Operos solistai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius mielai dalinasi tėvystės patarimais. Jiems pats geriausias laikas – praleistas su keturiolikmete Barbora ir pusantrų Elžbieta.
Kristina, kam paliekate mažylę koncertuodami?
Gimus Elžbietai, abi močiutės atvažiuoja į pagalbą, jeigu reikia, – viena iš Šiaulių, kita iš Marijampolės. Labai džiaugiuosi, kad abu su Edmundu dar turime mamas. Nors mano mama jau garbingo amžiaus, bet užsimeta ant pečių kuprinę, sėda į traukinį ir atvažiuoja, kada tik prireikia. Pirmą kartą Elžbietą palikau jai, kai mažajai buvo trys savaitės. Kad ir kaip būtų keista, auginant vyresnėlę Barborą, tokios močiučių pagalbos neturėjome. Galbūt dėl to, kad abi jos dar dirbo, o galbūt aš pati nemokėjau pasakyti, kad sunku, ir man praverstų pagalba.
Jūsų pagrandukė buvo labai lauktas vaikas?
Lauktas visų. Kai Barbora buvo mažesnė, kiekvienų Kalėdų proga Dievulio prašydavo sesutės. Tas noras išsipildė jau tapus paaugle, ir iš pradžių ji sureagavo atsargiai: o kaip čia dabar bus?
Pirma reakcija nebebuvo ta euforija, su kuria apie sesutę kalbėdavo vaikystėje. Matyt, įtakos padarė ir filmai apie tai, kaip įprastas šeimos gyvenimas sugriūva, gimus kūdikiui. Bet dabar ji beprotiškai myli tą sesę ir yra didžiausia mūsų padėjėja.
Ji sako: „Kaip aš galėjau iki šiol gyventi ir neturėti sesės?“
Kai gimė Elžbieta, ji atvažiavo į ligoninę, paėmė sesę ant rankų, akys tik išsipūtė. Kaip tu gali nemylėti kūdikio, kurį tau leidžia ir pagloboti, ir panešioti. Neseniai ji gerą pusdienį pabuvo su Elžbietyte, paguldė pietų miegelio, nuprausė ir pavalgydino, pažaidė. Bet mes niekada nepiktnaudžiaujame, gal tik porą kartų ilgesniam laikui esame palikę pagloboti sesutę, o šiaip vaiko priežiūros jai neužkrauname. Sesutė jai daugiau kaip džiaugsmas, pažaidimas.
Kaip kūdikis pakeitė įprastą gyvenimą?
Mūsų gyvenimo būdas ir tempas beveik nepasikeitė. Praėjusią vasarą su abiem dukromis išvažiavome automobiliu į stažuotę Vokietijoje. Elžbietai buvo pusė metų, bet ištvėrė tą 2000 kilometrų kelionę per kaitrą. Mūsų darbai dėl gimusio vaikelio nesustojo. Gyvename, kaip esame įpratę gyventi, – aktyviai.
Ir su Barbora buvo taip pat. Jai buvo 11 mėnesių, kai skridome į Ameriką stažuotis. Neišgąsdino nei ilgas skrydis, nei krūva lagaminų. Ilgų motinystės atostogų nesu patyrusi, galbūt tai lemia mūsų profesija. Menininkas negali keleriems metams iškristi iš rinkos. Laukdamasi Elžbietos, dainavau iki paskutinių savaičių. Žinoma, viskas proto ribose, labai sunkių partijų nedainavau. Nėštumas nėra liga, jei gerai jautiesi ir normaliai atrodai, gali dainuoti visą nėštumą. Aš nebuvau priaugusi labai daug kilogramų. Kartais žmonės net nesuprasdavo, kad laukiuosi, tiesiog atrodžiau papilnėjusi.
Laukdamasi Elžbietos, apskridau pusę Žemės rutulio. Kai kurie skrydžiai buvo suplanuoti iš anksto, kai kuriuos derinau jau žinodama, kad laukiuosi.
Pavyzdžiui, 7 nėštumo mėnesį skridau į Irkutską. Prieš skrydį pasiėmiau pažymą iš gydytojų, kad galiu skristi, juk po tam tikros savaitės oro kompanijos nerizikuoja skraidinti nėščiųjų. Bet lipant į lėktuvą niekas nė nesuprato, kad aš nėščia, neprašė jokių pažymų. Patogumo dėlei nešiojau specialų pilvuką prilaikantį nėščiųjų diržą. O daugiau savo būsenos nesureikšminau. Man nepriimtinas „inkubatorinis laikotarpis“, kai moterys stengiasi būti tarsi agurkėliai stiklainyje, reikalauti daug dėmesio. Aš laikausi nuostatos, kad moterys ir prieš tūkstančius metų gimdė be jokių ypatingų sąlygų – ir Sibire, ir per karus, ir dirbdamos.
Taip aktyviai gyvenant nepastebimai atėjo ir gimdymo diena?
Elžbietos gimdymo data buvo numatyta metų sandūroje. Norėjau pagimdyti šimtmečio vaiką, bet Elžbieta nusprendė ateiti tada, kada jai reikia, o ne kai aš noriu. Neįsivaizdavau, kad gyvenime teks sutikti Naujuosius metus gimdymo namuose.
Edmundas dalyvavo abiejuose gimdymuose. Prieš 14 metų gimdžiau Antakalnio ligoninėje.
Tada buvo tokia tvarka, kad vyrai galėjo dalyvauti tik su specialia apranga, chalatais, kepurėmis. Jau ruošėmės važiuoti į gimdyklą, kai tarpduryje pamačiau Edmundą tarsi chirurgą su mėlynu chalatu, ant veido kaukė, jis toks pedantas, sąžiningai užsirišęs visus raištelius. Akys tik matyti. O jo akys didelės ir labai apvalios. Ir aš matau, kad jo tos akys tokio apvalumo, kokio niekada nebuvo, – aišku, kad labai bijo. Pradėjau juoktis. Net ir dabar matau tą vaizdą. O po gimdymo Edmundas net ir šampano sulakstė, buvau labai alkana, tai prie picos gavau net lašelį šampano.
O su Elžbieta situacija buvo kiek kitokia. Gydytoja lyg tarp kitko paklausė, ar vyras liks gimdyme. O jis pagalvojo, kad dabar jau pasikeitė tvarka, vyrų vėl nebeleidžia, nes niekas neduoda nei chalatų, nei kaukių. Taip jam besvarstant, ką čia daryti, ir užgimė dukrytė – pasirėmęs į sieną išgirdo, kad jau verkia vaikas. Elžbieta labai greitai gimė. Šįkart dukros gimimą šventėme be šampano, bet su fejerverkais. Juk ji gimė gruodžio 30, o 31-osios naktį visas Santariškes nušvietė naujametiniai fejerverkai.
Nors specialiai ir neplanavome įsikurti atskiroje palatoje, tuo metu viena tokia buvo laisva, tad apsigyvenome visa šeima tarsi viešbutyje – ir Edmundas, ir Barbora. Taip originaliai Naujų metų dar nebuvo tekę sutikti.
Koks tėtis yra Edmundas?
Jis labai labai geras tėvas. Jis tikras dukrų tėtis. Neįsivaizduoju, kaip jos susiras vyrus, nes juk visada mergaitės ieško vyro atitikmens, panašaus į tėtį. Man tiesiog sunku įsivaizduoti, kur tokių vyrų dar yra. Abi dukros – kaip jo prielipos. Galvojau, gal viena tokia prielipa, bet žiūriu – antroji lygiai tokia pati. Edmundas jaučia didžiulę atsakomybę už šeimą, jam vaikai nėra kančia, o džiaugsmas, Dievo dovana. Jam tai stebuklas. Svarbiausia gyvenime ne karjera, o vaikai. Edmundas visa širdimi metasi į tėvystę. Su pirmu vaiku buvo sunkiau, dažnai reikėjo išvažiuoti, jis graužėsi, kad negali būti kartu. O dabar jis kompensuoja viską kokiais 300 procentų. Edmundas nėra iš tų vyrų, kuris mirtų iš nuovargio, kaip čia pavargo augindamas vaikus. Pasidaliname rūpesčius, o jų vis mažiau. Rudenį jau planuojame Elžbietą leisti į darželį.
Ar namuose laukė atskiras, naujagimei įrengtas kambarys?
Nepatikėsite, bet taip. Sesei sutvarkėme kitą kambarį šalia, o Elžbietos kambarį perdažėme ir išklijavome rausvais tapetais su juostelėmis. Edmundas pats restauravo Barborytės lovytę, perdažydamas ją baltais ekologiškais dažais. Barboros lovytėje užaugo gal 4 vaikai – du bičiulio operos solisto vaikučiai, mano brolio sūnus.
Mūsų Elžbieta toje lovytėje su baldakimu miega nuo pusės metukų. Savo kambaryje!
Aš intuityviai jaučiau, kad vaikui taip bus gerai, o ir mums ramesnės naktys. Kai pradėjome pratinti miegoti atskirame kambaryje, pirmas naktis dar palakstydavau pas ją, bet paskui ji įprato giliai užmigti ir ramiai išmiega iki ryto. Ir migdymo procesas kur kas trumpesnis. Atsimenu, kaip migdydavau vyresnėlę, – tai trukdavo ilgai, užmigdavau ir pati, būdama šalia jos. Dabar, kai į svečius atvažiuoja močiutė, jos su Elžbieta miega kartu. Ir Elžbietos miegas trumpesnis, prabudusi ji nori bendrauti, žaisti. O kai kambaryje miega viena, prabudusi užsnūsta dar kartą.
Vis dėlto įgūdžių mokymas yra didelis darbas. Dabar prasidėjęs kitas etapas – atpratinimas nuo sauskelnių. Reikia pavargti, bet rezultatas yra – jau kokie 4 mėnesiai sauskelnių reikia tik naktį. Ji jau moka paprašyti ant puoduko pati.
Noriu į darželį išleisti jau be sauskelnių. Barbora irgi buvo 1 metų ir 8 mėnesių, kai išleidome į darželį su visais higienos įgūdžiais. Manau, tai išmokyti tikrai mamos pareiga, nereikia užkrauti auklėtojoms to proceso.
Ar lengviau auginti vaikus, kai esi jaunas, ar brandus?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad su antru vaiku man lengviau. Turbūt daug kas priklauso nuo paties vaiko, ar jis sveikas, ar ramus, ar leidžia miegoti naktimis. Taip pat labai svarbu turėti artimųjų, kurie kartais perimtų darbus ir leistų pailsėti. Svarbu ir finansinis saugumas. Jauni tėvai galbūt turi daugiau jėgų, bet jiems reikia įsitvirtinti darbuose, kurti namus, dažnai būna nestabili finansinė padėtis. O jeigu dar nėra jokios pagalbos iš šalies ir viskas paliekama tik mamai…
Šeimoje auga ir keturiolikmetė. Jau susidūrėte su paauglystės iššūkiais?
Mūsų Barbora labai užimta. Ji groja smuiku B. Dvariono muzikos mokykloje, nori pradėti dainuoti. Septynerius metus šoko, kol pamatėme, kad visur spėti neįmanoma, ir šokius teko palikti. Galbūt kitais metais pasirinks šokius kaip fizinę veiklą, bet be konkursinės programos. Kai neliko šokių, jai trūksta to judesio.
Barbora gabi kalboms, turi gerą klausą. Bandome spausti ir moksluose, kad būtų geri rezultatai. Paauglių krūvis labai didelis. Bet juk lygiai taip pat augome ir mes su Edmundu. Nebūdavo laiko, kauomet nežinotume, ką veikti.
Esame visi labai užimti. Todėl ypač branginame savaitgalius ar atostogų dienas, kai niekur nereikia skubėti, o pusryčiams galime kepti blynus.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos studijos „G foto“
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
