LNK žinių vedėja Eglė Šantaraitė sako, jog jos ketvirtokė dukrytė Maja žinias žiūri tik tam, kad žinotų, kada reklama, – tada gali paskambinti mamai. Televizija jai atrodo tiesiog įprastas darbas, kuriame mama leidžia daug laiko. Nėra sakiusi, kad norėtų kada nors jį dirbti. Apie dukros auginimą ir jaukias valandėles kartu kalbamės su Egle.
Egle, pastaraisiais metais kiekvienoje žinių laidoje dėmesys Ukrainai. Kaip jūs su vaiku kalbate apie karą?
Pokalbių buvo daugiau, kai viskas tik prasidėjo, – jaučiau jos nerimą, tad stengiausi išsiaiškinti, kas labiausiai ją neramina. O labiausiai, žinoma, bijojo, kad karas prasidės čia, Lietuvoje. Paaiškinau, kad šiuo metu jis vyksta ne mūsų šalyje, o Ukrainoje, ką galime padaryti, kuo prisidėti prie Ukrainos pergalės. Aiškinau, kodėl Lietuvoje plevėsuoja Ukrainos vėliavos, kodėl svarbu palaikyti ukrainiečius čia, Lietuvoje, ir smagu, kad mokykloje, sutikusi mergaitę iš Ukrainos, su ja susidraugavo. Dabar vis pasitikslina, ar karas dar nesibaigė. Aukoti Majai labai svarbu, ir ne tik Ukrainai. Bet, žinoma, pastaruoju metu dažnai pasitikslina: „Mama, ar jau paaukojome Ukrainai?“ Patikslinu, kad nuolat tai darome.
Kas jums, kaip mamai, svarbiausia, už ką barate, ką praleidžiate pro pirštus?
Svarbu, kad vaikas gyventų ramioje ir saugioje aplinkoje, tad ir darau viską, kad taip jaustųsi. Kad būtų išklausyta, priimta ir namuose egzistuotų ne tik mano, bet ir jos taisyklės bei pareigos. Pro pirštus nepraleidžiu netvarkos ir neatsakomybės. Nors ji turi argumentų, kodėl jos stalčiuose ar spintoje gali būti chaosas. Ir kartais tenka su tuo susitaikyti, o kartais paaiškinti, kodėl siekti netvarkingiausio stalčiaus rekordo nėra gerai.
Už kokį poelgį esate labiausiai supykusi?
Stresą patyriau, kai vieną kartą Maja tiesiog išgaravo iš akių didžiausiame prekybos centre, būdama vos ketverių. Ieškojome visur, o ji buvo tarp manekenų vitrinoje, stebėjo kilusį chaosą, nes taip sugalvojo nieko neįspėjusi pažaisti slėpynių. Tas akutes ją suradus labai ryškiai pamenu iki šiol. Baimės jose nebuvo, tik didžiulis smagumas, kaip šauniai pasislėpė. Kitą kartą, jau būdama didesnė, vėl buvo pasimetusi prekybos centre, ir kai per garsiakalbius skelbė: ieškoma mergaitė Maja, ji neatsiliepė, nieko nesakė pardavėjoms, nes sakė ne taip sukirčiavo jos vardą, ištarė ne MAja, o MajA. Tad ji sau vaikštinėjo žaislų parduotuvėje, kol suradome ją, – ramią ir visai be streso. Pyktis yra mūsų pačių silpnumas, nieko nekeičianti emocija, bet, žinoma, kaip gi be jos. Tai kaskart, jei susipykstame, praėjus emocijoms, kalbame, kodėl ir kas įvyko, ką tai rodo apie mus pačius, kartoju, kad net jei pykstu ant jos už vieną ar kitą poelgį, tai nereiškia, kad jos nemyliu, ir kad jos poelgiai yra tik jos elgesys, kurį ji gali koreguoti. Ir mokau, kad emocijų yra visokių, jos visos galimos, tik svarbu išsiaiškinti, kodėl jos kilo, ir ką daryti, jei taip jaustis mums nepatinka.
Egle, kas jūsų šeimoje kuria savaitgalių ir atostogų planus?
Mieliausi savaitgaliai be plano ir skubėjimo, darymo tai, ką norime, pagal nuotaiką ir orą. Maja mėgsta laiką leisti su draugėmis, organizuoti nakvynes, tad, nors auginu vieną vaiką, savaitgaliais jų namuose dažnai būna du ir daugiau. Man smagu, patinka mergaitiškas jų šurmulys ir visokiausios veiklos. O dviese mėgstame kino teatrą, spektaklius, važiuojame prie jūros, einame į žygius, skaitome knygas. Labai džiaugiuosi, kad Majai patinka sportuoti, tad ir laisvalaikį leidžiame aktyviai.
Tada daugiau laiko galime skirti ir augintiniui, numylėtiniui, meilės burbului, vaikščiojančiam bučiniui – taip vadiname dviejų metų nykštukinį pudelį Šmikį. Maja vis klausia: „Mama, bet tai kaip mes tiek laiko gyvenome be jo?“ Jis pripildo namus meilės, jaukumo ir įvairiausių nuotykių.
Teko skaityti, kad maisto gaminimas nėra jūsų hobis…
Gaminimas tikrai nėra mano hobis, bet neišvengiamas dalykas kasdienybėje, ir visada stengiuosi, kad vaikas valgytų mano gamintą maistą. Maja ne tik išranki maistui, bet ir atidi, svarbu ne tik skonis, bet ir vaizdas. Iššūkių kyla, bet susitariame. Mėgsta, žinoma, ir picas, ir burgerius, ir greitą maistą, tik džiaugiuosi, kad jo neprašo dažnai, suprasdama, kad tai gali būti retas svečias lėkštėje.
Maja smalsi. Kadangi labai mėgsta staigmenas, kartą sugalvojo iškepti man sausainių, kol aš buvau darbe, o ji viena namuose. Tik bekepant juos pamiršo, o pajutusi dūmus išsigando, paskambino man pranešti, kad namie kilo gaisras ir išbėgo į lauką paėmusi šunį. Iš tiesioginio eterio išlėkiau tiesiai namo, pakeliui kviečiau gaisrinę, artimuosius, kaimynus… O pasirodo – daug dūmų be ugnies. Atvykę ugniagesiai patikino, kad sausainių nevalgysime, o ugnies namuose nėra. Tad apsisukau ir grįžau į tiesioginį eterį. Vakare po darbo aptarėme šį įvykį, kodėl negalima dar užsiimti tokiais projektais, būnant vienai namuose, bet ji ir pati tai suprato. Tik gaminimo ir staigmenų baimės išvengė – vis dar nustebina, pavyzdžiui, paruošdama man vakarienę. Išverda grikių, visus keturis maišelius, arba visą pakuotę makaronų, sako: „Tai, mama, maniau, kad neužteks“.
Kuo domisi Maja?
Kai buvo mažesnė, bandžiau sudominti pianino pamokomis, buvome nupirkę šį instrumentą, bet, deja, juo grojau dažniau aš nei ji. Maja lankė dainavimą, yra dainavusi Operos ir baleto teatre, bet vis dėlto mačiau, kad labiau ją domina aktyvesnė veikla, sportinė, ne meninė. Į koncertus ją dažniau kviečia tėtis nei aš. Šią vasarą buvo Maneskin grupės koncerte, tai jai buvo pirmas tokios populiarios grupės ir tokio dydžio koncertas, palikęs didžiulį įspūdį. Muzikinis skonis mūsų skiriasi, aš jau dažniau nebežinau jos klausomų dainų, ji mane supažindina, sako: „Mama, juk čia trendina dabar“.
Dabar Maja lanko gimnastiką ir šokius. Būdama trejų, lankė baletą ir dainavimą. Sekėsi abu, yra turėjusi solo koncertų tiek viešų, tiek šeimoje, nuolat prekiaudavo bilietais į savo pasirodymus. Ji kūrybinga, rašo dainas, eilėraščius, bet šiuo metu dėmesį sutelkusi į gimnastiką, jei tik randa laisvą minutę, iškart treniruojasi, daro mankštas, tempimo pratimus, o dabar stovėjimo ant galvos metas. Tik pabudusi ryte – aukštyn kojom ir ant rankų.
Ar sportas ir aktyvus gyvenimo būdas jūsų šeimai svarbu?
Man sportas yra neatsiejama dienos dalis, suteikianti energijos. Laiko tam skiriu kasdien bent po valandą. Bet čia kalbu apie treniruotes sporto salėje, o Maja šiuo metu gyvena gimnastikos pasaulyje. Ir labai džiaugiasi, jei nusivedu ją kartu į salę, nors tai darau labai retai, nes sportas man – individuali veikla. Abi turime riedučius, važinėjame dviračiais, aš mėgstu bėgioti, Maja prisijungia su dviračiu arba riedučiais, paspirtuku, bet ne elektriniu!
Maja auga gana sveika, tik gimusi turėjo infekciją. Nebuvo aišku, kas tiksliai yra, tad pirmos dvi savaitės buvo pačios sunkiausios mūsų gyvenime. Pirmą kartą savo kūdikį pamačiau tik po paros ir inkubatoriuje. Tad dėkoju gydytojams, kad viskas baigėsi gerai, ir, žinoma, Majai – ji nuo pirmų savo gyvenimo dienų parodė, kokia stipri yra. O dabar – mityba, poilsis, sportas ir minčių higiena. Į tai remiasi mūsų sveikata ir gera savijauta.
Kokia mamos pareiga sunkiausia jums?
Sunku ar lengva, susigalvojame patys. Kaip į procesą žiūrima, toks jis ir yra. Treniruojame ne tik kūną, bet ir mintis, protą, kad jis dirbtų naudingiausiu mums būdu. Dažnai primenu sau ir Majai, kad kaip renkamės rūbus, taip renkamės ir mintis. Tad galime burbėti, kaip sunku keltis 6:30, arba žinoti, kad laiku atsikėlus nebus streso ir skubėjimo, išvengsime automobilių spūsčių. Mamos pareigos nuolat kinta augant vaikui. Svarbu spėti augti kartu ir nuolat mokytis, ne tik formuoti, bet ir pažinti tą augantį žmogų.
Pats gražiausias motinystės prisiminimas, kuris jus sujaudino?
Jų daug. Pavyzdžiui, Maja yra atnešusi dėžutę, į kurią surašė man 30 komplimentų, sakė, čia mėnesiui, kasdien po vieną išsitraukti. Arba parduotuvėje liepė palaukti jos, ir už savo pinigus nupirko man gėlių. Tokios akimirkos jaudina ir įsimena. Kaip ir posakiai: „Mano meilės kelias tau niekada nesibaigia“, arba: „Myliu tave tiek, kiek limonadas turi cukraus“. Arba, man paprašius susitvarkyti lėlių namą, atsakė: „Negaliu, nes visos lėlės šiuo metu išvykusios prie jūros“. Arba: „Mama, nežinau, ar mes galime gyventi kartu, nes tau patinka tvarkingai surišti mano plaukai, o man – paleisti“. Arba paaiškinimas, kad amžius neegzistuoja, nes „visi po savo oda, ten giliai, jaučiasi jauni“. Žinoma, tie posakiai jos sukurti anksčiau, kai jai buvo penkeri. Dabar jau kitos temos ir situacijos glosto širdį, kad ir jos organizuojami skaitymo vakarai, kuriuose, pasirodo, aš turiu skaityti ne savo, bet jai ir jos knygas…
Ką svajojate nuveikti ar patirti su dukra kartu?
Planų daug ir pastarieji susiję su kelionėmis. Turime daug norų, tad planuojame ir laukiame. Žinau, kad svajodamas žmogus tarsi ilsisi, bet aš renkuosi kitokį poilsį, man patinka ne tuščiai svajoti apie kažką, o aiškiai žinoti, ko noriu, ir sugalvoti planą, kaip to pasiekti. Majai sakau – jei apie tai susvajojai, įsitikinai, kad tikrai to nori, – imkis veiksmų. Vien sėdėjimas ir skraidžiojimas padangėmis gal ir malonus, bet… Mintis – veiksmas – rezultatas.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Dobiliuko Foto
