Nedažnai į redakciją su tema kreipiasi tėčiai. O Martynas išdrįso ir parašė – gal įdomu, nes keliaujame su 4 vaikais. Žinoma, nieko sudrebinančio, jei neskaičiuoji pinigų ir gali apmokėti 6 asmenų skrydžius, viešbučius, pragyvenimą. O jei pajamos vidutinės, bet keliauti norisi?
Geriausios didelei šeimai – kelionės automobiliu
Martyno pasakojimas nuo pradžios iki pabaigos skleidė pozityvią energiją. Kabinete jau niekas nebenorėjo dirbti savo darbų, o klausėsi tėčio pasakojamų nuotykių.
Martynas Demšė su žmona Natalija augina 4 vaikus: Sabiną (16 m.), Dovydą (14 m.), Korneliją (6 m.) ir Mariją (4 m.). Patirtis keliaujant su 4 vaikais – lygiai tiek, kiek dabar mažylei, nes į pirmąją tokią kelionę tėvai patraukė, kai mažylei buvo 8 savaitės – važiavo į Žalgirio mūšio minėjimą Lenkijoje. Apie tai kiek vėliau.
Priešistorė tradicinė – Martynas visada mėgo aktyvų laisvalaikį, kaip pats sako – kažkur pajudėti. Tai galėjo būti ir slidinėjimas, ir plaukimas baidarėmis, o smagiausia – pajūris. Gimus vaikams kelionės prie jūros tapo prasmingos ir dėl imuniteto stiprinimo. „Mūsų šeimos tradicija – vasarą vaikus nuvežti prie jūros. Tada jie mažiau serga, tai patikrinti dalykai.
Aplankėme ne vien jūrą, tačiau labiausiai tikime Baltija, beje, tai patvirtina ir mokslininkai – sužinojome, kad būtent Baltijos jūra pripažinta tinkamiausia kurortiniam-gydomajam poilsiavimui. Ne veltui prie mūsų jūros sveikatos semtis atvažiuoja žmonės iš Izraelio, kitų turtingų šalių. Čia tinkamiausias klimatas atstatyti jėgas ir sustiprinti imunitetą“, – sako tėtis.
Šeima visur keliauja savo automobiliu, nes taip patogiau. Automobilis suteikia daugiau mobilumo, pasirinkimo, negu lėktuvas ir autobusas. Gali bet kada sustoti, bet kada pajudėti, gali pats planuoti kur, ką ir kada nori aplankyti, kiek ilsėsiesi, o kiek keliausi. O kur dar mėgavimasis kelionės planavimu, naujų įspūdžių, iššūkių ir nuotykių laukimo jausmas, kurie nesulyginami su labiau senjoriškais keliavimo būdais autobusu ir lėktuvu. Be to, automobiliu su didele šeima keliauti patogiau dėl bagažo, nes jo susidaro didžiuliai kiekiai. Kuo šeimos narys mažesnis, to daugiau daiktų jam reikia – automobilinės kėdutės, sauskelnių, vežimuko, maistelio. Kelis metus šeima veždavosi du vežimėlius abiems mažosioms mergaitėms. Žinoma, automobiliu keliauti ir pigiau. Visiems 6 savaitę praleisti Turkijoje kainuotų apie 3000 eurų, o į gerokai ilgesnę automobilinę kelionę galima išsiruošti ir su 1000 eurų.
Martynas mano, kad norint pajusti kelionių džiaugsmą, tikrai nebūtina važiuoti į kitą pasaulio kraštą. Pavyzdžiui, viena iš tinkamiausia poilsiui su vaikais vieta Martynas vadina Venspilį. Švaru, tvarkinga, neišgirsi „šaltas alus, karšti čeburekai“, niekas pliažuose nerūko, nešiukšlina. Sutvarkyti parkai ir skverai, tylu, daugybė aikštelių, laipynių vaikams, miestas kaip saldainiukas, kainos nedidelės. Ten Martyno šeima ilsėjosi net 3 vasaras iš eilės. Vis tik, daug įdomiau skaityti ne apie ramias, saugias ir idiliškas atostogas, o apie kelionių nuotykius. O čia Martynas turėjo ką papasakoti.
Su kūdikiu – į pragarišką karštį
Klausantis ne kartą šūktelėjome „nejaugi“ arba „negali būti“. Mat kai mažajai dukrytei Marijai sukako 8 savaitės, tėvai išvažiavo į Žalgirio mūšio 600 metinių paminėjimą Lenkijoje, šalia Olštyno miesto. Nenuoramas viliojo programa – riterių turnyras, viduramžio iškilmės, amatininkų mugė ir, galop – paties Žalgirio mūšio inscenizacija. Daugybę entuziastų tada atbaidė prognozuojami +35°C karščiai, tačiau Demšių šeimos tarp jų nebuvo. „Dviejų mėnesių kūdikio juk niekam nepaliksi, o važiuoti norėjome, kas beliko? Juk į tą renginį važiavo visa Lietuva“, – argumentuoja Martynas.
Šventė truko tris paras. Šeima įsikūrė specialiai tam renginiui paruoštame kempinge. Jau pirmą vakarą dėl karščio prarūgo padarytas mišinukas, Martynui teko naktį klajoti po kempingą su virduliu ir ieškoti elektros šaltinio. Kitą dieną dėl karščio baigėsi ir vanduo, reikėjo važiuoti jo ieškoti į artimiausią parduotuvę per nesuvokiamus kamščius ir grūstis. Per mūšio inscenizaciją greitosios pagalbos mašinos nespėjo išvežinėti „riterių“, kurie po šarvais dar vilkėjo šimtasiūles. Aktoriai duso, alpo, juos laistė vandens žarnomis, gaivino.
Negana to, po pragariškų karščių naktį užklupo apokaliptinė liūtis, kai pradėjo plaukti visos palapinės. Tėtis net nebelankstė jų – suko į gumulus, krovė bet kaip, kad galėtų išsigelbėti nuo tvano. „Pabėgus iš mūšio lauko, teko visiems persirengti ir susitvarkyti prieš kelionę į Lietuvą. Kadangi lauke lijo, o purvini niekur negalėjome net užsukti pavalgyti, teko važiuoti į vieną iš Olštyno prekybos centrų, kuris turi uždarą automobilių stovėjimo aikštelę. Ten prekybos centro tualete apiprausėme ir perrengėme vaikus. Žmona su vaikais nuėjo pasižvalgyti po prekybos centrą ir surasti vietą pietums, o aš likau pakuoti daiktus. Kadangi viskas buvo susukta ir sumesta bet kaip, teko šlapias palapines, miegmaišius ir visus kitus daiktus išdėlioti ant aikštelės grindinio, iš naujo tvarkingai supakuoti ir sudėlioti į automobilį. Po visų šių nuotykių atrodžiau murzinas nuo galvos iki kojų, teko persirengti, nusiprausti naudojantis tik tualeto kriaukle, kad galėčiau užeiti į prekybos centrą. Pavalgę ir truputį pailsėję prekybos centre, lėkėme namo neatsigręždami…“, – kvatojasi Martynas.
Arkadijaus Bespalovo nuotraukose – Žalgirio mūšio vaizdai
Į Krymą – prieš pat karą
2013 metų vasarą šeima patraukė į Krymą. Nebuvo jokių minčių apie tai, kad po kelių mėnesių, rudenį, prasidės Maidano įvykiai, o paskui ir karas. Krymas buvo kaip trečiasis etapas po Lietuvos pajūrio bei Lenkijos, Latvijos ir Estijos pajūrių. „Kai vaikai užaugs ir su žmona būsime pensininkai, tada pakeliausime ir po miestus, o dabar mūsų tikslas – pajūriai, todėl Krymas savo nedidelėmis kainomis ir Juodąja jūra labai traukė. Visur važiuojame 8 vietų automobiliu „Pežo“ (Peugeot), jame galima varijuoti sėdynėmis, gale yra gulima sėdynė, vadinamoji sofa. Galima galinę sėdynę išimti, o jos vietoje sudėti daugybę daiktų“, – pasakoja Martynas. Šeima visada vežasi palapines ir miegmaišius, nes renkasi nakvynes kempinguose – taip pigiau ir įdomiau.
Pasak Martyno, Kryme jie pamatė nykų tarybinį vaizdelį. Gamta ir jūra nenusivylė, tik suprato, kad mūsų pajūryje daug saugesnis krantas ir dugnas – Kryme tenka šokinėti per akmenis, gulėti ant žvyro. Šeima viešojo maitinimo įstaigose stengiasi valgyti kartą per dieną. Pusryčiauja prie palapinių, dienai maisto pasiima su savimi, o vakarienei prisėda kavinėse. Kryme tėvai nutarė vaikams padaryti pramogą – nusivesti į tarybinio stiliaus valgyklą, kurioje gaminami tų laikų patiekalai: sulipę makaronai, šnicelis iš batono. „Kornelija pradėjo zyzti, kad nenori valgyti to maisto. Liepiau nesimaivyti, nes nuolatos taip būna – kavinėje nenori, o vos išeiname pro duris, jau visko nori. Galvoju, palaikysiu drausmę, liepiau valgyti. Persistengiau.
Vaiką supykino taip, kad apsivėmė čia pat vietoje. Atlėkė valgyklos vedėja ir pradėjo koliotis, rėkė „ja vam pakažu“ (aš jums parodysiu)“, – prisimena tėtis.
