Mūsų skaitytoja Inga Nemiega sako, jog daug kraštų jie su vyru aplankė, kol dar neturėjo vaikų. Gimus vaikams, nesinorėjo atsisakyti kelioninių patirčių, todėl dabar keliauja su visais trimis vaikais. Apie paskutinę kelionę į Dubajų Inga sutiko papasakoti ir mūsų žurnalui.
Kalėdos Dubajuje
Lietuvoje šalo, o mūsų širdys veržėsi į saulę. Todėl, nepaisydami artėjančių švenčių, nusprendėme kelti sparnus į pietus. Tarpinė šalis, Lenkija, pasitiko šiltesniu oru, bet didesnėmis pusnimis ir vaikams visai nebuvo smagu per tas pusnis lagaminus tempti. O kitą kelionės dieną buvo Kūčios, todėl pasninkavome nuo poilsio. Laukė 6 valandų skrydis. Žadėjome vaikams, kad lėktuve bus planšetės ir žaisime ar žiūrėsime filmus, o planšečių nebuvo. Todėl pirmasis patarimas kitiems tėveliams – visada būti pasiruošus laikui, kai vaikai neturės ką veikti. Gelbėjo daug maisto ir žaidimų. Mažąjį dar pavyko ir užmigdyti. Linksmiau ir liūdniau atvykome ten, kur Kalėdų nešvenčia. Kur niekas nepjaustė silkių ir nemaišė mišrainių. Dubajus.
Pirmą naktį 5.30 val. kambaryje pradėjo skambėti rytinės musulmoniškos maldos. Kas per? Juk mečečių aplink nėra. Pasirodo, kambaryje buvo elektroninis laikrodis, kuris tas maldas grojo. Pamaigytas pradėjo kas valandą pypsėti ir jau nebesidavė išjungiamas. Aš iš karto siūliau išmesti tą nevykusį musulmoniško evangelizavimo įtaisą per langą, bet vyras ryte tiesiog išėmė baterijas. Buvo šiek tiek baisu, kad nepasitaikytų koks su saulės elementais, nes dar vieną pypsinčią ar grojančią naktį turbūt tektų priimti kaip ženklą keisti religiją. Bet, kaip jau sakiau, naktis tyli ir mes ramiai toliau katalikai.
Kalėdų proga aplankėme Dubajaus operą, kur sužiūrėjome „Spragtuką“ ir džiaugėmės įvairiakalbe pasipuošusia minia. Nors už langų plieskė saulė ir siūbavo palmės, scenoje žmonės mėtėsi sniegu ir čiužinėjo ant ledo. O ko daugiau šventėms ir betrūksta – pasižiūrėti į sniegą ir vėl grįžti į saulę, galvoje tebeskambant puikiai P. Čaikovskio muzikai. Tik, aišku, gera muzika pasisotina suaugę žmonės. Nežinau, ar apsimoka važiuoti per pusę pasaulio, kad surinktume įdomiausius vaikų skundus, bet klausytis tenka daug. Tai jiems per karšta, tai per bloga, per toli eiti, per trošku, kojas pritrynė, skauda mažąjį pirštelį, ranką, šoną, galvą… Jie pavydi visiems Lietuvoje, ten yra sniego jie gali čiuožinėt nuo kalno! Bet tik vaikų akys pamato žaidimų aikštelę, ir visos problemos pasimiršta. Nei pavargę, nei su kojom skaudančiom, bėgte nubėga, lipa, jėgų net per daug atsiranda. Todėl antrasis patarimas – nepraeikite žaidimo aikštelių. Vaikai po to daug mieliau eina į jiems neįdomius, o jūsų norimus apžiūrėti istorinius ar kultūrinius objektus.
Pasimetimas Pasaulinėje parodoje
Per dvi dienas apžiūrėjome 38 Expo 2020 parodos objektus. Akyse raibuliavo ir smegenyse maišėsi, bet visą laiką išnaudojome turiningai. Tuo labiau kad oro uoste gavome 4 bilietus ir pasaulinė paroda mums nieko nekainavo. Aplankėme kaimynus, latviai mums labai patiko, o estai nelabai. Turbūt dėl to, kad savo vienaragiais gyrėsi, o mes galime girtis tik aitvarais ir laumėmis. Prisižiūrėjome šalių pristatomųjų filmų, čiupinėjome SpaceX (JAV) vaikščiojome smėlio kopose (Emyratai), gaudėme rūką (Oportunity paviljone), valgėme pas libaniečius, tol bendravom su robotu, kol norėdamas pabėgti jis įjungė sirenas ir pradėjo šaukti „Pasitraukite iš kelio!“ Visi šalių antspaudus renka specialiose knygelėse, o mes turime vaikus, kurie manė, kad daug smagiau antspaudus rinkti ant mažų savo rankyčių.
Trečiasis patarimas susijęs su tuo, kad pirmą dieną pora kartų pasiklydome. Pirmiausiai nedidelėje salėje pametėme vieną vaiką, kurį greitai surado ir atgabeno darbuotojai. O po to kažkur bėgome ir po kiek laiko supratome, kad šeimos nebėra. Mes su vyru turėjome po vieną vaiką ir susirašėme telefonais, kaip vieniems kitus surasti. O štai vyriausioji dukra verkė nematydama nei tėvų, nei turėdama telefono rankose. Verkiančią ją surado apsauga ir netrukus visų klausinėdami surado mus, burbėdami, kaip gali taip vaikas vaikščioti be jokios informacijos apie tėvus. Nežinau, ar tvarka pasikeitė dėl mūsų, bet, kai atvykome kitą dieną, vaikams darbuotojai iškart prisegė apyrankes, kuriose reikėjo užrašyti tėvų kontaktus. Bet taip apsidraudę daugiau ir nebepasimetėme. Taigi, užtikrinkite, kad svečiose šalyse vaikai turėtų kažkokią apyrankę ar lapelį su tėvų telefonais ir vardais – pasimetus bus daug lengviau susirasti.
Lietus
Važiuodami į Dubajų pasiklausinėjome dėl orų ir buvime nuraminti – čia dykuma, lyja kokius 4 kartus per metus ir striukių visiškai nereikia. Išėjome pasivaikščioti, o tada prasidėjo. Krapnojo, lašnojo, lijo, pylė, sruvo. Iš pradžių slėpėmės po plačialapiu medžiu, o jam peršlapus, patvinusiomis gatvėmis kartu su paklaikusiais ir sušalusiais vaikais pasileidome tvirtesnio stogo virš galvos ieškoti. Peršlapome kaip ciuckiai. Vienas vaikas šaukė, kad baisu, kiti du paleido dūdas kaip policijos sirenos. Upės gatvėmis tekėjo (nes čia juk nelyja, todėl nėra drenažo), basutės ir batai žliugsėjo. Taip mums besiblaškant gatvėmis pasirodė gerasis samarietis – gailestingas banko darbuotojas. Įsileido į patalpas, davė rulonėlį tualetinio popieriaus nusisausinti, o po to atskleidė vertingiausią dalyką – antrame aukšte yra tualetas, kuriame – rankų džiovintuvas! Tad veikė džiovintuvas pusę valandos beveik be sustojimo, marškinėlius bei sukneles išpūtė ir net basutes truputį pasausino. O kol išsidžiovinom, saulė išlindo. Išėjome senamiesčio apžiūrėti ir iki galo išdžiūvome. Vaikai net slogos nepasigavo Bet vis dėlto dar vienas patarimas – būkite pasiruošę įvairiam orui. Lietpaltis rankinėje daug vietos neužima, bet net dykumoje kartais gelbėja.
Katino dienos
Po to teko susitaikyti su tuo, kad klimatas ir čia šiek tiek eina iš proto. Kartą norėjome pasiplaukioti laivu jūroje, bet laivai dėl smarkaus vėjo į jūrą neplaukė. Kitą kartą planavome pasižiūrėti dronų šou, bet dėl lietaus ir tas buvo atšauktas. Bent apžvalgos ratu pavyko apsisukti, jo vėjas neveikia. Daug vaikščiojome, lankėme muziejus, o Tris Karalius išgyvenome labai autentiškai – keliaudami po dykumą. Įdomu, ar ir jiems, kol įsigijo smilkalų ir miros, reikėjo atsisakinėti siūlomų skarų, papuošalų ir nereikalingų paslaugų? Buvau tikra, kad važiuojant per smėlio kopas mūsų mažąjį supykins, nes jį dažnai pykina ir tiesiame kelyje. Bet ne, vaikai juokėsi, šūkavo ir sakė, kad tai buvo net geriau nei atrakcionai.
Namo
Ir iškeliauti, ir parkeliauti namo šiais pandemijos laikais gali būti sudėtinga. Mums buvo iškilusi grėsmė, kad pasiliksime Varšuvos oro uoste kaip Tomo Hankso personažas filme „Terminalas“. Visur iškabintos taisyklės skelbia, kad testus reikia daryti tik tiems, kuriems Lenkija yra galutinis kelionės tikslas ir kurie nori susitrumpinti karantiną. Tiems, tarp kurių skrydžių mažiau nei 24 val., testų nereikia. Aha. Tik oro uosto darbuotojai mano kitaip. Be testų mūsų nepraleido pro pasienio kontrolės punktą, o testavimo punktas toje zonoje nebedirbo. Niekas nieko nežino, niekas nenori padėti, naktis, daug kas uždaryta. Patarimas – apsišarvuoti kantrybe ir nenuleisti rankų, jau prieš tai daug informacijos išsiaiškinti ir atvykus – eiti, klausti, kalbėti. Mums pavyko rasti sukalbamesnį muitininką ir buvome praleisti. Po to, kaip labai sąžiningi keliautojai, dar nupėdinom brangių antigenų testų darytis. Testai, aišku, neigiami. Sugaišta 2 val., bet su palengvėjimu užmigome, žinodami, kad rytoj jau ramiai keliausime namo.
„Mamos žurnalas“
