Kviečiame susipažinti su vilniečiais Vaida Juršėniene (34 m.), jos vyru Donatu (45 m.) ir dukryte Vakare (2 m.). Jeigu ieškote žmogiško pavidalo apibūdinti ugnies simboliui, pamėginkite įsivaizduoti Vaidą – šilta, aktyvi, perspektyvi, komunikabili. Naujausias jos projektas jau turi įgavęs pavidalus instagramo bei facebuko platformose ir slepiasi po „Va va mama“ (mamos ir vaiko erdvė) pavadinimu. Ir ne, priešingai nei jos vyras, „G&G Sindikato“ grupės narys, ji negyvena hiphopo ritmu, Vaidai ritmą diktuoja Vakarė.
Kokią save prisimenate iki šeimos sukūrimo?
Manęs buvo pilna visur! Gyvenau labai aktyvų ir įdomų gyvenimą, apie kurį galėsiu pasakoti anūkams, kai jie sulauks tinkamo amžiaus. Leidau sau daug eksperimentuoti, patirti naujų dalykų. Turbūt retai kada išgirsite, kad menotyrą studijuojanti studentė dirbtų darbų saugos įmonėje darbo teisės specialiste. Vienu metu užsiiminėjau tautodaile ir lankiau aikido treniruotes, niekada nenorėjau būti aktore, bet studijų metais dėl smalsumo esu vaidinusi spektaklyje, kurį rodėme teatro festivalyje „Camera Obscura“, gaminau papuošalus ir užsiėmiau tapyba. Jeigu man įdomu, – galiu viską. O man įdomu daugybė dalykų. Todėl ir neužsibūnu vienoje vietoje, nuolat susigalvoju naujų iššūkių. Tiesiog mano toks būdas, kitaip nemoku.
Kokių svajonių turėjote, ar pavyko jas įgyvendinti?
Aš dar paauglystėje supratau, kad svajoti ir norėti reikia labai atsargiai, nes svajonės tikrai pildosi. Visada gaudavau tai, ko labai norėdavau, ir man tie laimėjimai, daiktai neatnešdavo jokios laimės. Tad aš jau daugybę metų svajoju apie būsenas ir emocijas, kurias noriu jausti tam tikromis situacijomis. Ir kai galvoju apie veiklas, visada bandau įsivaizduoti – kaip aš toje veikloje jausiuosi? Pavyzdžiui, kai po mokyklos stojau į universitetą, užpildžiau keletą studijų programų, ir vienintelė mintis buvo: „Noriu įstoti ten, kur man bus įdomu mokytis“. Taip ir buvo! Tai buvo fantastiški metai, studijuojant menotyrą. Labai gerai prisimenu, kaip sėdint auditorijoje apimdavo begalinis laimės antplūdis, jaučiau neapsakomą malonumą gauti žinias apie įvairiausias meno sritis. Ieškodama darbo ir bandydama atrasti man tinkamą veiklą, visada galvoju apie tą patį – noriu, kad man būtų įdomu.
Be abejo, visada šalia veiklų ėjo ir mintys apie šeimą. Svajojau susilaukti pirmojo vaiko iki 30 gimtadienio, bet už viską svarbiausia man buvo, kad pajausčiau, jog šalia yra tinkamas vyras. Ir viskas įvyko. Savo laiku.
Papasakokite daugiau apie veiklą, kuria užsiėmėte iki atsirandant Vakarei?
Visus savo pašaukimus sujungiau ir tapau renginių organizatore bei atlikėjų vadybininke. Organizavau koncertus, spektaklius, festivalius ir privačius renginius. Startas buvo stiprus: pirmą žingsnį žengiau padėdama organizuoti tuo metu stipriausią hiphopo festivalį Lietuvoje „Dinamitas“, debiutinius „GJan“ koncertus, o atlikėjų vadybininkės kelias prasidėjo nuo grupės „G&G Sindikatas“ (buvau vadybininko asistentė). Po pusantrų metų įkūriau savo įmonę, kuriai iškart netrūko užsakymų ir darbo. Vos startavusi, iškart dirbau su Vido Bareikio režisuojamu teatro judėjimu „No Theatre“, grupėmis „Mad Money“, „Arbata“, „Stipriai Kitaip“, atlikėju „Ironvytu“, Kasteto ir Donciavo projektu „Dogma“. Vėliau prisijungė improvizacijos teatras „Impro 241“.
Atlikėjų vadybininkių moterų Lietuvoje mažai. Kai pradėjau užsiiminėti šia veikla, jas buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tad dirbti nebuvo lengva. Nemažai renginių organizatorių buvo vyresnės kartos vyrai, kurie nebuvo pratę matyti jaunos moters repo grupės vadybininkės vaidmenyje. Seksizmas buvo neišvengiamas, bet susitvarkiau ir su tuo. Karštai mylėjau tai, ką dariau, tad ir rezultatai buvo, – teko keliauti net iki Kinijos ir vežti spektaklį į teatro festivalį, kuris vadinamas „Azijos Avinjon‘u“. Sutemus vaikščiojau „Kinijos Venecija“ praminto miestelio senamiesčio tilteliais ir galvojau, kad viską darau teisingai, jeigu gyvenimas man atneša tokias dovanas, tokius nuostabius potyrius. Aišku, darbas buvo mano gyvenimas, ir jis niekada nesibaigdavo: Kalėdos, Velykos, artimų žmonių gimtadieniai – teko dirbti įvairiu metu. Vėlyvais vakarais ir naktimis – koncertai, dienomis – biuro darbai, vakarais – spektakliai. Bet buvo išties labai įdomu! Susipažinau su begale žmonių, patyriau daugybę nuotykių, įgavau labai daug įvairios patirties.
Visada pasiteirauju šio klausimo – kokia buvo judviejų su Donatu pažinties istorija?
Prieš dvi naktis iki mums susipažįstant sapnavau, kad labai greitai sutiksiu vyrą, su kuriuo sukursiu šeimą. Prisimenu, kad kitą dieną daug apie tai galvojau. Mano sapnai turi savybę pildytis. Tą patį vakarą sulaukiau skambučio iš kolegės su kvietimu atvykti kitą dieną į vakarėlį, kuris vyko sodyboje netoli Stelmužės ąžuolo. Kai atvykau, Donatas ten jau buvo, jis mane užkalbino, pradėjome kalbėtis, laukėme saulėtekio ir ėjome aplankyti Stelmužės. Nepraėjus nė parai, mes jau turėjome įvairiausių planų apie keliones po visą Lietuvą. Jas visas įgyvendinome.
Kaip gyvenimą pakeitė dukros gimimas?
Prieš Vakarę buvau kartą pastojusi, bet nėštumas nutrūko labai anksti. Nežinau, kodėl – gal „natūrali atranka“, o gal patirtas stresas, nes net patekusi į ligoninę pačioje nėštumo pradžioje negalėjau nedirbti.
Ši patirtis privertė mane sustoti. Supratau, kad jeigu noriu pagimdyti sveiką kūdikį, turiu nurimti. Prioritetai staiga pasikeitė. Susimažinau darbų iki vos kelių projektų, pradėjau stipriai rūpintis savo sveikata. Šiandien mano svarbiausi „projektai“ yra Vakarė ir šeima. Suprantu, kad mažutė ji bus labai trumpai, todėl noriu pasidžiaugti jos vaikyste ir skirti jai kuo daugiau dėmesio. Noriu, kad abu su Donatu nepraleistume smulkiausių jos pokyčių, naujų gebėjimų, jos augimo. Darbai gali palaukti.
Ar sunki buvo motinystės pradžia?
Ir taip, ir ne. Aš buvau nusiteikusi, kad pradžia bus labai sunki ir sudėtinga, tad kai ji buvo tiesiog sudėtinga, – neatrodė taip sunku. Gimdyti teko tada, kai nusprendė medikai, vos prasidėjus 37 savaitei buvo atliktas cezario pjūvis. Pirmas dvi paras teko ją maitinti per zondą, čia labai gelbėjo vyras, džiaugiausi, kad jis galėjo būti šalia, nepaisant pandeminės situacijos. Vakarė dar mėnesį beveik ištisai miegojo, vos pavykdavo pažadinti, kad galėčiau pamaitinti. Buvo kelios problemų dėl žindymo, tačiau jas nesunkiai išsprendžiau pasikvietusi į namus sertifikuotą žindymo specialistę. Tuo metu dar turėjau mamą, kuri buvo neonatologė–pediatrė, todėl buvau gana rami, juk bet kuriuo paros metu galėjau gauti profesionalius atsakymus. Visapusiškai labai sunku tapo, kai staiga netekau mamos, Vakarei tuo metu buvo vos 3,5 mėnesio. Labai džiaugiuosi, kad, nepaisant patirto milžiniško streso, vis tiek sugebėjau toliau žindyti dukrą, manau, tai buvo labai naudinga mums abiem.
Papasakokite apie naujausią savo veiklą?
Dar būdama nėščia supratau, kad mano aplinkoje nėra besilaukiančių moterų, todėl natūraliai susidursiu su vienišumu motinystėje. Norėjau to išvengti, tad sukūriau feisbuko grupę, kuri buvo skirta panašiu metu gimdysiančioms mamoms iš Vilniaus, kad jos galėtų susipažinti, bendrauti ne tik internetu, bet ir realybėje. Ir pati ten susiradau kelias drauges. Nuolatos girdėjau apie depresiją po gimdymo, psichologinius sunkumus, kuriuos patiria „naujai iškeptos“ mamos. Sukosi daugybė minčių, kol supratau, kad sprendimas yra labai paprastas: mamoms būtina bendrauti gyvai.
Kai gimsta vaikas, viskas sukasi tik apie jį. Visuomenės spaudimas toks stiprus, kad moteris jaučiasi kalta, jei nepamiršta savęs. Taip neturi būti. Motinystė neturi būti kančia. Sutinku, kad vaikus auginti yra sudėtinga, bet nesutinku, kad turi būti sunku. Todėl nusprendžiau sukurti sąlygas, kad mamos galėtų ateiti socializuotis, jaustis lyg namuose. Jeigu tavo vaikui augimo šuolis ir jis nuolat nori žįsti, – neturi sėdėti namie užsidariusi su juo ant rankų. Jeigu tavo vaikas pravirksta kaskart užėjus į kavinę ar kitą viešą erdvę, o tai tave verčia jaustis nejaukiai, – ši erdvė tavęs laukia išskėstomis rankomis.
Taip atsirado „Va va Mama!“ idėja – tai erdvė, kur mama (ar tėtis) gali ateiti su vaiku ir turiningai praleisti laiką. Mūsų veikla – ne tik mamų susitikimai. Visko kur kas daugiau: grupiniai susitikimai su psichoterapeute, pirmos pagalbos kursai, aromaterapijos seminarai, spektakliai ir užsiėmimai vaikams. Nors erdvė puikiai tinkama žaisti ir būti su vaikais, tai nėra dar vienas žaidimų kambarys. Erdvė atsidarys spalio pabaigoje.
Ko palinkėtumėte kiekvienai mamai?
Jausti begalinę laimę būnant mama, bet nebūti tik mama. Būti laiminga moterimi, kuri būtų mylintis pavyzdys savo vaikams ir geriausia gyvenimo partnerė savo vyrui.
Simona Juodsnukienė, nuotraukos Alanela Photography
