Kelionių rubrika atgijo. Tai džiugiau negu džiugu. Juk bene pusę metų keliavome tik prisiminimuose. Pirmajam sezono tekstui pakvietėme šeimą, kuri keliauja kemperiu. Net jeigu kelionių apribojimai tęsis, kemperiu smagiai pakeliausite po Lietuvą.
Pasakoja 1,5 metų Nikitos mama Viktorija Liaščenko.
Sujungė kelionės
Iš pradžių turėčiau papasakoti, nuo ko prasidėjo mūsų pomėgis keliauti „ant ratų“.
Abu su vyru Denisu labai mėgstame keliauti, pažinti pasaulį arba tiesiog iškylauti gamtoje prie laužo. Tikriausiai tas bendras pomėgis mus ir sujungė.
Nuo draugystės pradžios laisvalaikį leisdavome keliaudami – svetur ar tiesiog savaitgaliui prie ežerų, miegodavome nebrangiuose viešbučiuose arba palapinėje. Mums niekada nereikėjo didelės kompanijos. Dažnai leisdavome laisvalaikį tiesiog dviese. Viskas mums patiko ir tiko. Bent jau iki tol, kol nesusipažinome su šeima, kuri jau ilgą laiką keliauja kemperiu. Pamatėme šį keliavimo būdą iš arčiau ir užsidegėme patys. Ir ką gi, pažadėjome sau būtinai įgyvendinti užsibrėžtą tikslą!
Bandomasis triušis
2018 m. rudenį labai pigiai įsigijome 1991 metų „Ford Transit“ kemperį. Nežinojome, ar tikrai daug keliausime ir ar verta investuoti į namelį ant ratų. Kemperis buvo senas ir apleistas, reikalavo nemažai papildomų investicijų. Už jį mokėjome 1 800 Eur. Investavome dar apie 1 000 Eur (suma susidarė tik už detales ir medžiagas, nes darbus atlikome savomis rankomis, be samdomų žmonių). Sutvarkėme kemperio vidų, kad būtų jaukiau, patiesėme laminatą, apsiuvome apmušalus. Pakeitėme ir išorinį vaizdą. Kemperis buvo perdažytas, apklijuotas lipdukais. Taip pat sutvarkytas techniškai.
Šis kemperiukas buvo lyg bandomasis triušis. Iš pradžių neplanavome juo ilgų kelionių. Atrodė, jog važinėsime Lietuvoje, prie ežerų, prie jūros, ir tiek.
Su kemperiu į Kroatiją
2019 m. sausį sužinojome, kad rugsėjį mums gims kudikis, todėl nusprendėme kelionių sezoną išnaudoti maksimaliai. Juk nežinojome, ar pavyks taip aktyviai keliauti jau būnant trise.
Atšilus orams, savaitgaliui vis važiuodavome prie ežerų. Birželio 13 dieną – mano gimtadienis. Labai norėjau jį atšvęsti svetur. Įkalbėjau vyrą su kemperiu važiuoti kur nors toliau, prie šiltos jūros. Pasirinkome galutinį tašką – Kroatiją.
Ilgai svarstėme, ar verta taip toli važiuoti, juk kemperiukas gana senas. Bet didelis noras nugalėjo. Vyras patikrino mašiną techniškai, į bagažinę pridėjo įvairių įrankių, jei prireiktų taisyti kokį gedimą, nusipirkome Europoje galiojantį kelių draudimą ir išvažiavome.
Tuomet laukiausi 5 mėnesį. Mano nėštumas buvo lengvas, todėl keliauti nebuvo baisu. Be to, prieš šią kelionę jau buvome nuskridę į Olandiją ir Izraelį, ir nė vienoje iš šių kelionių nekilo nesklandumų.
Ši pirma ilga kelionė su kemperiu buvo nepamirštama.
Truko 10 dienų. Pabuvome Lenkijoje, Austrijoje, Italijoje ir atvykome į Kroatiją. Kelionė praėjo geriau nei tikėjomės. Oras buvo tobulas, kemperiukas mūsų nepavedė. Keliavome aš, vyras ir mūsų šuo Smartas. Pakeliui buvau numačiusi vietas, kurias būtina aplankyti. Mano gimtadienį atšventėme prie jūros. Nakvojome prie pat jūros kranto. Buvo tikrai įspūdinga.
Po šios kelionės tik įsitikinome, kad toks keliavimo būdas mums tikrai tinka. Sustodavome ir nakvodavome skirtingose gražiose vietose. Be to, toks keliavimo būdas labai pigus. Juk moki tik už kurą, kelio mokesčius, maistą, kurį irgi be problemų gali pasigaminti kemperyje. Jokių nuomos mokesčių viešbučiuose. Kelionėje nė karto nestovėjome mokamame kempinge, todėl ir čia pavyko sutaupyti. Yra tokia mobili programėlė par4night, skirta kemperistams, pagal kurią gali rasti nakvynės vietą. Ten iškart matai vietą, nuotraukas, atsiliepimus. Pažymėta, ar yra tualetas, ar reikia mokėti. Į šią programėlę informaciją kelia patys keliautojai. Ir mes joje esame jau ne kartą pasidalinę atrastomis vietelėmis.
Visa ta prieškarantininė vasara buvo labai aktyvi. Kiekvieną savaitgalį kur nors vykome. Buvome Kaliningrade, apvažiavome Latvijos ir Lietuvos pajūrio pakrantes, savaitgalius leidome prie Lietuvos ežerų (grybavome, uogavome, žvejojome, gaminome ant laužo).
Su nakvynėmis kemperyje keliavome iki 38 nėštumo savaitės. O vėliau važinėjome kemperiu, bet grįždavome nakvoti namo.
Sudie, senasis kemperiuk
Rugsėjo 22 d. mums gimė sūnus Nikita. Po dviejų savaičių sėdėjimo namie ir išsiilgę kemperiuko, visi nuvažiavome prie ežero iškepti šašlikų. Supratome, kad be kemperiuko nebegalime gyventi. Atėjus savaitgaliui, sunku išsėdėti namuose.
Pagausėjus šeimai, šis kemperiukas mums tapo per mažas. Ir variklis jo labai triukšmingas – mūsų šuo šio garso prisibijojo, net tiek daug keliaujant vis tiek nesugebėjo priprasti. Su vyru nutarėme, kad reikia kemperį parduoti. Jei pavyks parduoti už norimą sumą, nusipirktume krovininį arba keleivinį mikroautobusiuką ir savo jėgomis jį perdarytume į kemperį. Taip būtų kur kas pigiau nei pirkti jau įrengtą apynaujį kemperį, be to, – galima įrengti pagal savo skonį.
Seną kemperiuką pavyko parduoti gana greitai. Pardavėme jį truputį į pliusą ir už šiuos pinigus pradėjome ieškoti kito varianto. Ieškojome variantų, kad būtų su defektais, kuriuos be problemų galima būtų pataisyti. Prieš pat karantiną pavyko įsigyti krovininį automobilį. Iš tikrųjų keleivinį autobusiuką įsigyti būtų paprasčiau (lengvesnis įrengimo kelias). Bet daug ką lėmė kaina.
Transformeris
Krovininį autobusiuką 2008 m. „Citroen Jumper“ įsigijome už 3 000 Eur. Kaip tik prasidėjo karantinas. Vyras kurį laiką nebeturėjo darbo, todėl visą karantino laiką skyrė kemperio įrengimui. Pradėjo nuo vidaus išmontavimo. Kėbulą paliko tuščią. Tada įsigijome šoninius langus. Įrengėme ir juos, kad būsimam kemperiuke būtų šviesiau ir jaukiau. Įvedėme elektrą, vandentiekį. Į kemperį per metus jau investavome apie 4 000 Eur. Į kainą įėjo: mikroautobuso kapitalinis remontas, salono įrengimas, baldai, elektros, vandentiekio įvedimas, autonominis šildymas, buitinė technika ir pan. Šiuo metu atliekami baigiamieji kemperio darbai. Dažoma išorė ir apklijuojamas lipdukais.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad įrengimas ne toks ir brangus reikalas, kol ne pradedi daryti. Kiekviena smulkmena kainuoja, tad susidaro nemaža bendra suma. Įrenginėdami kemperį stengėmės nepirkti vidaus originalių dalių, nes jos kainuoja kosminius pinigus. Ieškojome alternatyvų.
Patiems įrengti kemperį gana sudėtingas procesas. Nesame profesionalai. Daug informacijos ieškojome internete. Mums labai pagelbėjo jutubas. Pinigų atžvilgiu tikrai apsimokėjo. Dabar automobilių pardavimų portaluose panašaus varianto kemperio kaip mūsų (jau įrengto) mažiau nei už 15 000 Eur nerasi.
Dar prie kainos galima pridėti ekspertizės išlaidas – reikėjo pakeisti kategoriją iš N1 į M1, kitaip būtų tekę mokėti už kelius kaip krovininiam transportui, techninė apžiūra būtų kartą per metus.
Kemperyje kūdikis
Deja, karantinas pakoregavo mūsų 2020 m. vasaros planus. Labai norėjome nuvykti su kemperiu į Šveicariją. Bet kol prisiruošėme, grįžus iš jos, būtų reikėję izuoliuotis. Vyras dirba sau, todėl jam atsėdėti dvi savaites namuose lygu šeimą palikti be pajamų, o kur dar atostogų laikas.
Negalime skųstis – šiek tiek pakeliauti spėjome ir už Lietuvos ribų. Su kūdikiu ir augintiniu buvome Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje. Apkeliavome nemažai Lietuvos. Iš draugų esame sulaukę komentarų, kad mūsų vaikas per savo gyvavimo metus matė jūrą daugiau kartų, negu kai kurie draugai per visą savo gyvenimą.
Su kūdikiu keliauti nėra taip sudėtinga nei atrodė (ar kalbėjo kiti). Nežinau, kaip bus, kai jis paaugs. Bet kol kas kelionės kartu mums teikia tik malonumą. Aišku, tenka labiau apskaičiuoti laiką, reikia taikytis prie vaiko miego, valgio grafiko. Bet kai važiuoji kemperiu, tai tik palengvina situaciją. Pavyzdžiui, išvažiuoji prieš vaiko miegą. Pavažiuoji kiek gali. Kai vaikas prabunda, – sustoji, vietoje pašildai maisto ir pamaitini. Kelionėje vaikas geresnės nuotaikos. Mažiau kaprizų ar zyzimų. Nuolatos turi ką tyrinėti ar domėtis. Jam, kaip ir mums, greitai pabosta namų sienos.
Nauja vasara – ką ji duos?
Praėjusią vasarą nė vieno savaitgalio nesėdėjome savo bute Vilniuje. Jei nevažiuodavome ilgesnei kelionei, tai tiesiog važiuodavome prie ežero (Kauno, Elektrėnų marių, ežerų Pabradėje, Ignalinoje). Penktadienį sustodavome prie ežero ir prastovėdavome iki sekmadienio. Vyras žvejodavo, gamindavo ant laužo, vaikas tyrinėdavo pasaulį. Mūsų vaikas maudėsi ir ežeruose, ir jūroje. Ropinėjo per žolytę, rinko kankorėžius. Aš leidžiu jam tyrinėti pasaulį.
„Mamos žurnalas“
