausių prisiminimų!

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + = penkiolika

Kitos temos: