Pakeliavome po Šveicariją su 3 mėnesių kūdikiu automobilyje

Šveicarijoje šeima pakrikštijo dukrelę

Kelionių rubrikai herojų ieškome gana išrankiai. Keliauti po pasaulį su mažais vaikai tapo normalu ir net madinga. Kviesdami pasipasakoti apie šeimos kelionę, pirmiausia galvojame, ar realu šią patirtį pritaikyti ir kitoms šeimoms.

Šį kartą kalbamės su Edita, kuri su vyru ir dukrele keliavo po Šveicariją automobiliu. Dukrytei tuo metu buvo 3 mėnesiai.

Keliautojų šeima:

Mama – architektūros ir paveldo istorikė, meno istorijos doktorantė Edita (33 m.). Tėtis – biologas-ekologas, Mindaugas (39 m.) dirbantis gamtos mokslų tyrimų srityje. Dukrytė Viktorija – dabar metukų, o kai keliavo, buvo 3 mėnesiai.

Kaip kilo idėja iškeliauti į Šveicariją su tokiu mažu kūdikėliu? Galbūt buvo kokių objektyvių priežasčių, darbo reikalų?

Kelionę į Šveicariją planavome dar prieš sužinodami, kad laukiamės. Mano sesė gyvena Baselyje (Šveicarijos mieste). Ji pakvietė į savo vestuves, kurios turėjo vykti rugpjūčio pradžioje. Kai pakvietė, sužinojome, kad gegužę mums gims dukrytė. Nors daug diskutavome, turėjome nemažai abejonių, bet planų nekeitėme – abu tikėjome, kad viskas įmanoma.

Tiesa, nemažai skaitėme, klausinėjome apie keliones su 3 mėnesių neturinčiu kūdikiu. Bene didžiausią paskatinimą ir informacijos, kokių „taisyklių“ laikytis vykstant su mažyle, sužinojome iš Romualdo Šemetos.

Kad kelionė į Šveicariją nebūtų tik dėl vieno įvykio, Mindaugas pasiūlė Viktorytę Šveicarijoje pakrikštyti. Kaip tik norėjome, kad krikšto tėveliais būtų mano sesė su vyru.

Šveicarijos kalnų grožis mus jau buvo užbūręs mūsų povestuvinės kelionės metu, kurią dovanojo mano tėveliai. Tik mes su vyru pasirinkome mums abiems ekstremalesnį keliavimo būdą. Vykome mūsų „Volvo X70“ automobiliu, kuris buvo ir mūsų „kemperis“. Tą įspūdį norėjome dovanoti ir savo dukrytei.

Kelionė buvo sugalvota dar iki dukrytės gimimo, tačiau net neįsivaizdavome, kaip keisis mūsų gyvenimas gimus mažylei

Naršydamas internete Mindaugas perskaitė labai šviesų ir šiltą interviu su kunigu Audriumi Micka, kuris savo pašaukimą rado Šventojo Mauricijaus parapijoje, kuri yra kalnuotame Graubiundeno (Graubünden) kantone Sankt Morice (St. Moriz) miestelyje, įsikūrusiame 1750 metrų aukštyje. Šio kunigo paprastumas, požiūris į gyvenimo vertybes, mintys mums labai patiko, intuityviai jautėme ir norėjome, kad būtent A. Micka suteiktų krikšto sakramentą mūsų dukrytei. Dar prieš šešis mėnesius iki gimstant mūsų Stebukliukei susirašėme su kunigu bei sutarėme dėl laiko. Taip kelionė įgavo dar didesnę reikšmę ir iššūkį mūsų šeimai.

Kelionę suplanavote labai iš anksto. Ar per bene metus niekas nepasikeitė, juk kai žmonės planuoja, likimas juokiasi?

Taip, kelionė buvo sugalvota dar iki dukrytės gimimo, tačiau net neįsivaizdavome, kaip keisis mūsų gyvenimas gimus mažylei. Aš įsivaizdavau, kad naujagimis tik valgys, miegos, truputį budraus, o aš keisiu sauskelnes, 1–2 kartus per dieną perrengsiu, apiprausiu mažylę ir vis dar turėsiu marias laiko skaitymui, rašymui bei kitokiai veiklai.