Grįžtant teko kelias dienas praleisti Kijeve, nes sugedo mašinos aušinimo sistema. „Jeigu mašina būtų sugedusi Lenkijoje ar Vokietijoje, kur nesusikalbėtume, matyt, būtų buvę liūdna. Dabar gi su meistrais susišnekėjome rusiškai. Dėl remonto neplanuotai ir priverstinai, bet pamatėme, kaip Kijevas atrodė prieš Maidano įvykius. Matome per TV, kaip atrodo dabar, galime palyginti“, – sako Martynas.
Į Lenkiją su kemperiu
Praėjusią vasarą šeima išsinuomojo kemperį ir dvi savaites važinėjo po Lenkiją. Ši kelionė šeimai kainavo apie 1300 eurų.
Kelionė su kemperiu ne tiek pigesnė, kiek patogesnė ir greitesnė, nes viskas viename. Nereikia gaišti laiko statant palapinę ir dėliojant daiktus. „Vis tik, yra ir nepatogumų, nes kemperis aukštas, o Lenkijoje daug žemų tiltelių. Saugojome, ir kad medžių šakos šonų nenubraižytų, nes kaimo vietovėse Lenkijos keliai tikrai blogi. Kadangi Lenkijos pajūrį buvome išmaišę seniau, norėjome rinktis kitus maršrutus, nuošalesnius keliukus, kad daugiau įdomaus pamatytume. Neslėpsiu, užstrigau po tiltuku Gyžicko miestelyje. Teko apsisukti ir grįžti atgal, o kaip pajudėsi, kai už tavęs jau didžiausia eilė stovi. Kol žmona padėjo man apsisukinėti, jautėme nuo kitų vairuotojų sklindantį pyktį“, – kelionės nuotykius prisimena Martynas.
Vaikai automobilyje
Martynas negražino situacijos, pasakojo ir apie kelionių „druską“. Kai uždaroje erdvėje ilgą laiką būna 6 žmones, iš kurių 4 yra vaikai, padėtis kartais tampa nebevaldoma. Tėtis juokiasi, kad čia padeda jo profesiniai įgūdžiai, nes Martynas 20 metų dirba policijoje (beje, Martynas Demšė neseniai tapo Žirmūnų bendruomenės pirmininku). Per dieną šeima nuvažiuoja apie 600 km, priklausomai nuo kelių būklės. Sustojimai pakelės degalinėse kas 2 valandas – privalomi.
„Žmona sėdi šalia manęs, nes dirba šturmanu su žemėlapiais, o vaikai – už mūsų. Ramybės, patikėkite, tikrai nėra. Vaikai pešasi, dūksta, juokiasi, verkia, susipyksta, susitaiko. Negalime visko metę bėgt į galą ir valyti snarglius ar braukti ašaras. Tik kai pajuntame, kad darosi kažkas tikrai baisaus, pakeliame balsą, o šiaip – stengiamės nekreipti dėmesio.
Vaikams kelionės metu daugiau dėmesio skiria žmona, nes negaliu nuolatos žvalgytis atgal kai vairuoju. Ji kai reikia sudrausmina, subara, kai reikia paguodžia, padrąsina. Kartais tenka įkalbinėti ir papirkinėti vaikus saldainiais ar kitais skanėstais, kad dar truputį pakentėtų. Kai ilgą laika esi uždaroje erdvėje, pakanka mažos žiežirbos, kad kiltų neramumai, o jei lauke karšta, atmosfera automobilio viduje dar greičiau įkaista. Visi staiga užsimano valgyti, gerti, sysioti. Beje, vaikų amžiaus skirtumas kelionėse išnyksta. Visi visko nori. Ir saldžios vatos, ir ledų, ir gatvėje kepamų vaflių su pabarstukais.
Pateisiname vaikus, nes juk ir mums, suaugusiems, sunku išsėdėti visą dieną, pradeda šonus skaudėti. Mažiesiems vaikams paimame žaislų, knygučių, piešimo reikmenų, vyresnieji žiūri filmus per kompiuterius, kol elementai nusėda. Žinoma, pasiimame begales maisto, nes, kaip taisyklė, vos išvažiavus iš namų (kad ir kiek būt pusryčiams pavalgę), iškart pradeda norėti tai sausainio, tai obuolio. Tada nenuostabu, kad po kurio laiko ir supykina. Beje, vaikus gali supykinti ir nuo karščio, ir kai kelias vingiuotas ar kalvotas“, – patirtimi dalinasi tėtis.
Nepatogumai – tik juokas
Pasak tėčio, visi čia papasakoti kelionių nepatogumai – juokas. Šeima tai prisimena kaip nuotykius, ir be galo laukia naujų kelionių. Kelionėse šeima labai suartėja – vaikai išsikalba, išsipasakoja apie savo pomėgius, draugus, svajones.
Tėvai sužino apie dalykus, kurie gal būt nebūtų pasakyti namuose. „Atrodo, grįžti pavargęs, nieko nebenori. Bet praeina savaitė, ir vėl galvoji – kur čia nuvažiavus“, – juokiasi Martynas.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
