Spalvočiausias metų laikas skaičiuoja paskutinius gelstančius lapus, o mes projekte „Veikli mama“ pristatome paskutinę heroję – Viktoriją Klopovą (29 m.) iš Vilniaus. Kartu su vyru Dmitrijumi (36 m.) jie augina sūnus Aleksandrą (5 m.) ir Aleksejų (1 m.). Viktorija žurnalo skaitytojams jau pažįstama, nes ne viena išbandė jos kurtus receptus, kurie spausdiname mūsų žurnale. Begalę Viktorijos receptų galima rasti jos maisto tinkalraštyje „Gaminame ir mėgaujamės“. Tad kviečiame į jaukų pokalbį su maistą mylinčia, kūrybiška ir įdomia moterimi.
Kokią save prisimenate paauglystėje?
Man visada norėjosi bandyti kažką naujo, eksperimentuoti su savo išvaizda, drabužiais. Pamenu, 7-oje klasėje apsiuvau savo kuprinę įvairaus dydžio meškučiais, nuo mažiausių iki didžiausių.
Buvo laikotarpis, kai mėgau dėvėti raudonas pėdkelnes, o ant viršaus –mėlynas kojines. Tos spalvos buvo tokios akį rėžiančios! Vienintelis dalykas, nepasikeitęs nuo pat pirmų mokyklos metų: aš norėjau visur ir visada dalyvauti, buvau aktyvistė.
Mano tikslai keitėsi lygiai taip pat dažnai, kaip ir mano penkiamečio sūnaus gimtadienio norai. Iš pradžių norėjau tapti mokytoja. Tada pirmą kartą apsilankiau pas odontologą ir supratau, kad noriu būti dantukų gydytoja. Galų gale jau 8-oje klasėje svaigau, kaip noriu būti vulkanologe. Ir visada norėjau būti kiek kitokia nei visi. Garsiai apie tai nerėkiau, tačiau viduje visada pasvajodavau.
Paskui mano svajonė tapo sukurti šeimą, o jau po to iš mažų siekių ir didelių norų gimdavo mūsų bendri šeimos projektai: mūsų pirmieji namai, mūsų pirmasis remontas, mūsų pirmasis sūnus ir pilnatvė, kuri atėjo kartu su Aleksejumi.
Dabar, jeigu ko trūksta, tai tik laiko, nes kartais savo miego sąskaita darau tai, apie ką svajojau. Taip, man dar trūksta kantrybės, nes aš irgi žmogus, kuriam būna tų blogų dienų.
Kada supratote, kad pašaukimas – maisto gaminimas?
Iki Aleksandro gimimo darbus keičiau beveik kas pusantrų metų, nes buvo laiko eksperimentams. Dirbau ir ledainėje, ir skambučių centre, ir prekybos centro informaciniame centre, ir su ES projektais, ir drabužių parduotuvėje – išbandžiau save, kur tik galėjau.
Kol nebuvo vaikų, mūsų neslėgė didelė atsakomybė, gyvenome sau, darėme ką norime ir kada norime. Pamenu, buvo vienas mėnuo, kai iki mano ir tada dar būsimo vyro algos mums buvo likę 7 litai, turėjome su jais išgyventi bent 4 dienas, ir viskas gerai – išgyvenome, dabar pasijuokiame iš to.
Gimus vaikui, reikėjo tapti sėslesnei, namie užtekdavo to džiazo, kurį užkurdavo Aleksandras. Tada pajutau, kad labiausiai pailsiu ir pamatau visai kitus dalykus gamindama maistą.
Ar sunki buvo motinystės pradžia?
Taip. Labai. Ne tiek fiziškai, nes siūlės užgyja, kiek psichologiškai. Man buvo sunku suvokti, kad dabar aš gyvenu taip, kaip reikia sūnui, man buvo sunku, kad visi klausdavo – „kaip vaikutis“, bet tik retai kuris paklausdavo – „o kaip tu pati?“ Atsirasdavo nepaaiškinamo pykčio ant viso pasaulio ir apimdavo visiška neviltis, nes pirmus kelis mėnesius, kai sunkiai sekėsi žindyti, aplinkui buvo tik patarimų. „Tik neduok mišinio, nes bus negerai. Mama turi viską padaryti dėl savo vaiko“. Nuo 4 mėnesio duodama Aleksandrui mišinio aš jaučiausi labai bloga mama, nes neišlaukiau, pasidaviau ir suklupau. Dabar pergalvodama iš naujo visas tas situacijas ir pokalbius aš suprantu, kad tuo metu buvau geriausia savo pačios versija, tokia, kokios reikėjo mano vaikui, nes aplinkinių komentarais vaiko nepamaitinsiu.
Tapusi mama, tapau brandesnė, mokiausi nereaguoti į man nereikalingas aplinkos blevyzgas. Mokiausi priimti save tokią, kokios reikia mano vaikui. Mokiausi būti mama. Iki tol vis dar pirkdavau sau kinderius ir šokoladinius velykinius kiškius, o gimus Aleksandrui supratau, kad dabar juos pirksiu savo vaikui.
Kiek Aleksandras, kaip pirmagimis, sujaukė mūsų gyvenimą ir apvertė jį, tiek Aleksėjus atnešė stabilumo ir ramybės. Išėjimas kažkur su pirmagimiu būdavo didžiausias stresas, nes reikėdavo suplanuoti, kur pamaitinti, kur pakeisti sauskelnes, pasiimdavau drabužių visokiausioms oro sąlygoms. Su antruoju, kai jam buvo 5 mėnesiai, ramiausiai keliavome į kaimyninę Lenkiją.
Kokia buvo kelionė į konditeriją bei kulinariją?
Juokauju, kad virtuvės duris man atvėrė šokoladinis keksiukas. Juos gamindavo mama, bet pamažu leido į šį procesą įsitraukti man ir sesei. O paskui ir visiškai perdavė.
Pamenu, rinkau iškarpas iš žurnalų su receptais ir vis dėliojau, ką galiu pabandyti. Kiek laimės būdavo, kai man leisdavo eksperimentuoti. Kartą močiutei ir jos draugei pagaminau mirkytų piene baronkų su varškės įdaru. Valgė už abiejų žandų ir dar močiutės draugė recepto paprašė. Tai spėkite, kiek po to dar gaminau tą desertą? Atsakymas: kol į tas baronkas niekas jau žiūrėti negalėjo.
Man saldumynai, desertai yra ta konditerijos dalis, kuri kasdienai suteikia cinkelio. Rytinį puodelį kavos paverčia puikiu duetu su šokoladiniu saldainiu.
Mano kūno formos išduoda, kad saldžiai pavalgyti mėgstu ir skanaus torto gabaliuko neatsisakau.
Gamindama aš pailsiu, atitolstu nuo to, kas slegia kasdien, nes gaminti reikia su gera nuotaika, jei nori gero rezultato. Kai gaminu, aš būnu visa tame procese ir susitelkiu į rezultatą, nes mintyse jį jau turiu, lieka tik įgyvendinti.
Noriu gaminti, mokytis naujų technikų ir tobulėti jau tose srityse, kurias esu šiek tiek įvaldžiusi. Ir, žinoma, noriu tuo viskuo mėgautis: buvimu su šeima, kūrimo procesu, maisto gaminimu ir rezultatais.
Ar vyras padeda virtuvėje?
Taip, tiek, kiek išragavo mano vyras, nėra išragavęs niekas kitas. Iš pat pradžių jam viskas buvo skanu, viskas patiko, bet kai paprašiau nepataikauti, nes taip nežinosiu, ką darau blogai, tai dabar jau ir pakomentuoja. Vyras yra mano įrankių moderatorius: padarė stovą telefonui, sukonstravo fotofonų nuotraukoms, padarė lipdukų su logotipu. Palaikymo ir pagalbos iš jos sulaukiu tikrai daug, jis žino, kada reikia patraukti zirziantį vaiką, besimalantį ant virtuvės grindų, ir kada reikia virtuvėje visai nesirodyti.
Ko palinkėtumėte kiekvienai mamai?
Nepasiduoti ir nepaskęsti rutinoje. Vaikas – tai asmenybė, kuri auga ir augina kartu savo mamą. Tad linkiu tobulėti dėl savęs, dėl savo vaikų ir su savo vaikais. Linkiu nepamesti savęs ir neužsikrauti sau per daug, nes geriausia mama – laiminga mama!
Simona Juodsnukienė
Susiję straipsniai
