Susipažinkite su Agne Jukniene (32 m.) iš Vilniaus. Sveikos mitybos specialistė su vyru Laurynu augina 3 vaikus – Rojų (7 m.), Aroną (4 m.) ir Gabiją (1,5m). Agnės paskyra IG vadinasi @agnejukniene.
Agnę kažkada pamačiau interneto platybėse. Ji nieko nereklamavo, bet kvietė karantino metu nesėdėti prie televizoriaus, o kartu pajudėti jos rengiamose grupinėse treniruotėse nuotoliniu būdu nemokamai. Nemeluosiu, man valios užteko dviem treniruotėms, bet pradėjau stebėti Agnės veiklą. Ši moteris tikrai sugeba pritraukti auditoriją. Agnė sutiko atsakyti į klausimus, kurie galbūt jus paskatins sveikesniam gyvenimo etapui.
Agne, papasakokite, kokia moteris buvote prieš vaikų gimimą? Kaip skiriasi gyvenimo būdas tuomet ir dabar?
Visuomet buvau veikli, o gal reikėtų sakyti darbšti. Nes darbas man nebaisus ir nesvetimas nuo vaikystės. Buvau ta, kuri, gavusi pinigėlį, neišleisdavo jo saldainiui ar ledams. Taupydavau ir pirkdavau rimtesnį daiktą, pavyzdžiui, rūbą. Todėl vos sulaukusi pilnametystės pradėjau dirbti. Buvau šokio būrelio vadovė dvejuose jaunimo klubuose. Gyvenime yra buvęs etapas, kai studijavau (esu baigusi šokio edukolgiją Edukologijos universitete) ir dirbau trijuose darbuose. Su būsimu vyru norėjome vestuvių, turėti savo namus, tad teko daug dirbti, nes esu tos nuomonės, kad iš tėvų nereikia imti nė cento ir pačiam suktis, kaip gali.
O požiūris į darbą pasikeitė. Tada labiau žiūrėjau, kaip užsidirbti, dabar – kokią naudą atneša mano darbas.
Atrodo, nuo vaikystės buvote tvirta ir užsispyrusi. O kokia buvo vidinė būsena prieš tampant mama ir dabar?
Niekada nefantazavau, kokia būsiu mama, kaip auklėsiu ir auginsiu vaikus. Žinojau viena, kad pirmiausia savo vaikams noriu būti draugė, pas kurią jie ateitų, nebijotų išsipasakoti, rastų paguodą. Tada galėtume kartu spręsti problemas.
Pamenu, kai sakiau, kad vaiką turėsiu tik 30-ies, ir tik vieną. Dabar toks juokas ima. Ko mes tik neprikalbame. Tada galvojau, kad man, tokiai karjeristei, vaikai trukdys. Bet, pasirodo, jie netrukdo karjerai, o atvirkščiai –padeda ir skatina.
Mano emocinė būklė auginant tris mažus vaikus? Pripažįstu, kartais norisi pabėgti iš namų. Bet taip turbūt būna visoms, pritrūksta ramybės, laiko sau. Bandau keisti požiūrį, nes vaikai užaugs ir tokie jau nebus niekada, tad gal tegul jie dar mums neduoda ramybės, na tik kartais bent tualete leidžia vienai pabūti.
Kaip gyvenime atsirado sportas bei sveika mityba?
Man visada buvo svarbu, kaip atrodau. Anksčiau buvo mažiau svarbu, kaip jaučiuosi (kas dabar man pirmoje vietoje), nežiūrėjau, ką dedu į burną, laikydavausi nesąmoningų dietų, ką dabar laikau visišku sveikatos žalojimu. Džiaugiuosi, kad daug ką išbandžiau ir dabar galiu patarti kitiems to nedaryti (juokiasi).
Sveika ir suderinta mityba ir sveikų receptų kūrimas atsirado dėl mano vaikų. Kai gimė pirmagimis, norėjau grįžti į savo pradines formas ir pradėjau maitintis sveikai. Buvo smagu žinoti, kad mano sveika mityba labai naudinga ir kūdikiui, kurį maitinu. Kai svoris grįžo į priešnėštuminį, supratau, kad gali būti dar geriau. Be to, galiu nuo mažens vaikams diegti sveiką mitybą, kuri gali būti ir skani. Taip ir prasidėjo visi sveiki receptai, bandymai ir kūryba, kuri kasdien vis auga.
Papasakojote apie mitybą, o sportas?
Nuo mažens lankiau šokius, paauglė jau šokdavau koncertuose, ir šokių mokytoja leisdavo pabaigoje šokių pamokos padaryti pratimų. Aš viską darydavau pilvo presui. Žiūrint iš šiandienos prizmės, tai buvo blogas sumanymas, nes taip susigadinau nugarą, – ji tapo silpna, nes viską dariau tik pilvui. Gaila, kad mokytojai to nepasako. Kai pati pradėjau vesti vaikams šokius, žinojau, kad mano pamokos prasidės nuo apšilimo ir pratimų tam, kad vaikas ne tik gražiai šoktų, bet būtų ir fiziškai pajėgus, turėtų ištvermės ir patiktų sau.
Rimtai sportu ir mityba pradėjau domėtis universitete, tada jau savo šokių salėje pradėjau vesti aerobiką merginoms. Mokiausi, kad gaučiau licenciją, išklausiau galybę sveikos mitybos kursų, seminarų, perskaičiau kalnus knygų. Tai darau jau vienuoliktus metus. Pačiai kartais nesitiki, kur bėga laikas.
Ne iškart pradėjau skleisti žinią apie sveikatą, pirmiausia norėjau būti pavyzdys moterims, kaip galima atrodyti. Bet po kelerių metų pajaučiau, kad vis dėlto svarbiausia tai, kaip jautiesi, kiek energijos turi, kokia ryte pabundi, kaip spindi tavo akys. Tik su ir šituo vidiniu jausmu ateina išoriniai pokyčiai. Kai tai sakau klientėms, jos tvirtina, kad supranta, o aš visada sakau – nesuprantate, nes tai reikia pajusti, o tam pajautimui reikia laiko.
Ar jūsų šeimoje būna „cheat days“ (sukčiavimo dienų), ar niekada neperžengiate nustatytų maisto raciono ribų?
Kai tik pradėjau sudarinėti mitybos planus, jie buvo sausi ir griežti, o rezultatai puikūs. Tada tik žiūrėjau, aha klientas nori numesti svorio, gerai – numes. Štai tuomet sukčiavimo dienų reikėdavo dažnai, kiekvieną šeštadienį.
O dabar yra visai kitaip! Mano tikslas, kad receptai būtų ne tik sveiki, bet ir labai skanūs, įvairūs, tad net nereikia „cheat day“. Nesakau, tikrai nusiperkame ir suvalgome tų vadinamųjų nesąmonių, ir klientėms sakau – mes ne robotai, bet visada svarbu grįžti į tai, nuo ko pradėjome, ir visada prisiminti, dėl ko tai pradėjome. Man tai padeda.
Dažnai moterys jus vadina motyvatore, kaip pavyko užkariauti moterų pasitikėjimą?
Tai labai skambus pavadinimas. Paprasčiausiai darau tai, ką mėgstu, o labiausiai noriu, kad moterys mylėtų save. Ir jei tik galiu nors kokiu žingsneliu prisidėti prie to, tai ir darau. Nesvarbu, ar tai bus tik mano patarimas, spyris, reikiami žodžiai reikiamu laiku, ar tapsiu jų mitybos stebėtoja ir sudarytoja, ar sporto trenerė, bet koks žingsnis yra be galo reikalingas ne tik joms, bet ir man. Tada jaučiu, kad einu tuo keliu, kuriuo reikia.
Kaip ten sakoma? Mes susitinkame gyvenime ne be reikalo. Aš tikiu, kad turiu kažkokią užduotį, ir iki šiol manau, kad ta užduotis – motyvuoti moteris. Ir visai nesvarbu, nei kiek tau metų, nei kiek turi vaikų ar ką veikei iki šiol. Svarbiausia, kodėl atsidūrei ten, kur esi dabar ir kodėl nori kažką pakeisti. Visada sakau, atsiminkite, nuo ko pradėjote, kad niekada nenorėtumėte grįžti į tą patį tašką ir tą pačią savijautą.
Jūsų paskyroje vyksta sveikatingumo „maratonai“ moterims. Papasakokite plačiau apie juos?
Jie vyksta porą kartų per metus. Kaip tik planuoju naują maratoną nuo kovo. Idėja gimė per karantiną, todėl dažnai galvoju, kad man karantinas atnešė ir gerų dalykų. Mačiau, kaip moterys nusivylusios, nemyli savęs, o dar ir vyrai nepalaiko. Jos kreipdavosi, rašydavo savo gyvenimo istorijas, prašydavo pagalbos metant svorį. Būdavo ir prašymų tai daryti tyliai, kad tik niekas nesužinotų, nes draugės ir vyras nesupras, juoksis.
Pagalvojau, kodėl nesuburti lieknėti ir sveikiau gyventi kartu – maitintis, sportuoti, viena kitą motyvuoti. Juk kai esi ne viena, daug lengviau nepaslysti, bent jau iš pradžių, kol nėra susiformavusių įpročių. Taip gimė maratonai. Maratonas trunka keturias savaites, kiekvieną savaitę merginos gauna naują meniu – toks pats kalorijų kiekis kiekvienai, surašyti receptai, skanus įvairus maistas, lieka tik pasigaminti ir mėgautis.
Dažnai, merginos pasako, kad maratone dalyvauja ir visa šeima. Nes maistas taip patinka, kad tenka gaminti visiems. Maratone mes turime savo grupę, kurioje keliame maisto nuotraukas, treniruotes, komentuojame, palaikome viena kitą, net dalinamės patarimais, kur ką nusipirkti, – maisto produktus, o gal sporto aprangą. Aš dažnai būnu stebėtoja. Analizuoju, viską matau ir būnu ta, kuri įsiterpia į pokalbį, kai reikia.
Ką turi padaryti moterys, nusprendusios dalyvauti tokiame maratone?
Turi atsiųsti savo duomenis, matmenis ir svorį prieš maratoną ir jam pasibaigus. Taip pat savo nuotraukų. Gavusi informaciją, analizuoju, kuriu planus kiekvienai atskirai. Visada stengiuosi, kad niekas neatsibostų, tiek meniu, tiek treniruotės būtų skirtingos. Ir kad kiekvienas naujas maratonas būtų dar geresnis ir dar įdomesnis. Man tiesiog gera tai daryti, gera matyti, kaip jos užsivedusios, kaip joms skanu, ir kai sako – šitie blynai tapo mūsų sekmadienio šeimos tradicija. Patikėkite, širdis dainuoja.
Kokią didžiausią klaidą daro pagimdžiusios moterys tiek mityboje, tiek sporte?
Dažniausiai jos būna labai pažeidžiamos. Suprantama, bemiegės naktys, vaikutis, pasikeitęs ritmas ir taip toliau. Jos supranta, kad dabar toks laikas, kad viskas praeis. Ir kad nieko nereikia daryti su savo kūnu. Žodžiu, maitink ir kilogramai ištirps. Bet aš tikrai žinau apie tokius atvejus, kai maitinant niekas niekur nedingo, o dar ir priaugo. Žinau, kad moters organizmui atsistatyti reikia bent metų po gimdymo. Iš patirties sakau, kad greičiau ir lengviau atsistato ta moteris, kuri sveikiau gyventi pradeda nieko nelaukusi, nes dar veikia hormonai. Bet, žinoma, viską reikia daryti saikingai, pasitarus su gydytojais (jei kalbama apie sportą).
Kada reikėtų susirūpinti savo mityba?
Būsiu ragana ir atsakysiu – nuo mažens. Nesakau, kad reikia visiškai visko atsisakyti ir nieko vaikams neduoti. Bet jei galima neduoti arba mažinti nesveikų maisto produktų, tai kodėl to nepadarius?
Kai žmogus kreipiasi pagalbos, ir jam kyla įvairių klausimų – o jei man nepavyks? O jei aš nesugebėsiu? Tada sakau, kad dar ne laikas, nes kai jau bus laikas, nekils jokių klausimų. Taip pat net nepriimu tokių, kurios parašo TIK padėti numesti svorį, tarkime 10 kg. Tada sakau – jums ne pas mane, nes man pirmoje vietoje sveikata. Svoris tikrai nukris, gražiai laikui bėgant, keičiant įpročius, bet tikrai ne galvojant tik apie svorį ir skaičiuojant kiekvieną gramą. Pirmiausia noriu ugdyti įpročius, kurie ir atneš į gyvenimą labai daug gero, kartu ir nutirpdys kilogramus.
Ar lengva sveiką gyvenseną derinti kartu su mamos vaidmeniu?
Suprantu, vaikai skirtingi, motinystė skirtinga, kitos augindamos vaikus dar ir dirba. Bet viskas įmanoma, ir čia ne šiaip sau kalbu, nes pati su trimis vaikais dirbu daug daugiau nei be kada ankščiau. Esu geresnės formos nei prieš vaikų gimimą. Tikrai viską galima suderinti ir tai nėra sunku. Galima iš vakaro pasiruošti maisto. Be to, reikia planuoti laiką, kad jo liktų sau. Nors porą valandų per savaitę būtina skirti sau. Kalbu apie sportą, vaikščiojimą ir pan. Būna visko: ir vaikai serga, ir nuotaikos nėra. Galiu paguosti – blogos dienos praeis, o jūs būsite dar stipresnė ir vienu žingsneliu priekyje. Niekada nepasiduokite, nes rytoj ateis nauja diena.
Ko palinkėtumėte mamoms, kurioms trūksta ryžto ir motyvacijos pradėti sveikai gyventi?
Nebeieškokite pasiteisinimų. Susiraskite kompaniją. Su drauge visada smagiau, palaikymas neleidžia pasiduoti. Paklauskite savęs – kaip aš noriu jaustis, kaip man būtų geriau? Nebėkite ieškoti trenerio pagal reklamas. Šiuo metu pasiūla labai didelė, tačiau geriausia reklama yra rekomendacijos. Kai pas mane ateina pagal rekomendacijas, aš žinau, kad žmogus, kuris pasiūlė mane, buvo manimi ir mano darbo metodais patenkintas. Tai man didžiulis įvertinimas.
Nežiūrėkite kitų, neklausykite, kas ką sako. Tik jūs žinote, ko norite. Tik jūs galite žengti tą žingsnį, nes niekas už jus to nepadarys. Linkiu, kad akyse vėl atsirastų pasitikėjimas ir jos spindėtų ne tik iš meilės kitiems, bet ir iš meilės sau. Būkite tos, kurios skleidžia moteriškumą ir solidarumą kitai moteriai, ją palaiko ir vienijasi, nes kartu mes galime daug daugiau nei po vieną.
Ačiū už pokalbį.
Simona Juodsnukienė, Irinos Bedulskos nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
