Mūsų žurnalo bičiulė, trijų vaikų mama ir keliautoja Inga Nemiega sako, kad lengva keliauti į kraštus, kur šilta ir nuolatos šviečia saulė. Įsimetei šortus, marškinėlius trumpomis rankovėmis – ir trauki į kelią. Jei ką – kepurę ar saulės kremą galima ir vietoje nusipirkti. Sunkiau, kai oras nepastovus. Gali lyti, būti šalta arba atvirkščiai – neplanuotai atšilti. Tokių vietų privalumus ir trūkumus ji atrado praėjusią vasarą su vaikais keliaudama po Daniją, Farerus ir Škotiją.
Pasakoja Inga.
Pirma – planavimas
Pirmiausia nepadarykite mūsų klaidos ir planuoti kelionę pradėkite dar iš anksto. Pasaulyje orai karštėja, todėl ne vienam žmogui kyla mintis pabėgti nuo jų į vėsesnes vietas. Be to, vasarą daugumai būna atostogos. Išnykus pandeminiams ribojimams, pasirodė, kad žmonės pasiilgo kelionių. Daug kas patraukė į užsienius, o tos geros vietos apsistoti vis dėlto ne guminės. Todėl pradėti planuoti kelionę po Farerus ar Škotiją geriausia būtų iškart pasibaigus žiemai. Mes nerūpestingai laukėme vasaros pradžios. Tada jau rinkomės, ne kur apsistoti norėtumėme, o iš to, kas liko. Tvarkingi ir ateitį iš anksto planuojantys keliautojai gauna geriausias vietas. Kai kur mes į gražiausias vietas nebetilpome. Tikrąja tų žodžių prasme, teko brangiai mokėti už vėjais praleistą ir planavimui neskirtą pavasarį.
Antra – sluoksniavimas
Netiesa, kad kraunantis lagaminus svarbu apie viską pagalvoti ir prisidėti kuo daugiau. Svarbu įsidėti vos keletą permaininguose oruose gelbstinčių dalykų. Nereikia dėtis krūvos kelnių, bijant, kad dėvimos gali sušlapti. Galima įsidėti vienas neperšlampamas kelnes ir dar vienas paprastas. Jos dėvimos, kai oras bus sausas ar po neperšlampamomis kelnėmis dėl šilumos. Nereikia pamiršti ir drabužių trumpomis rankovėmis bei šortų. Būna, kad planuoji vėsias atostogas, ilgų rankovių ir kelnių prisidedi, o atvyksti į netikėtą karščio bangą. Danijoje buvo +36°C. Vienas sūnus turėjo su pižaminiais šortais lauke vaikščioti, nes visos kelnės buvo per storos. Ant šortų paskirtis neužrašyta, todėl žmonės nematė, kad nuo karščio gynėmės pižama. Taip pat svarbu turėti gerą striukę, nes tuose kraštuose, jei ir nelyja, dažnai siaučia dideli vėjai. Prisižiūrėję kitų keliautojų vaizdų, sėkmingai išsprendėme batų galvosūkį. Ne taip paprasta surasti neperšlampamus kalnų batus vaikams. Taigi mes kiekvienam paėmėme botų porą. Jie pravertė ir lietui lyjant, ir po drėgnas Škotijos pievas braidant, ir per upelius Fareruose šokinėjant.
Svarbiausia tokiame ore nepamiršti sluoksniavimo. Kai karšta, – dėvi trumpomis rankovėmis, atvėso – ant viršaus užsimetei megztinį, užėjo lietus – apsirengei striukę. Taip nesigabenat didelio lagamino galima visoms oro sąlygoms pasiruošti. Kaip sako škotai: „Mes irgi turim 4 metų laikus, tik dažniausiai jie visi būna per vieną dieną“.
Trečia – keliavimas
Farerai
Farerai – Danijai priklausančios salos tarp Škotijos ir Islandijos. Čia visą vasarą galima džiaugtis pastovia temperatūra – vidutiniškai apie +10° C. Ruošdamiesi kelionei, žiūrėjome filmukus, kur keliaujantys amerikiečiai vos išlipę iš lėktuvo pradeda aikčioti dėl apylinkių grožio. Perdeda, mąsčiau aš, bet klydau. Vos nusileidus vieninteliame tarptautiniame Farerų Vagaro oro uoste, aš pati tik dairiausi ir kartojau – kaip čia gražu.
Nepaisant vėsaus oro, keliose vietose matėme maršrutus iki lauko baseino ar smėlio žaislų pasiūlymą su nuoroda į paplūdimį, bet netikiu, kad tokiu oru ten kas nors eina. Nors, kiek teko bendrauti su vietiniais, oru jie nesiskundžia. Toks oras buvo visą jų gyvenimą, ir jie net nemano, kad turėtų būti kitaip.
Tik atvykę užmezgėme pokalbį su kaimynu, kuris vėliau dar pasamdė mūsų vaikus žolę jo kieme sugrėbti. Vaikai užsidirbo daug metalinių daniškų pinigėlių. Vietiniam diedukui jie turbūt atrodė kaip sauja smulkių, o vaikams buvo tikras lobis. Visai savaitei užteko saldumynams pirkinėti.
Nepaisydami vėsumos ir drėgmės, gerai apsirengdavome ir eidavome į žygius. Svarbus faktas, kad visa žemė Fareruose privati ir savininkai uždirba apmokestindami populiariausias vietas. Pasivaikščiojimo keliai gali kainuoti nuo 20 iki beveik 70 eurų. Atsiskaityti vienur galima kortele, o kitur rasite tik pasitikėjimo dėžutes. Iš pradžių vaikai mūsų žygiais nebuvo patenkinti, nes, anot jų, kokios čia atostogos, jei visada vaikščioti reikia? Bet viską išsprendėme, pasitelkę vieną Farerų realybę atspindintį žaidimą. Nors žmonių Fareruose tik 50.000, avių ganosi net 70.000. Kiekvienoje kelionėje „žaisdavome“ – kas sugebės praeiti visą žygį, į avies kakutį neįlipęs. Vaikus šis žaidimas labai juokindavo, taigi nesiskųsdami į kalvas lipdavo ir žemyn slėniais leisdavosi.
Lietui lyjant, slėpdavomės muziejuose. Dauguma kultūrinių vietų turi puikius kampelius vaikams, nes Fareruose mažieji nelaikomi kliūtimi tėvams kažką veikti. Labai smagus buvo ir Tjóðsavnið (nacionalinis Farerų muziejus). Apžiūrint senos bažnyčios griuvėsius, vaikams nerūpėjo nei purškiantis lietus, nei kultūrinių objektų neįdomumas. Jie rado mažą ėriuką, todėl kelionę „užskaitė“.
Škotija
Keliaujant po Škotiją geriausia susiplanuoti dvi programas – saulei ir lietui. Esant geram orui, būtina aplankyti Skai salą. Joje, kaip jau minėjau, nakvyne pasirūpinti reikia labai iš anksto. Mes pagalvojome per vėlai ir nakvoti saloje nebetilpome. Nakvodami ne saloje, apžiūroms turėjome tik vieną dieną. Kitą dieną lijo lietus, ir keltas į šį rojaus kampelį neplukdė.
Lyjant lietui, geriausia laiką praleisti Škotijos pilyse. Arba gausybėje muziejų. Edinburge yra grupė miesto tarybos valdomų nemokamų muziejų, kur galima su miesto istorija susipažinti, senus pastatus, daiktus apžiūrėti. Vaikai galėjo net po savo pinigėlį nusikalti. Daugiau informacijos apie šiuos muziejus galima rasti puslapyje edinburghmuseums.org.uk. Vyresnius vaikus turėtų patraukti Škotijos pilių, „vaidinusių“ įvairiuose filmuose ar serialuose lankymas. Pilis, kur buvo filmuojamos serialo „Outlander“ scenos, kitoje – vyko serialo „Downtown Abbey“ veiksmas, monumentai Škotijos didvyriui, mums geriau žinomam iš filmo „Narsioji širdis“. Dabar pilyse pinasi tikros ir išgalvotos istorijos. Žiemą čia vis dar gyvena žmonės. O vasarą ten pilna turistų bet, rodos, kad tuoj už kampo gali sutikti riterį ar princesę. Orui pagerėjus, aplankėme šventų akmenų ratus iš to paties serialo „Outlander“. Vaikai apkabino turbūt kas antrą akmenį, patikėję mumis, kad, jei ras zvimbiantį riedulį, galės persikelti laiku.
Po Farerų tuštumos Škotijoje reikėjo alkūnėmis stumdytis tiek Hogvartso ekspreso (Jakobitų garinio traukinio) laukiant, tiek į žygius einant. Bet, kai vaizdai aplink gniaužia kvapą, tai nesvarbu nei žmonės, nei lietus, nei purvas, nei kandančios muselės. Buvo patogių žygių. Buvo akmenuotų, kur ne visi vaikai galėjo kelio kliūtis įveikti. Buvo ir mažai vaikštomų takų, užaugusių rožių brūzgynais. Paaiškėjo, kad tas rožėm klotas kelias joks ne privalumas. Rankas, kojas subadė, striukę suplėšė.
Dar lietingo oro programoje buvo škotiški šokiai. Deja, renginio reklama suklaidino. Ne tiek daug ten tų šokių rodė, kiek patiems reikėjo šokti. Kadangi šokių instrukcijos buvo ne vaizdinės, o žodinės, ir šokėjai – daugiausia turistai abejomis kairėmis kojomis, buvo labai smagu. Kas eina kairę, kas į dešinę, kas šoka kaimynui ant kojos, kas trypia pagal savo taisykles. Buvo aiškinančių, kad reikia tvarkingai naudotis trijų ketvirtinių ritmu, bet aš sužinojau, kad lietuviška polka tinka prie visų tautų ir visomis progomis.
Nors lijo ir nebuvo šilta, šiaurės šalys mums paliko labai gerą įspūdį. Dar nematyti, įspūdingi kraštovaizdžiai, kuriems atrasti reikia tik neperšlampamos aprangos. Tikiuosi, kad mano rojus taip ir atrodys – kalvos, salos, žaluma ir balti debesėliai mėlyname danguje.
Sausų ir šlapių, o svarbiausia – įdomių – kelionių!
Susiję straipsniai