Deja, knygų lentynoje vis dar laukia nepajudinti keli metrai knygų, kurias nuoširdžiai žadėjau perskaityti (juokiasi).

Mano mamytė sakė, kad aš buvau labai ramus vaikas, visai neverkiau, nekankino pilvo diegliukai ir pan. Tačiau gimus Viktorytei sužinojau, kad naujagimiai verkia. Be to, nors buvau perskaičiusi daugybę knygų ir straipsnių, dėl visko jaudinausi. Susidūrus su realybe, visos žinios, perskaityta informacija išgaravo. Teko mokytis kiekvieną minutę, kiekvieną dieną, vis labiau pažįstant savo dukrytę, įsiklausant į jos poreikius, į savo kūną.

Mindaugas šiame procese buvo be galo empatiškas, jis jautė tiek mažylę, tiek mane. Jo dėka Viktorytė šiandien vis dar mėgaujasi pieniuku. Pirmaisiais mėnesiais jis valandų valandas migdydavo, sūpuodavo, nešiodavo, dainuodavo lopšines.

O Viktorytei streikuojant prieš valgymą, kantriai vis dėdavo ją prie mano krūtinės ir ramindavo jai pradėjus verkt. Mes trise perėjome ir išgyvenome visus etapus. Pirmieji du mėnesiai tikrai nebuvo lengvi, bet jie taip pat buvo žavingi.

Vis dėlto, artėjant kelionei, didėjo ir nerimas. Jaudinausi, kaip mažylė ištvers ilgą važiavimą, kaip reikės ją pamaitinti (nes pirmus mėnesius ji valgydavo tik mudviem gulint), kaip dažnai teks stoti, kaip reikės nuraminti, kai verks, ir begalės kitų „kaip“.

Šveicarijos kalnų grožis mus jau buvo užbūręs mūsų povestuvinės kelionės metu

Kaip į ryžtą keliauti su 3 mėnesių kūdikiu reagavo seneliai, giminės ir šeimos gydytoja?

Likus truputį daugiau nei dviem savaitėms iki numatyto išvažiavimo, galutinai nutarėme vykti automobiliu. Tam buvo kelios priežastys: nepriklausomybė ir mobilumas, noras daugiau pamatyti, skrydžio baimė su kūdikiu bei ribotas biudžetas. Nors nuo pat kelionės planavimo pradžios svarstėme vykti automobiliu, šios minties nepalaikė giminės. Buvo labai daug atkalbinėjimų. Sakė, kad bus per sunku, per sudėtinga, verčiau rinktumėmės skrydį.

Svarstėme skrydžio variantą. Nors skrydis su persėdimais galėjo trukti apie 4 valandas, tačiau viską sudėjus (laukimus oro uostuose ir pan.) pati kelionė būtų ištysusi iki mažiausiai 8 valandų. O nuskridus būtų reikėję nuomotis automobilį arba keliauti traukiniais, o tai Šveicarijoje nėra pigu. Įtampos, patarimų buvo daug, tačiau mes intuityviai jautėme savo galimybes ir savo mažylę, tad pasirinkome automobilį.

Nerimo būta ir dėl Viktorytės. Per pirmą savo gyvenimo mėnesį jai du kartus buvo taikytas gydimas antibiotikais. Vis dėlto, pasikonsultavę su šeimos gydytoja dėl kelionės, gavome palaikymą. Ji patarė, kokius būtiniausius vaistus turime vežtis.

Sauskelnių iš namų vežėmės tik vieną nedidelę pakuotę, nes žinojome, kad jų yra pirkti visur ir dar pigiau nei Lietuvoje

Ar didelė daiktų krūva keliavo su jumis?

Dėl daiktų mažiausiai jaudinausi – juk vykome automobiliu, galėjome pasiimti daugiau. Mano prioritetas buvo susidėti viską, ko gali prireikti mažylei. Tam skyriau didžiausią dėmesį. Pirmiausia susidėjau būtiniausių vaistus, kremukus nuo iššutimų ir kitų kosmetinių priemonių, tada – drabužėlių.

