Jurgita, kurią sugrįžusią namo po darbo dienos myluoja alpakos

Susipažinkite: Jurgita Petrulionė iš Vilniaus

Tęsiame straipsnių ciklą apie veiklias mamas. Ar girdėjote posakį: „Akys bijo, bet rankos padaro?“ Jis labai tiktų antrajai rubrikos herojei Jurgitai (39 m.), kurią sugrįžusią namo po darbo dienos myluoja alpakos.

Susipažinkite: Jurgita Petrulionė iš Vilniaus su vyru Mariumi augina 3 berniukus Arių (9 m.), Timą (6 m.) ir Vijų (4 m.). Moteris sako, kad ją į sostinę atvedė nematomos jėgos, naujas miestas suteikė darbo galimybes ir suvedė su gyvenimo vyru. Marius į tą pačią darbovietę įsidarbino dieną prieš atvykstant Jurgitai. Jurgita neakivaizdžiai susitinka su bene visomis Lietuvos kūdikių mamomis – moteris dirba lietuviško kūdikių maistelio įmonėje, įsteigė pirmąjį šalyje kūdikių bistro. O kuo čia dėtos alpakos, sužinosite skaitydami pokalbį.

Kokia buvote iki tol, kol atsirado vaikai?

Kol neturėjau vaikų, daug dirbau. Karjera man buvo svarbi, dirbdavau daug ir dar papildomai. O kur dar mokslai. Siekiau geriausių rezultatų. Užsispyriau magistrą baigti pirmuoju numeriu, ir man tai pavyko. Universitete užsiėmiau papildoma veikla studentų atstovybėje. Teko pabūti atstovybės prezidente, Universiteto tarybos nare, tai suteikė platesnį matymą ir suvokimą, koks bus realus gyvenimas po studijų. Be to, sportavau, užsiėmiau neprofesionaliu lengvuoju kultūrizmu. Daug trenerių siūlėsi paruošti varžyboms, bet meilė skaniam maistui buvo didesnė , tad sportas liko kaip geras laiko praleidimas. Mėgau keliauti. Kai dabar pagalvoju, visada manyje kirbėjo mintis, kad kažką galiu ir noriu daryti daugiau. Vis paanalizuodavau atskiras veiklas, projektus, bet jie tuo metu man atrodė finansiškai per dideli pradėti vienai, neturėjau, kas mane palaikytų, paskatintų.

Visada buvau kaip degtukas, o vienas iš vadovų yra sakęs: „Ne, tu ne degtukas, tu fakelas“. Bet, laikui bėgant, supratau, kad negaliu būti visada deganti, ne visi priima tokius žmones, tad pamažu pradėjau mokytis save kontroliuoti ir, manau, man pavyko. Žmonės, kurie mane pažinojo prieš 15–20 metų ir dabar, mato didelį skirtumą.

Galvoje buvau susidėliojusi savo gyvenimo planą. Dabar juokas ima, nes jis nevyko taip tiksliai. Bet svajoti reikia ir svajonės pildosi. Kai kurie dalykai išsipildė su kaupu, nors planuose net nebuvo numatyti.

Kaip gyvenime atsirado kūdikių maistelio įmonė?

Kojinytės iš alpakų vilnos

Senajame darbe pajutau, kad daugiau nieko naujo nebegaliu padaryti. Užstrigau kaip pelė rate. Nusprendžiau išeiti. Kaip tik nauja įmonė 2010 metais lapkritį ieškojo reklamos specialisto. Darbo sritis – kūdikių maistas. Į pokalbį pakvietė tuometinis direktorės vyras, bet aš jam netikau (po to paaiškėjo, kodėl – blondinė ilgais plaukais ir dar netekėjusi). Po 3 metų mano ir „Marmaluzi“ keliai vėl susitiko. Tada pokalbis vyko su pačia direktore, darbą gavau iškart. Auginau 1,5 metų vaiką, įnikau į darbus visu pajėgumu. Man tai buvo atgaiva ir malonumas, galimybė tobulėti. Dirbant su šiuo prekiniu ženklu, teko daug konsultuotis su gydytojais. Sužinojau, koks ypatingas yra papildomo maitinimo etapas, kaip svarbu atrinkti ir suderinti maistą kūdikiams ir mažiems vaikams. Supratau, kad ne visada kokybiškas, lietuviškas produktas gali būti vertinamas, nes konkurencija labai stipri ir pasauliniai gamintojai, jausdami bent menkiausią grėsmę, labai aršiai, kartais ir ne visai sąžiningomis priemonėmis kovoja.

Dirbant šioje kompanijoje, kasmet mano darbų spektras tik plėtėsi. Tai neleido užsisukti rutinoje ir monotonijoje. Pagimdžiau dar du vaikučius. Motinystės atostogos nebuvo tradicinės, nuolatos dirbau iš namų. Negalėjau apleisti šio darbo, o mano vaikai buvo tie, kurie padėjo kurti ir testuoti naujus produktus, generuoti idėjas, būti modeliukais. Turėjau galimybę išbandyti produktus, pasiūlydama 3 vaikams, ir negalėčiau pasakyti, kad skoniai sutapdavo.

Šiame darbe per 8 metus užaugau, kaip mama, asmenybė, savo srities specialistė. Reikėjo vis naujų idėjų, nes šiuolaikinė mamų bendruomenė yra reikli, dinamiška.

Kaip gimė idėja įkurti pirmąjį kūdikių bistro Lietuvoje?

Apie kūdikių kavinę/bistro seniai galvojau. Ši mintis sukosi ir sukosi galvoje dar nuo tų laikų, kai su vienu, po to su dviem ir trimis vaikais išeidavau pasivaikščioti į miestą, apsikrovusi rankinėmis su termosais, buteliukais ir maisteliu. Užėjus į kavinę, jeigu ir rasdavau vaikišką meniu, jame, be bulvyčių ir dešrelių, nieko nebūdavo.

Pradėjome generuoti idėją, kad reikia keisti biuro vietą ir šalia atdaryti firminę parduotuvę. Šis projektas buvo priskirtas man, tad direktoriui pasakiau – nesiimsiu šio darbo, jei naujose patalpose nebus kūdikių kavinės! Jis sutiko, ir prasidėjo pasiruošiamieji darbai: patalpų paieškos, įrengimas, interjero įgyvendinimas. Startui kliudė karantinas, bet į tai žiūrėjome optimistiškai, kad kažkada jis baigsis. Oficialus vaikų maisto studijos atidarymas buvo 2021 metų balandžio 9 dieną. Vieta Paupyje labai patogi jaunoms šeimos, yra kur pasivaikščioti paupiu su vaikais. Mūsų bistro yra stotelė poilsiui, kūdikiui pavalgyti, sauskelnėms pasikeisti. Kol maistelis ruošiamas, galima pažaisti. Projektas pasiteisino, esame pirmieji Lietuvoje, kurie atidarė kūdikių kavinę – bistro.

Kaip keičiasi mamų požiūris į papildomą maitinimą?

Tai, kas buvo prieš 10 metų ir dabar, tikrai skiriasi. Ir ne tik mamų požiūris ir suvokimas, bet ir ES rekomendacijos. Ankščiau Lietuvoje buvo griežtai laikomasi taisyklės, kad tik nuo 6 mėnesių galima pradėti papildomą maitinimą, o nuo 2018 metų ES rekomendacijos nusako, kad papildomas maitinimas turi būti pradėtas tarp 4 iki 6 mėnesių. Kiekvienu atveju mama kartu su vaiko gydytoju turi nuspręsti, kada kūdikiui pasiūlyti papildomo maisto. Šiais laikais mamos tikrai daugiau skaito, labiau išprususios ir atsakingos. Svarbu tinkamu laiku gauti reikiamą informaciją ir su tuo susigyventi, suvokti, kokia svarbi suderinta kūdikių mityba.

Kaip užimtoje dienotvarkėje atsirado alpakos?

Mano dienotvarkė tikrai įtempta ir ji nesibaigia ėjimu miegoti, nes vis dar tenka naktimis pabendrauti su vaikais. Bet, kaip sakoma, kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai. Tiesiog viskas vyksta greičiau ir daugiau, nes nemoku ilsėtis sėdėdama. Jei emociškai pavargstu darbe, tai namuose dirbdama gana didelėje teritorijoje aš pailsiu. Pravėdinu galvą.

Alpakų atsiradimo istorija labai įdomi. Tai pradėjo vyras, kuris vis dažniau paskaitydavo apie alpakas ir pamatė parduodamą viena alpakutę Primeritą. Ji dar buvo kelių mėnesių, įstabiai gražaus veiduko. Vyras tikrąja to žodžio prasme man ją kasdien rodė, kol aš pati neatsispyriau jos gražumui. Aplankėme Trakuose esantį alpakų ūkį, pasikalbėjome su savininkais, kaip auginti, ko reikia, kas svarbu. Tada  vyras ir užsakė pirmąsias dvi alpakas – gražiąją Primeritą ir Karmensitą. Bet kol laukėme momento, kada Primerita bus atjunkyta nuo mamos, vyras padarė staigmeną ir devintųjų vestuvių metinių proga padovanojo man dar dvi alpakas: mamą su 3 mėnesių alpakute. Tos alpakos mūsų namus pasiekė 2020-ųjų pabaigoje, po kelių savaičių atvažiavo Primerita su Karmensita. Turėjome jau 4 alpakas.

Pavasarį gimė pirmasis naujagimis Karlitas. Alpakų ūkis pradėjo plėstis. Vyras sugalvojo, kad alpakų gamoje mums trūksta baltos spalvos, tad per vaiko gimtadienį atvyko dar dvi alpakos – mama Jonė ir dukra Spirga. Po kurio laiko Jonė atsivedė Bonitą. Dabar turime 8 alpakas. Kai alpakų taip padaugėjo, atsirado daugybė darbų: reikėjo papildomo namelio apgyvendinimui, didesnės teritorijos, pašarų ir t.t.

Alpakos buvo dėl pramogos, o tapo nauju verslu?

Tiesa, alpakos iš pradžių buvo dėl terapijos, grožio, kad nuėstų veją. Jos kelia geras emocijas, kai jas stebi, bet kai jos eina per išpuoselėtą kiemą ir nulaužia, suėda tujas, medžius, gėles, – tada širdis plyšta. Po tokių įvykių alpakoms kiemas užsidarė, nebent mums akylai prižiūrint.

Kitais metais laukiame dar 4 jauniklių. Turime gražų gamtos kampelį prie Vokės upės. Yra priėjimas prie upės, pavėsinė, pirtelė. Tad visi aplinkos veiksniai atvėrė akis, kad yra galimybė kurti daugiau. Taip atsirado mūsų ūkis, kurį ir pavadinau Vokės vingio alpakos, nes jos kiekvieną dieną mato ir vaikšto upės pakrante.

Vyras palaiko besąlygiškai

Be viso to, kai nukirpome alpakas, supratau, kad turime dar labiau plėsti veiklą.

Atrodo, veiklos pakanka, bet daug laiko skiriate ir savo hobiui –mezgimui. Gal ir šis hobis virto verslu?

Kadaise nerdavau vašeliu, mezgiau, bet tai buvo jau pamirštas dalykas, – 10 metų nebuvau rankose turėjusi virbalų ar kabliuko. Bet akys ir rankos pradėjo virpėti, kai iš mūsų alpakų vilnos iškaršėme ir parsivežėme siūlus. Tiesiog negalėjau nepabandyti vėl rankose pajusti virbalus. Pradėjau ir patiko. Pirmieji mezginiai – kojinaitės kūdikių kraiteliui, nes pati gerai pamenu, kaip svarbu jas turėti kūdikio kraitelyje. O alpakų vilnos, skirtingai nei avių, nesikandžioja, 6 kartus šiltesnės ir minkštesnės.

Laiko mezgimui turiu mažai, bet išnaudoju vakarus, kai visa šeima prisėdame pažiūrėti filmo, ar vaikai sugula miegoti. Tai po 2–3 valandžiukes prieš miegą pamezgu. Pamenu, artėjo Kalėdos, tad mezgiau kolegoms, draugams, šeimos nariams, net uošvienės prašiau padėti, kad tik spėčiau.

Kai turi alpakas, turi vilnos ir siūlų, tai grandininė reakcija tiesiog skatina ir megzti. Vyras Kalėdų proga padovanojo elektroninę parduotuvę www.vokesvingioalpakos.lt, ten nuguls ne tik mano mezginiai, bet ir kiti dirbiniai, pavyzdžiui, natūralus muilas su alpakų vilna. Iš pradžių išbandys šeima, draugai, po to jau kelsiu į e. parduotuvę.

Kaip vaikai prisideda prie visų šių verslų?

Mano vaikai yra įtraukiami į darbus namuose. Tai nėra priverstinis darbas, bet auklėjimo, atsakomybės ugdymo priemonė. Vienas iš pagrindinių darbų – padėti pašerti alpakas, paganyti. Dažniausiai ganyti prašome Timo ir Vijaus. Būna smagu ir juokinga žiūrėti, kaip du maži kupstukai laksto po pievą ir neleidžia alpakoms išeiti toliau už numatytos teritorijos.

Vaikai ne visada džiaugiasi darbu, bet noriu parodyti, kad jei apsiimi kažką daryti, tai turi ir pabaigti. Nesvarbu, ar tuo metu to nori, ar nenori. Dažniausiai jie džiaugiasi, kai gali atnešti morkyčių ir pabendrauti su alpakoms. O ypač su jaunikliais. Kai vaikai būna su alpakomis, jie natūraliai džiaugiasi, myluojasi su jomis – tai atsvara šiuolaikiniam kompiuterizuotam vaikų pasauliui.

Ar ateityje alpakų ūkis taps prieinamas visiems žmonėms?

Idėjų ir minčių turiu daug. Pavasarį, vasarą planuoju terapiją su alpakomis nėščiosioms. Alpakų terapija atgaivina mintis, nuteikia optimistiškai. Turiu patirties, nes laukiausi ir gimdžiau tris kartus, esu išklausiusi ne vieną kursą, vedusi seminarus, tad norėčiau pasidalinti su moterimis, kaip kitu kampu pažvelgti į nėštumą ir gimdymą. Čia naujas mano projektas, kuriam dar reikia susigulėti galvoje.

Atversime duris ir kitiems lankytojams, kurie nori atitrūkti nuo miesto šurmulio neišvažiuodami iš miesto ribų. Visi galės aplankyti alpakas, pamaitinti ir pasigerėti jų spalvomis, gracingumu ir jauniklių šelmiškumu.

Ko palinkėtumėte mamai, kuriai trūksta ryžto įgyvendinant savo įdėjas?

Pačiai vienai su savo idėjomis kartais sunku pradėti. Man taip buvo jaunystėje, bet mane paskatino vyras, kuris įdėjo didelę investiciją į alpakas. Jei reikės pagalbos, man tikrai padės šeima. Mamoms, moterims, merginoms, kurios mano, kad neturės laiko, ryžto, patariu tiesiog dirbti ir stengtis. Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Nebus lengva, bet, jei yra noras, tada viskas įmanoma.

O jei trūksta motyvacijos, atvykite pas mano alpakas, terapija ir pokalbis su manimi sudėlios visas mintis į vietas.

Simona Juodsnukienė, nuotraukos Alanela Photography

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straispniai

 

 

 

Žymos: , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + = šeši

Kitos temos: