Operos solistė Justina Gringytė: į kontraktą Pietų Korėjoje – su kūdikiu

Operos solistė Justina Gringytė ir jos sūnelis Gustas

Operos solistė Justina Gringytė sako, kad jos sūnelis Gustas tapo keliautoju dar negimęs. Justiną darbo kontraktai vedžioja po visą pasaulį, o Gustukas dažniausiai keliauja kartu.

Tolimiausia Gustuko kelionė – į Pietų Korėją.

Justina sutiko pasidalinti savo praktinėmis pastabomis kelionių tema.

Nėštumas pakeitė planus tik dėl skrydžio į Ameriką

Mano darbai ir koncertai būna suplanuoti keleriems metams į priekį, parskridusi iš vienos šalies, kraunuosi lagaminus ir skrendu į kitą. Kai pradėjau lauktis Gustuko, daugelis kontraktų jau buvo sudaryti, tad nėštumo metu, ypač pirmą ir antrą trimestrais, daug skraidžiau. Europoje paprastai skrydžiai netrunka ilgiau nei 3 valandas, skrydis nėra fiziškai sunkus. Nėštumo pabaigoje turėjau atšaukti spektaklius ir koncertus Jungtinėse Amerikos valstijose, nes skrydis pasirodė per ilgas ir per daug pavojingas.

Kelionių metu man patogu mūvėti kompresines kojines. Nėštumo metu jas  rekomenduočiau kiekvienai moteriai. Jei skrydis dieną, jas reikia užsimauti iš pat ryto. Labai svarbu, kad kompresinės kojinės būtų tinkamai parinktos. Pamenu, mane Maskvoje vaistininkė labai atidžiai išmatavo – koją per keltį, čiurną, blauzdą. Turi labai atitikti dydis, kad kojų nespaustų ir būtų patogu. Aš ir dabar ilgo skrydžio metu užsimaunu kompresines kojines.

Nėštumo metu moteris pykina. Atradau, kad man labai padeda ryžių trapučiai, visada turėdavau jų po ranka. Dabar, beje, į juos ir žiūrėti nebegaliu – matyt, atsivalgiau. Bet nėštumo metu trapučiai leisdavo pasijusti geriau, be to, nėra labai riebūs ir kaloringi, juos kramtydamas negauni daug tuščių kalorijų. Visada kelionėje pravartu turėti ir buteliuką vandens…

Į Pietų Korėją vyko ir Gusto močiutė

Pirmosios kelionės po gimdymo

Pirmą kartą skridau dainuoti į Angliją, kai Gustukui buvo 2 mėnesiai ir 1 savaitė.

Maitinau pati, pieno buvo daug. Labiau patyrusios draugės patarė iš anksto pabandyti, ar vaikas valgys iš buteliuko, kai turėsiu trumpam išskristi ir palikti Gustuką su močiute.

Nutraukiau pieno, padaviau iš buteliuko – geria. Dėl viso pikto pabandžiau pasiūlyti ir mišinio – irgi neatsisakė, tačiau jam tik vienintelis „Semper“ pieno mišinys patiko. Iš anksto priruošiau pieno atsargų, prišaldžiau specialiuose indeliuose, kad užtektų toms dviem paroms, kol manęs nebus.

Nors kelionė į Angliją buvo trumpa, iš tiesų mažiau nei dvi paros, man tai atrodė tikra tragedija. Vis dėlto po gimdymo moteris yra labai jautri, jos visa hormoninė sistema sutvarkyta taip, kad būtų su savo vaikeliu. Jei būtų tekę Anglijoje išbūti savaitę, būčiau ėmusi Gustuką kartu, bet dėl dviejų parų atrodė per sudėtinga skraidinti kūdikį.

Išsikviečiau taksi į oro uostą, ir visą kelią praverkiau, vienu metu net galvojau apsisukti ir grįžti namo.

Aš žinojau, kad mano sūnelis yra pačiose geriausiose rankose ir puikiai prižiūrimas, dėl to tikrai nereikėjo nerimauti. Beje, atšildyto pienelio Gustukas negėrė. Matyt, pabuvęs šaldiklyje, pienas pakeičia skonį, ir ne kiekvienas vaikas jį geria.

Manau, tie vaikučiai, kurie nėra ragavę iš krūties šilto ir šviežio pieno, geria ir atšildytą. Šaldytas pienas turi prieskonį.

Ačiū Dievui, buvome išbandę mišinuką, ir tai padėjo. Kai grįžau po kelionės namo, atsiguliau šalia Gustuko, ir jis toliau žindo krūtį kaip niekur nieko. Buvau paskaičiusi, jei kartą pabandai vaikui duoti mišinio, jis nebeims krūties. Mūsų atveju- tai netiesa!

Jūrų muziejuje

Tos dvi paros man buvo labai sunkios ne tik emociškai. Nuo streso gaminosi dar daugiau pieno. Rankinuke turėjau pientraukį, kuriuo teko pasinaudoti. Nuėjau į lėktuvo tualetą, nes maniau, kad sprogs krūtinė, bijojau, kad nepakiltų temperatūra.

Žinoma, lėktuvo tualete vietos mažai, o dar mintis, kad tikriausiai susidarė laukiančiųjų eilė… Lėktuvui nusileidus, nuėjau į oro uosto tualetą, nes žinojau, kad privalau nusitraukti pieną.

Po kurio laiko teko skristi į Vokietiją jungiamuoju skrydžiu. Tarp skrydžių turėjo būti tarpas, maniau, susitvarkysiu krūtis oro uosto tualete. Bet pirmasis lėktuvas vėlavo, iš karto teko bėgti persėsti. Gerai, kad mano vieta pasirodė prie lango, kaip visada, turėjau pasiėmusi didelę skarą, prisidengiau ir ėmiau nusitraukinėti pientraukiu. Šalia sėdinti mergina ir vyras mandagiai apsimetė, kad nemato. Tuo metu jau nebegalvojau, kas ir kaip. Buvau priėjusi tokį momentą, kad fiziologiškai jau nebegali ištverti, būtinai reikėjo nutraukti pieną. Supratau, kad negaliu lėktuvo tualeto užimti pusvalandžiui.

Tai buvo vienintelis kartas, kai nusitraukti teko salone. Kitais kartais pavykdavo nusitraukti prieš arba po skrydžio oro uosto tualetuose. Aš būdavau ta, kuri užimdavo tualeto būdelę ilgam ir mintyse atsiprašydavau kitų keleivių. Kai kuriose šalyse yra specialūs kambariai, skirti mamai ir vaikui, jie gerai įrengti, gali atsisėsti, švaru. Tualetuose vis dėlto jaučiami kvapai, garsai. Aš manau, kad reikia dalintis savo patirtimi, juk daug moterų su tuo susiduria, ne aš viena tokia maitinanti keliavau.

Kai nustojau maitinti, į keliones irgi imdavau pientraukį, nes kurį laiką pieno dar buvo.

Pirma kelionė su Gustuku

Lygiai prieš metus, Naujų metų rytą, mūsų laukė skrydis į Angliją. Kadangi kontraktas buvo sudarytas keliems mėnesiams, savaime suprantama, kartu skrido ir sūnelis bei mano mama. Išvakarėse dar dainavau naujametiniame koncerte Kongresų rūmuose, o dieną laukė skrydis. Lagaminus su būtiniausiais daiktais buvome susidėję iš anksto.

Šįkart skristi nebuvo baisu, nes skrydis tiesioginis, netolimas, o krūtis šalia, tad penkių su puse mėnesių Gustukas ištvėrė kuo puikiausiai. Vaiką maitinti lėktuve jokių kompleksų nejaučiau. Po to iš Londono automobiliu vykome į Kardifą, ir ta kelionė truko ilgiau, nei skrydis. Darėme pertraukėles, kad vaikutis pasimankštintų, dažnai keičiau sauskelnes. Tas mūsų pirmasis kelionių krikštas praėjo gerai. Žinoma, aš mėgstu viską iš anksto tiksliai suplanuoti, kad netrūktų maisto ar reikalingų priemonių, kol atsidursime kitoje vietoje. Jau prieš keletą savaičių pradedu sudarinėti daiktų sąrašą telefone, kurį prisiminusi vis papildau. Tą savybę tikriausiai perėmiau iš mamos, kuri irgi mėgsta apsidrausti. Kadangi važiavome keliems mėnesiams, bagažo vežėmės daug. Vieną lagaminą sudarė Gustuko kraitis – lavinimosi takelis, žaisliukai, kad jis jaustųsi kaip namie, nejaustų permainos. Aš nemoku keliauti „lengvai.“

Korėja yra ištisas nuotykis – nuo apsigyvenimo viešbutyje iki apsilankymo parduotuvėse

Tolimiausia kelionė – į Pietų Korėją

Pastebėjau, kad mūsų kelionės dažnai prasideda pirmąją mėnesio dieną. Sausio 1-ąją įvyko pirmoji Gustuko kelionė, o tų pačių metų rugsėjo 1-ąją – tolimiausia kelionė.

Buvau sudariusi kontraktą pusantro mėnesio dirbti Seulo nacionalinėje operoje. Ir vėl mūsų trijulė – aš, mama ir Gustukas – leidomės į nuotykius.

Prieš kelionę daug laiko praleidau internete rinkdama informaciją, kokias oro linijas pasirinkti, kur persėsti perkant jungiamąjį skrydį. Pirmasis skrydis truko vos valandą, iš Vilniaus į Varšuvą. O ten laukė 10 valandų skrydis į Seulą.

Po ilgų skaitymų internete, supratau, kad reikia rinktis ne ekonominį, o ekonominį plius skrydį. Kaina skiriasi ne tiek daug, o sąlygos puikios – kaip verslo klasėje (be to, girdėjau, kad verslo klasės keleiviai būna labai nepatenkinti, jei skrenda šeimos su kūdikiais). Mes su mama abi esame aukštos moterys, tad buvo labai svarbu, kad tarpai tarp kėdžių didesni. Norėjau skrydžio naktį, kad vaikas pamiegotų.

Gavome didelius krėslus, maistą, nuostabų saloną. Tik stiuardesės nebuvo tokios paslaugios, kaip kad skrendant atgal. Pavyzdžiui, atnešė maistą man ir mamai kartu!!! Atgal stiuardesės buvo ne tik supratingesnės, bet net pasiūlė man kavą ramiai išgerti jų kambarėlyje, kad truputį pailsėčiau.

Nors skrydis buvo ilgas, bet praėjo stebėtinai sklandžiai. Į rankinį lagaminuką buvau įsidėjusi atsarginius drabužius sau ir močiutei, jei Gustukas mus išteptų, dvejus rūbelius sūneliui ir daug sauskelnių. Internete siūloma vienai valandai turėti vienerias sauskelnes. Mes nuo namų iki viešbučio sugaišome 24 valandas, tai tiek sauskelnių ir turėjau rankiniame bagaže.

Aš keičiau dažniau, negu buvo būtinybė, kad būtų proga nueiti iki tualeto, vaiką perrengti, pamankštinti.

Kuo dar užsiėmėme skrydžio metu? Jis žinojo kelis filmukus, žaidimus kompiuteryje, mes paprastai normuojame žiūrėjimą, bet skrydžio metu leidome. Po kiek laiko jam pačiam nusibosta. Ir žaisliukų buvome paėmę  – knygučių, mėgstamiausią mašinytę ir kelis naujus, nematytus žaislus, kad lėktuve jam būtų ką veikti.

Rimčiausiai žiūrėjau į maistą. Į keletą indelių įsipyliau mišinio miltelių, kad galima būtų pagaminti pienuko, pasiėmėme košės termose, kuris ilgai išlaiko šilumą. Vėliau tas termosiukas pravertė ir einant visam pusdieniui į parkus. Gali būti ramus, kad vaikui visada bus šilto ir tinkamo maisto.

Turėjome pasiėmę ir užpilamų košelių, stiuardesių paprašiau virinto vandens. Taip pat turėjome džiūvėsėlių, duoniukų.

Gyvenimas Seule

Prieš kelionę Justina daug laiko praleido internete rinkdama informaciją, kokias oro linijas pasirinkti

Seulas mus pasitiko šiltu rudenišku oru – rugsėjo mėnesį ten 29 laipsniai šilumos, labai minkštas ir švelnus klimatas. Gustukui tik buvo keista mieste negirdėti lietuvių kalbos.

Sūnelis šviesiaplaukis, tai jį gatvėje žmonės nuolat kalbino ir liesdavo, jiems paliesti tokį vaiką yra sėkmės ženklas. Paskui net tekdavo prašyti, kad neliestų, nes nežinai, kokiomis rankomis čiupinėja vaiką.

Pusantro mėnesio gyvenome gana prabangaus viešbučio apartamentuose, nors mums rytietiška prabanga su tamsiomis interjero spalvomis ir nėra įprasta. Tikriausiai vienas dalykas yra atvažiuoti į šalį kaip turistui, kas kita – kaip darbuotojui. Labai nusivyliau žmonėmis, nes aikštelėse, parkuose, kur renkasi šeimos, į mus žiūrėdavo priešiškai, o kartą net paprašė išeiti. Taip pat netolerantiškai reaguodavo į musulmones moteris su mažais vaikais, kurios atvesdavo mažylius pažaisti.

Ta šalis turi daug pliusų – švaru, modernu, bet žmonės, kurie nekeliavę po

pasaulį, yra siaurų pažiūrų, nedraugiški svetimšaliams. Kol tu turistas, daug ko

nepastebi, bet kai pradedi gyventi kasdienybėje, tada pamatai tą šalį išsamiau.

Pavyzdžiui, įlipi į metro vagoną, kuris skirtas šeimoms su kūdikiais ir neįgaliems žmonėms. Ten sėdimas vietas užėmę jauni vyrai, ir niekas nesiruošia užleisti vietos. Gatvėje į tave gali atsitrenkti, pastumti – neatsiprašys. Patys korėjiečiai, kuriems teko pagyventi užsienyje, grįžę pastebi, kad tėvynainiai nėra mandagūs. Nežinau, kas tai – nesvetingumas, nacionalizmas?

Maisto kainos šokiravo

Korėja yra ištisas nuotykis – nuo apsigyvenimo viešbutyje iki apsilankymo parduotuvėse. Maisto kainos pasirodė kosminės. Jei nori nupirkti vaikui organinio pieno, tai litras kainuos 10–12 eurų. Turgavietėse ar iš gatvės prekeivių tikriausiai gali nusipirkti pigiau, bet su kūdikio maistui skirtais produktai eksperimentuoti nenorėjau.

Gustukas jau buvo pradėjęs valgyti košes, daržoves ir mėsytę. Jautienos filė kilogramo kaina – 140 eurų, yra ir brangiau.

Vėliau mes atradome australišką jautieną, kuri buvo skani ir kainavo „tik“ 50 eurų už kilogramą. Lietuvoje Gustukas buvo pamėgęs plekšnę, žuvies pirkome ir Korėjoje.

Vaisių ir uogų kainos apskritai mums nesuvokiamos – kilogramas kriaušių kainavo 50 eurų, o pats pigiausias vaisius obuolys – tik 6 eurus už kilogramą. Korėjoje atradome geltonuosius kivius, kuriuos Gustukas labai pamėgo, paskui jų radome pirkti ir Lietuvoje.

Apdairiai vežėmės savo grikių, kai kurių kitų kruopų, kurios Korėjoje nepopuliarios. Tenykščių vaikų mitybos pagrindas ryžiai, bet man atrodo, kad vaikui negalima duoti vien ryžių. Mano kolegos anglai sakė: „Taip pasiilgome vaisių.“ Pasirodo, jie Korėjoje jų nepirkdavo, nes atrodė neadekvačios kainos. O kai keliauji su mažu vaiku, negali taupyti ar pirkti nekokybišką maistą.

Gamtinės pramogos

Smogas Seule jaučiamas tik tada, kai vėjo kryptis pasisuka iš Kinijos

Seulas nuostabus savo parkais ir gamtos pramogomis šeimoms. Kai kurie parkai mokami, kai kurie nemokami.

Pavyzdžiui, didžiajame Seulo zoologijos sode matėme, kaip mama žindo mažą drambliuką. Žirafos, raganosiai – fantastiški reginiai, kai kuriuose parkuose gyvūnus galima net maitinti. Pačiame Seule gali pamatyti lentelę, įspėjančią, kad yra gyvačių.

Kartą vaikštinėjome po botanikos sodą ir priešais pamatėme didžiulę gyvatę. Supratau, kad vaiko lakstyti ten laisvai nepaleisi. Svetima gamta man kelia pagarbią baimę, nesu avantiūristė, kuri rizikuotų vaiko gyvybe.

O smogas Seule jaučiamas tik tada, kai vėjo kryptis pasisuka iš Kinijos. Korėjiečiai telefonuose turi programėlės, kurios rodo, koks smogas. Jei per langą matai, kad žmonės dėvi vienkartines kaukes, geriau vaiko į lauką nevesti. Mums per pusantro mėnesio smogas pasitaikė tik 2 dienas.

Gustuką žavi lėktuvai

Gustukas gimė šeimoje, kur keliavimas yra tiesiog gyvenimo būdas. Netrukus visi skrisime į Barseloną. Kai laukiame oro uoste, Gustukas man išrodo visus lėktuvus, jam lėktuvai labai patinka. Ir lagaminų krovimas yra įprasta gyvenimo dalis.

Kol aš į juos kraunu daiktus, jis viską iškrauna, taip ir ruošiamės kelionėms.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni − = 3

Kitos temos: