Sandros Skorupskaitės-Budimlic (35 m.) namuose skamba įvairių kalbų kokteilis. Mama su vaikais kalba lietuviškai, tėtis Dario (47 m.) – kroatiškai, tėtis su mama tarpusavyje – vokiškai, vaikai tarp savęs angliškai, o su vietiniais draugais – ta kalba, kokioje šalyje tuo metu gyvena. Nuolatiniai Sandros namai yra Dubajuje.
Namuose girdėti ir ukrainiečių kalba, nes vaikus prižiūri auklės iš Ukrainos.
„Šiuo metu mano vaikai mokosi 8 kalbų“, – sako Sandra. Paprašėme Sandros papasakoti apie tarptautinės šeimos patirtį, kaip pavyksta perduoti vaikams savo lietuvišką tapatybę.
Sandra ir Dario Budimlic augina 4 vaikus – Damianą (12 m.), Dariją (10 m.), Dajaną (3 metai) ir Daviną (2 metai).
Sandra, palikote Lietuvą labai jauna, kaip jums pačiai pavyksta išlaikyti gražią, natūralią lietuvių kalbą?
Išvykau iš Lietuvos būdama 14 metų, bet lietuvių kalba visada ir toliau bendravau su mama ir broliu. O kai gimė vaikai, lietuviškai kalbu ir su jais.
Man visada buvo svarbu, kad mano vaikai mokėtų tėvų kalbas ir nuo pat jų gimimo aš kalbu su savo vaikais tik lietuviškai, o tėtis – tik kroatiškai.
Kalbos yra durys į pasaulį jos yra būtinos ir, mano manymu, jų negali būti per daug. Mūsų vaikai šiuo metu mokosi 8 kalbų.
Lietuvių kalba sunki, ar vaikai noriai ja kalba?
Kas be ko, vaikai pasirenka atsakyti jiems patogiausia kalba. Šiuo metu tai yra vokiečių ir anglų. Bet jie viską puikiai supranta lietuviškai ir kai tenka kalbėti (kaip sakau – kai būna įsprausti į kampą) kalba lietuviškai su labai mielu akcentu. Taip būna, kad pas mus svečiuojasi draugai iš Lietuvos ar kai patys būname Lietuvoje.
Tikiu, kad ateityje jie dar daugiau kalbės lietuvių kalba.
Su vaikais sakome, kad lietuvių kalba yra mūsų slapta kalba, kai nenorime, kad mus kas suprastų. Keliaudama po pasaulį sutinku daug lietuvių mamų ir labai reta kuri kalbėtų su vaikais lietuviškai. Man tada būna taip liūdna. Nes iš vaikų atimama tokia nuostabi dovana! Bet kiekviena mama augina savo vaikus pagal save, tai čia jau ne man spręsti.
Beje, pas mus gana dažnai atvažiuoja mano mama – vaikų močiutė. Tai irgi proga praktikuotis lietuvių kalbą.
Ar dažnai svečiuojatės Lietuvoje?
Deja, per retai. O su vaikais išvis mažai. Prieš du metus Lietuvoje organizavome vyriausiųjų vaikų – Damiano ir Darijos – pirmąją Komuniją ir trečiosios dukrelės Dajanos krikštynas. Vaikai labai intensyviai ruošėsi Komunijai nuotoliniu būdu. Sekmadieniais jungdavosi į nuotolines pamokas, mokėsi maldas. Aš irgi viską su jais dariau kartu. Vaikų maldelės skambėdavo labai jaukiai ir meiliai, nes jų lietuvių kalba nėra tobula, justi akcentas.
Planuojame šią vasarą grįžti su vaikais į Lietuvą savaitei aplankyti draugus, Palangą. Tai bus puiki proga jiems pasipraktikuoti kalbėti lietuviškai. Vaikams labai patinka Lietuva.
Šią vasarą planuojam grįžti savaitei atvažiuoti į Lietuvą su vyru ir dviem vyresniais vaikais. Būtinai aplankysime Marijampolę ir tuos porą senų gerų draugų. Taip pat – mano krikšto dukrytes, kurios gyvena Marijampolėje. Planuojame nuvažiuoti į Palangą. Ten vaikams be galo patinka.
Sakote, kad vaikai mokosi 8 kalbų, iš kur tiek daug?
Išties, vaikai moka daug kalbų. Skaičiuokime: aš su jais kalbu tik lietuviškai, tėtis su jais kalba kroatiškai, kartu visi kalbamės vokiškai. Jau trys kalbos.
Vaikai kalba angliškai, nes tokia kalba lanko mokyklą.
Negana to, jie kalba rusiškai ir ukrainietiškai, nes išmoko iš auklių.
Kai apsigyvenome Dubajuje, savaime aišku, jie pradėjo mokytis arabiškai.
Na, ir dar mokosi ispanų, kaip universalią pasaulinę kalbą.
Užaugę bus dėkingi, kad moka tiek kalbų.
Nors mažųjų dukryčių pirmieji žodžiai būna angliški – ball, cat, dog, man, žinoma, mieliausi žodeliai – mylu ir ačiū.
Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?
Labai pasiilgstu lietuviško maisto. Niekur nėra taip skanu, kaip Lietuvoje. Tam pritaria ir mano vyras, ir draugai, kurie buvo Lietuvoje. Namuose, kas be ko, irgi gaminame lietuvišką maistą, ypač, kai atvažiuoja mano mama. Vaikai labai laukia močiutės kotletų, nes niekas jų taip skaniai nemoka pagaminti, kaip mano mama.
Iš Lietuvos visada vežuosi duonos, nes tokios niekur nerasi. Ir šiaip – visko lietuviško pilną krepšį. Ir kiekvieną kartą vežuosi lietuviškų knygų. Man patinka skaityti lietuvių kalba, o vaikams perku, kad mokintųsi.
Mano šeima auga ir gyvena ne tik su lietuvių kalba ir maistu, bet ir su muzika. Lietuviška muzika dažnai skamba pas mus namuose, bet paprastai tai senos dainos, kurias žinau iš paauglystės.
Neila Ramoškienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.06.03