Visus Viktorytės drabužėlius susikomplektavau (pvz., bodžiukas+kelnytės, šiltesni, plonesni rūbeliai, atskirai kojinės, kepurytės) taip, kad nereikėtų galvoti, ką ir kaip aprengti. Visi vaiko daiktai tilpo į mažą rankinio bagažo lagaminą. Tiesa, atskirai sudėjau 3 dienų kelionei iki Šveicarijos reikalingus drabužėlius, parinkdama tokius, kuriuos būtų galima sluoksniuoti ir, reikalui esant, lengvai užvilkti, nuvilti. Nežinojau, ar bus kelionės metu kur išplauti rūbelius, todėl paskaičiavau taip, kad būtų kiekvienai dienai mažiausiai po du komplektukus.

Sauskelnių iš namų vežėmės tik vieną nedidelę pakuotę, nes žinojome, kad jų yra pirkti visur ir dar pigiau nei Lietuvoje.

Mūsų su vyru drabužiai tilpo į didelį lagaminą. Vežėme medinę dovanų dėžę jaunavedžiams bei nemažai lauktuvių. Juokingiausia, kad su vyru nusprendėme į dvi popierines dėžes supakuoti mūsų augintus pomidorus, kuriuos buvo gaila palikti šiltnamyje. Įvairiaspalviai, įvairiausių formų ir dydžių pomidorai mūsų draugams padarė didelį įspūdį.

Bene didžiausią visos mašinos bagažinės erdvę užėmė Viktorytės karieta – vežimas.

Gal būtų pakakę nešynės?

Nešynę iš močiutės dovanų gavome tik būnant Šveicarijoje ir ją naudoti išmokome tik jau grįžę po kelionės. Svarstėme, kad galbūt kelionei reikėtų įsigyti nešynę, taip būtume sutaupę vietos mašinoje, būtume mobilesni, tačiau mums prioritetas buvo mažylės komfortas. Viktorytė buvo pratusi miegoti lauke vežimuke, todėl bijojome, kad bus sunku ją migdyti kambaryje ar nėšynėje, kurios iki kelionės nė nebuvome išbandę. Viktorytė buvo smulki, prieš kelionę tesvėrė 4,8 kg, todėl mums ją nešioti buvo pats malonumas, o ji labai komfortiškai ir ramiai jausdavosi ant mūsų rankų. Tiesa, išmokę naudotis nešyne, kartu su vyru įvertinome jos prioritetus ir patogumą. Esame labai dėkingi ir džiaugėmės gavę ją dovanų.

Viktorytė buvo pratusi miegoti lauke vežimuke, todėl bijojome, kad bus sunku ją migdyti kambaryje ar nėšynėje, kurios iki kelionės nė nebuvome išbandę

Be kokių daiktų nebūtumėte išsivertę, ko visiškai neprireikė?

Kadangi vežėmės vežimą, kuris užėmė daug vietos, neteko prisidėti per daug nereikalingų daiktų. Aš labai mėgstu vežtis visokių smulkmenų (visada prieš kelionę galvoju, kad prireiks). Tačiau neprireikia, jos būna tik balastas. Šioje kelionėje to irgi nepavyko išvengti. Pasiėmiau porą knygų, kelis žurnalus, tačiau jų beveik neatsiverčiau, nes, kai mažylė miegodavo mašinoje, aš arba miegodavau, arba valgydavau, arba užimdavau šturmano pareigas.

Kiek truko kelionė, kiek – vien tik važiavimas?

Visa kelionė truko lygiai 2 savaites. Tris dienas važiavome iki Bazelio. Nusprendėme, kad Mindaugas vairuos, o aš prižiūrėsiu mažylę, pasirinkome optimalų važiavimo laiką (8 val. per dieną). Kiekvieną dieną bandėme įsiklausyti į mažylės poreikius. Todėl dar planuodami kelionę nusprendėme, kad iš anksto neužsakinėsime jokių viešbučių ir viską darysime ekspromtu. Iš pradžių šis planas labai gąsdino, bet buvome pasimokę iš ankstesnės kelionės, kad užsakytą viešbutį gali tekti pasiekti apie vidurnaktį. To nebenorėjome. Šiais laikais įvairios programėlės išmaniajame telefone leidžia pasirinkti artimiausią viešbuti bet kuriame kelionės taške.

Kelionės metu supratome, kad dukrytei važiavimas nuo 8 valandos ryto iki 16 val., su keliais trumpais sustojimai, teikė malonumą. Tarpais miegodavo nuo 1,5 iki 3 valandų. Tačiau po 16 valandos pasidarydavo nerami, zirzendavo, tekdavo sustoti jos nuraminti, nes nepavykdavo važiuojant, todėl, tik atsiradus tokiems neramumas, ieškodavome artimiausio viešbučio.

Važiuojant automobiliu buvo labai svarbu užimti mažylę, kad neatsirastų nuobodulio

Vykome rugpjūčio mėnesį, kai viešbučių užimtumas labai didelis. Tai lėmė, kad viešbučių kainos buvo kiek didesnės, bet nesikandžiojo (už nakvynę mokėdavome apie 45–66 eurus dviem asmenims su kūdikiu, visur būdavo įskaičiuoti pusryčiai). Tiesa, vieną kartą teko sumokėti 80 eurų Vokietijoje.

Nuvažiavus iki pasirinkto viešbučio paaiškėjo, kad nebėra vietos, nors Booking.com programa rodė galimybę apsistoti. Užklausus viešbučio administracijos, kur galėtume arčiausiai apsistoti, jie paskambino greta esančio miestelio viešbučio savininkui. Jis mums atidarė viešbutį, kuris tuo metu atostogavo. Viktorytei labai reikėjo poilsio, buvo apie 18 val. vakaro, todėl, net neklausę nakvynės kainos, apsistojome nepaprastai jaukiame viešbutyje.

Kelionė namo truko 4 dienas.

Neteko pasiklysti?

Grįždami namo patyrėme nuotykį. Išvykus iš Sankt Morico Viktorytė buvo kiek nerami, todėl aš buvau sutelkusi visą dėmesį į ją. Naudodamasis GPS Mindaugas greičiausiai pasuko ne į tą kelią, ir mes, beveik apsukę kalnų masyvą, sugrįžome į pradinį kelionės tašką. Kelias buvo tikrai įspūdingas, labai siauras, dvi mašinos gana sunkiai prasilenkdavo, buvome beveik pasiekę Albulapass perėją (esančią 2315 m aukštyje). Tik Viktorytei nurimus, aš pradėjau nagrinėti žemėlapį ir GPS, kurgi mes vis dėlto esame. Supratusi, kur mes esame, liepiau Mindaugui, kai tik galės, sustoti.

Sustojome. Ir sakau jam: „Mes niekaip nenorime palikti Sankt Moriso. Mes grįžtame ten“.

Bazelis, kur gyvena mano sesuo, yra Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje

Juokėmės, nes tikrai buvo verta pamatyti tokius didžiulius skardžius, krioklius, kalnų masyvus, viršūnes. Tiesa, sugaišome pusę dienos, todėl pirmoji nakvynė buvo beveik tik įvažiavusi į Vokietiją. Ketvirtos dienos grįžtant taip pat prireikė ir dėl didelių kamščių autostradose. Eismas, ypač Vokietijoje, buvo labai intensyvus. Iš pradžių tai labai nustebino. Bet buvo logiška, kad žmonės juda, keliauja, nes rugpjūtį daugelis atostogauja.

Važiuojant automobiliu buvo labai svarbu užimti mažylę, kad neatsirastų nuobodulio. Vaizdai pro langą jos nelabai traukė.

Tačiau kelionės metu Viktorija perskaitė pirmąją savo knygą. Spalvoti piešiniai kelias dienas darė didžiulį įspūdį. Taip pat vežėmės nemažai įvairiausių žaisliukų. Jais kūriau pasakojimus, kurie taip pat įtraukdavo dukrą į žaidimą.

Papasakokite apie vestuves ir krikštynas.

Bazelis, kur gyvena mano sesuo, yra Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje. Sesės draugų šeima mus pakvietė apsigyventi jų beveik šimtmetį skaičiuojančiuose namuose nedideliame Elzaso regiono kaimelyje Attenschwiller (esančiame už 15 km nuo Bazelio). Šis variantas mums buvo labai patrauklus. Viktorytė miegodavo kvėpdama gaiviu vietos oru, o mes terasoje ragaudavome šeimininkų gaminamų elsazietiškos virtuvės skanėstų, degustuodavome prancūziškų, šveicariškų ir lietuviškų sūrių, kalbėdavomės su tuo pat metu šioje šeimoje viešėjusiais svečiais iš Reunjono salos, esančios Indijos vandenyne, klausydavomės muzikuojančio mano sesės suburto styginių kvarteto.

Nežinau, kiek reikšmės Viktorytės gyvenime turės ši kelionė, tačiau norėjosi prasmingai praleisti laiką. Todėl laisvalaikiu susiplanuodavome nedideles dienos išvykas. Aplankėme tris pilis, Elzaso regiono etnografinį muziejų, kelis miestelius.

Viktorytė atšoko ir pirmąsias savo gyvenime vestuves viduramžių Inzlingerio pilyje ant vandens.

Dar bekylant keltuvu, dukrytė užmigo ir ramiai išmiegojo daugiau nei 4 valandas

Toliau vykome į pietryčių Šveicarijoje esantį kurortinį miestą Sankt Moricą, esantį netoli Italijos. Šįkart kelionę tęsėme su mano tėveliais. Nors mašinoje buvo jau ankštoka, tačiau, išvykus iš miesto, kuris kankino itin dideliais karščiais (temperatūra keliskart viršijo 35°C), ir pamažu kylant į kalnų masyvus nuotaika gerėjo. Kelis kartus stojome, o išlipę iš mašinos patekdavome į vėsa dvelkianti kalnų orą. Atvykę į išsinuomotą butą supratome, kad ne be reikalo vežėmės šiltas striukes ir drabužius.

Temperatūra tesiekė 10°C. Sankt Moricas garsėja savo saulėtomis dienomis, kurių per metus būna iki 300 dienų, tačiau atvykus mus pasitiko apniukęs, lietingas oras.

Kitą dieną praleidome kalnuose. Viktorytė pirmą kartą pakilo į 2138 m. aukštyje esančią viršūnę Alp Giop. Geriant atsineštą ryto kavą kalnuose ir stebint apačioje spindinčius ežerus, kvepiant tyrą ir vėsų kalnų orą, prisotintą pušų ir įvairiausių žydinčių augalų kvapų, aplankė tikra ramybė ir džiaugsmas. Viktorijai kalnų gaiva tiko. Dar bekylant keltuvu, dukrytė užmigo ir ramiai išmiegojo daugiau nei 4 valandas. Pėsčiomis kilome aukštyn bei gėrėjomis vis skurstančia kalnų augmenija, kuri žavėjo žiedų gausa. Išpuoselėti kalnų takeliai nekėlė jokio diskomforto stumiant vežimą. Tiesa, planuodami išvyką į kalnus, panagrinėjome informacinį žemėlapį, kuriame buvo nurodyta, kur yra patogus pasivaikščiojimas su vežimu.

Vienas šilčiausių ir tikriausiai visam gyvenimui išliksiantis jausmas buvo Viktorytės žindymas kalnuose. Pradėjusi muistytis vežimuke ji davė man ženklą, kad nori valgyti. Ramiai prisėdusi ant medinio kalnų kavinės terasos laiptelio žindžiau bemiegančią savo mažylę.

Žolinių rytą vyko krikštynų ceremonija nedidėlėje kalnuose esančioje Regina Pacis koplyčioje. Koplyčia garsėja savo vitražiniais paveikslais, kuriuose pasakojama Švč. Mergelės Marijos gyvenimo istorija, sukurta dailininko Ernsto Rinderspacherio (1879–1949), bei vaizdu, atsiveriančiu iš bažnyčios prieangio į kalnus.

Kaip dukra atlaikė kelionę, nesusirgo?

Viktorytė pirmą kartą pakilo į 2138 m. aukštyje esančią viršūnę Alp Giop

Labiausiai bijojau, kad nesusirgtų. Žinojome rekomendaciją, kad vykstant su kūdikiu, mašinoje geriau nejungti kondicionieriaus, kuris mums ir taip buvo sugedęs. Vykstant į priekį pasitaikė nepaprastai karštos dienos. Tik šiek tiek praviras vienas langas gelbėjo nuo itin didelio karščio (bijome skersvėjo).

Trečią dieną apie vidudienį kelias valandas praleidome poilsinėje, nes temperatūra siekė apie 38°C, buvo neįmanoma tverti. Mažylę visą kelionę automobiliu stengiausi dažnai žindyti, bet ji pakankamai gerai ištvėrė tokį karštį. Tiesa, mano mama buvo padovanojusi vilnos ir lino įdėklą į auto kėdutę, kas gelbėjo nuo perkaitimo (šie natūralus audiniai tiek šildo, tiek ir vėsina).

Grįžtant, savo simbolinio trečiojo mėnesio proga, dukra pirmą kartą apsivertė ant pilvuko. Po kelionės Viktorytė kaip tik tapo ramesnė, geriau užmigdavo nakčiai. Pradėjo itin sparčiai rodyti savo naujus gebėjimus, buvo labai aktyvi. Kunigas A. Micka sakė, kad kalnuose padaugėja raudonųjų kraujo kūnelių, todėl su vyru vis juokdavomės, kad Viktorytė po kelionės tapo dar judresnė, nors ir iki jos buvo labai guvus kūdikis.

Vietiniai šveicarai, prancūzai ypač stebėjosi mūsų pasirinkimu krikštyti savo dukrytę Sankt Morice

Kokių nuotykių patyrėte?

Didžiausias nuotykis buvo visa mūsų šeimos kelionė, pripildyta intuityvumo, pasitikėjimo, susiklausymo, įsiklausymo ir harmoningo džiaugsmo. Kelionė automobiliu su 2,5 mėnesių kūdikiu – didelis iššūkis, kuris tik sustiprino mūsų ryšius.

Mes drąsiai priėmėme iššūkį, ir ne vienas sesės draugas stebėjosi šiuo mūsų pasiryžimu tokiai kelionei.

Vietiniai šveicarai, prancūzai ypač stebėjosi mūsų pasirinkimu krikštyti savo dukrytę Sankt Morice, kuris, anot jų, yra ypač prabangus ir neįkandamas finansiškai kurortas. Tačiau mes tiesiog leidomės į kelionę. Keista, bet Sankt Moricas mums nepasirodė labai jau brangus. Miesto centre gėrėme kavą, gardžiavomės  nepaprastai skaniu torto gabalėliu, o Viktorytė mėgavosi pienuku. Gal kiek didesnės apgyvendinimo paslaugų kainos, bet tikrai galima rasti ir prieinamų kainų. Tiesa, už kelionę turime padėkoti tėvams, sesei bei jos draugams.

Ką patartumėte kitoms mamytėms, kurios ruošiasi į panašias keliones automobiliais?

Pirmiausia noriu pasakyti, kas buvo sunkiausia. Tai tikslus laikas, kuris buvo suplanuotas ne pagal mūsų gyvenimo su Viktoryte ritmą. Pavyzdžiui, sesės vestuvių oficialioji ceremonijos dalis vyko Baselio centre esančioje Merijoje 8 val. ryto.

Teko, skubėti, o per skubėjimą buvo ir nesusipratimų. Todėl vienas svarbiausių patarimų, vykstant į kelionę su kūdikiu automobiliu, – lėtas keliavimo būdas. Geriau pasimėgauti vienam kitu ir labiau pažinti save, savo mažylio poreikius. Todėl siūlome geriau aplankyti vieną objektą per dieną, o likusį laiką praleisti lėtai vaikštinėjant gamtoje ar susirengti mažą iškylą. Tiek žindanti mama, tiek ir tėtis turi išlaikyti vidinę ramybę, kuri reikalinga kūdikio gerai savijautai. Susiplanavus per daug, gali kilti daugiau streso, o tai gali lemti nusivylimą pačia kelione. Kelionė automobiliu turi būti tik šiek tiek pažintinė. O esant poreikiui, reikia kelionę koreguoti vietoje, nesigailint kažko atsisakyti bei visus iššūkius priimti džiaugsmingai.

Ačiū už pasakojimą.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + = 13

Kitos temos: