Su Erika Vitulskiene kalbėjomės apie daugeliui pagimdžiusių moterų aktualią problemą – kaip susigrąžinti įprastas kūno formas. Erika ryžosi radikaliausiems metodams, kokius tik mums teko girdėti.
Erika, kodėl panorote pradėti lieknėti vos ne tuoj pat po gimdymo? Juk dauguma mamų pirmuosius metus tiesiog augina vaikelius, nė nesusimąstydamos, kad užsiliko keli kilogramai po nėštumo?
Turbūt jeigu jausčiausi sveika ir neskaudėtų nugaros, nesportuočiau ir aš. Bet tai, kad sunku atsikelti, negaliu nešioti vaiko, man labai trukdo – visai nenoriu taip jaustis. Du mėnesius lankau sporto klubą ir laikausi visų nurodymų, kuriuos man duoda jo specialistai. Kasdien po 2 valandas sportuoju treniruoklių salėje ir laikausi žiaurios dietos – 600–1000 kcal per dieną. Gyvenu valgydama tik salotas ir juokauju, kad tuoj kaip karvė pradėsiu duoti pieną. Salotos, keli lašai alyvuogių aliejaus, agurkai, špinatai, retkarčiais – pomidorai. Svečius vaišinu morkomis, o jei noriu labai palepinti, dar pasiūlau liesos varškės prisikąsti (juokiasi). Žinoma, tokia dieta turi ir savo pliusų, nes beveik nereikia gaminti maisto. Dažniausiai perku salotų lapų mišinius, kuriuos pakanka tik nuplauti ir suberti į lėkštę. Užspaudi citrinos sulčių ir valgai. Jei valgyčiau tai, kas man patinka, pavyzdžiui, miltinių patiekalų, turbūt ridenčiausi.
Sporto klubo specialistai stebisi: „Ką tu valgai, kad tau nekrenta svoris? Taip negali būti!“ Bet gali, tiesiog kūnas nenori užleisti savo pozicijų. Mano tėvelis stambus, ir mama apvali, taigi genetika daro savo.
Papasakokite, ar aktyviai gyvenote per nėštumą? Ar lengvai jis praėjo?
Mano nėštumas praėjo įdomiai. Pirmuosius pusantro mėnesio dalyvavau šokių ant ledo projekte – nėštumo specialiai neplanavome, ši žinia buvo netikėta mums patiems. Šokti buvo sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai – nuolat tvardžiausi, kad nesupykintų, nes erzino bet kokie kvapai. Juokauju, kad tris mėnesius vėmiau „non stop“, per tą laiką numečiau net 8 kilogramus. Merūnui teko mėnesiui išvažiuoti į užsienį, per tą laiką aš nė nebuvau atsidariusi šaldytuvo.
Užuosdavau indaplovės kvapus – ir bėgdavau vemti. Gyvename šalia „Impuls“ sporto klubo – pykindavo pro langą atsklindantis baseino chloro kvapas. Net į parduotuvę eidavau apsipirkti maisto bėgte, įsidėjusi ką nors į krepšelį bėgdavau prie kasų, kad tik suspėčiau sumokėti nevėmusi. Galėjau valgyti tik citrusinius vaisius, citrinas kąsdavau kaip obuolius be jokio cukraus. Galbūt organizmui trūko kokių vitaminų, kad man skanu būdavo tik greipfrutai, apelsinai ir citrinos? Taip maitinausi, kol neišbėrė. Tada jau gydytojai patarė atsisakyti citrusinių vaisių. Pirmus mėnesius nenorėjau, kad kas važiuotų į svečius, sėdėjau užsidariusi savo bute ir galvojau: o jeigu taip bus visada?
Mano draugės pasakojo, kad joms nuo pykinimo padėdavo čiulpiami ledinukai. O ir nepykino jų taip stipriai, kaip manęs… O man gydytojai buvo patarę gerti kuo daugiau vandens, pamenu – gurkšnis pirmyn – gurkšnis atgal… Į trečio mėnesio pabaigą sunerimo ir gydytojai, nes atrodžiau išsekusi, labai išsausėjo oda, pradėjo pleiskanoti rankos, kojos. Kai jau buvo tariamasi, ar nereikia manęs guldyti į ligoninę ir statyti lašelinių, staiga viskas stebuklingai baigėsi. Nustojo pykinti!
Galėjau viską valgyti, bet iš pradžių labai rinkausi – tik kokybišką ir sveiką maistą. O paskui mano bičiulė Indrė Stonkuvienė pasakė auksinius žodžius, kuriuos turėtų žinoti visos pirmo vaikelio besilaukiančios moterys: pirmą kartą laukiesi tik kartą gyvenime, tad lepink save kaip tik įmanoma. Juk per antrąjį nėštumą galbūt neturėsi laiko net normaliai pavalgyti. Taigi atsipalaidavau ir lepinausi. Saldumynų man nesinorėjo, bet skonis iš tiesų kažkaip pasikeitė, pavyzdžiui, man labai skanu būdavo kepti svogūnai su citrina. Galėdavau valgyti juos vienus, o Merūnas kraupdavo, nes apskritai nemėgsta svogūnų kvapo. Su tais svogūnais aš jį vedžiau iš proto! Kitas skanumynas, dėl kurio tiesiog alpau, buvo ananasai. Nėštumo pabaigoje jau buvau priaugusi 20 kilogramų. Mano mama, laukdamasi manęs, buvo priaugusi tik 4 kilogramus. Deja, man jos pavyzdžiu pasekti nepavyko.
Teko skaityti, kad mėgstate persilieti šaltu vandeniu. Gal ir Ajų taip grūdinate?
Aš labai nemėgstu karšto vandens – tiesiog fobija, tad visą gyvenimą maudausi vėsiame vandenyje, ir nėštumo metu apsipildavau ne lediniu, bet vėsiu vandeniu. Kai baigėsi vėmimai, grįžo energija, pradėjau lankyti nėštukių mankštą. O dabar ir Ajų mankštiname dinamine mankšta, paskui nupilame vėsesniu vandeniu. Kartais į namus atvažiuoja konsultantė ir pažiūri, ar teisingai darome mankšteles. Juokauju, kad abu su sūneliu mes dabar labai sportiški, tik Merūnas ant scenos lieja prakaitą. Jam būtų sudėtinga sportuoti, nes daug jėgų reikalauja dainavimas.
Tikriausiai Merūnas labai lepino, kai laukėtės?
Kai jausdavausi nelaiminga, jis man prisakydavo daugybę komplimentų (juokiasi). Merūnas – svajonių vyras, visko, ko norėdavau, gaudavau. Ryte keldavosi tyliai, kad tik manęs nepažadintų, visur mane nuveždavo, parveždavo, beveik nevairavau tuo metu. Džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje vaikas nėra tik moters rūpestis, visur nuo pirmo mėnesio kartu keliaujame, reikalus tvarkome kartu su Ajumi.
Taigi turiu šiek tiek laiko ir sau. Sportuoju dažniausiai ryte, kol jie dar miega, nes sporto klubas visai šalia namų, arba per pietų miegelį. Grožio salonams laiko negaištu – viską moku pasidaryti pati, nuo manikiūro, makiažo iki šukuosenos.
Stengiuosi nenaudoti agresyvios kosmetikos, apskritai jos naudoju kiek įmanoma mažiau. Atsisakiau dezodorantų, specialių kremų rankoms, kojoms – visiškai pakanka dėžutės natūralaus kokosų aliejaus. Gal aš jau labai subrendusi mama, kad taip saugausi visko, kas tik galėtų pakenkti vaikeliui? Nekalbu apie cigaretes ir alkoholį – tai griežtas tabu.
Užsiminėte, kad nėštumo metu apimdavo panikos priepuoliai?
Labai daug skaičiau apie nėštumą, vaiko laukimą, lankiau ir kursus. Skaičiau R. Šemetos knygą apie gimdymą, ir man labai patiko jo mintys. Tik retkarčiais apimdavo baimė, kaip mes tą vaikelį išauklėsime, juk į mūsų gyvenimą ateina naujas žmogus.
Ta panika apimdavo ne dėl gimdymo baimės, bet dėl užgriūsiančios atsakomybės. O gimdymo skausmui reikia tiesiog nusiteikti, kad tai natūralu. Kai perskaitai daug literatūros, kaip vaikas jaučiasi gimimo metu, pradedi galvoti ne apie save, o apie jį ir darai viską, kad tik jam būtų geriau.
Labai norėjau pagimdyti natūraliai, dėkoju Dievui, kad man leido tai patirti. Nuo vaikystės labai bijau gydytojų, todėl buvo svarbu rasti tokį, kuriuo pasitikėčiau. Esu labai patenkinta gydytoja, kuri prižiūrėjo mano nėštumą – ji sugebėdavo ir „suimti“, ir laiku paglostyti. Neleisdavo man išskysti, bet kartu ir buvo jautri. Pirmais nėštumo mėnesiais galvojau apie epidūrą ar cezario operaciją, bet kuo daugiau skaičiau literatūros, tuo labiau aiškėjo, kas geriausia vaikui. Moteris privalo iškęsti natūralaus gimdymo skausmą, o pliusų kur kas daugiau negu minusų.
Kai artėjo gimdymo terminas, Merūnui buvo pats koncertų sezonas, daugybė renginių. Tame maratone tik viena diena buvo laisva, ir labai norėjau, kad tada prasidėtų gimdymas. Ir jis prasidėjo! Nors ilgai abejojau, ar Merūnui verta dalyvauti pačiame gimdyme, kažkaip natūraliai išėjo, kad atvežęs į gimdymo namus jis ir liko. O po nakties, kartu su manimi kankinęsis ir sulaukęs sūnaus, išvažiavo kitą dieną į koncertą.
Aš gimdžiau ilgai. Kai prasidėjo sąrėmiai, bandžiau tai neigti: man šiaip kažkas, dar ne gimdymas (juokiasi). Dar kurį laiką namuose prie kompiuterio tvarkiau reikalus. Merūno raginama, vis dėlto leidausi nuvežama į ligoninę, o gydytoja nustebo: „O, jūs jau nuėję nemažą kelią“. Buvau nusistačiusi, kad gimdymas – tik moters reikalas, bet kai atėjo laikas, reikėjo žmogaus, kuris būtų tarsi tarpininkas tarp manęs ir gydytojų. Merūnas skaičiavo minutes, padėjo man, drąsino. Iš anksto žinojome, kad gims berniukas. Vaiko lytį žinojau nuo pirmųjų dienų, kai dar nebuvo daryta jokio echoskopijos tyrimo. Nuojauta neapgavo, o echoskopas lytį patvirtino tik 5 mėnesį, nes iki tol vaikutis vis „pasislėpdavo“.
Ajus yra visiškai Merūno vaikas, juokauju, kad antrą pagimdysiu sau. O vardą sugalvojau aš, Merūnas pritarė. Mes su Merūnu beveik dėl nieko nesipykstame ir nesiginčijame. Per nėštumą, aišku, su manimi sutarti buvo sunkiau, kartais viskas nervindavo, net oras. Kartą namuose sėdžiu, verkiu. Klausia, kas atsitiko? „Saulė šviečia. Karšta“. Sunkiai ištveriu karštį, tą vasarą buvo labai sunku.
Ar pavyko maitinti pačiai?
Labai labai norėjau maitinti krūtimi, buvau prisiskaičiusi visokių knygų, bet vienas po kito užpuolė du krūtų uždegimai, net iki alpimo, teko antibiotikus vartoti. Pati maitinau tik porą mėnesių. Paskui labai graužė sąžinė, kad galbūt kažko nepadariau, kad nesisekė? Bandžiau ir nusitraukinėti, bet pieno mažėjo ir dingo.
Kalbėjome tik apie kilogramus ir lieknėjimą. O ar jaučiatės geriau, ar sumažėjo nugaros skausmai? Galbūt suteiksite viltį ir kitoms mamoms, kad sportas ir dietos padeda?
Visada realiai suvokiau, kad nesu Dženiferė Lopez, kuri, praėjus mėnesiui po gimdymo, pozuoja fotografams plokščiu pilvu.
Save priėmiau ir apkūnesnę, iš to nedarau jokios tragedijos. Bet kai skauda nugarą, jauti labai didelį diskomfortą. Bandau sustiprinti nugarą, raumenis, kuris laiko stuburą. Kad stuburui tektų mažesnė apkrova, turiu numesti ir svorio. Žinau, kad daugeliui nėštukių nugaros nukenčia.
Jau antrą mėnesį gyvenu tokiu sporto ir dietos ritmu, tai nėra lengva. Liūdniausia, kad daug dedu pastangų, o kūnas tarsi užsispyrėlis nenori pasiduoti, ir gana. Per du mėnesius numečiau tik 4 kilogramus – juokinga, nes yra ką mesti.
Man sporto krūviai nėra tokie nepakeliami, esu turėjusi ir didesnių. Ugdau valią ir nepasiduodu jokioms pagundoms – treneris sako, kad labai norėdama galiu kąsniuką šokolado suvalgyti, bet geriau nerizikuosiu. Pradėsiu nuo gabaliuko, užsinorėsiu visos plytos… Labai džiaugiuosi, kad Merūnas mane palaiko, pabūna su vaikeliu, kad galėčiau sportuoti. Jaučiu, kad nugaros jau taip nebeskauda, bet raumenys dar nėra tvirti. Noriu išmokti namuose daryti jogos pratimus. Galbūt sportuojant namuose mažiau grauš sąžinė, kad laiką leidžiu sporto klube, užuot buvusi su savo vaikeliu.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
