Kviečiame susipažinti su dar viena rubrikos „Veikli mama“ heroje Diana Aleinikova (30 m.) ir jos šeima: vyru Andrejumi (34 m.) bei vaikais Sofija (5 m.) ir Aleksandru Gabrieliu (4 m.). Šeima gyvena už miesto, Brinkiškių km., Vilniaus rajone.
Dianos neįmanoma nepastebėti, nes jos pilna visur. Atrodytų, kad jos gyvenimas yra didelė šventė balionų jūroje, tačiau kiek tai kainavo nemigo naktų, darbo ir lūkesčių! Apie tai ir pakalbėsime su veikliąja mama.
Veiklumas ir energija neatsiranda iš niekur – kokią save prisimenate 18-os?
Puikiai prisimenu save 18-os! Galvojau, kaip greičiau išvažiuoti į užsienį. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo krizė, tad didelio noro likti čia nebuvo. Vos suėjo 18, su tuometiniu draugu išvykome į Angliją geresnių galimybių ieškoti. Tačiau nugalėjo Lietuvos ir artimųjų ilgesys. Po kelerių metų sugrįžau. Per tuos metus Anglijoje mano gyvenime daug kas pasikeitė – per atostogas Lietuvoje sutikau būsimą savo vyrą.
Susitikimas su vyru buvo įdomus, jį gana dažnai prisimename. Buvo labai šiltas vakaras. Su sese ir drauge nusprendėme vakarą praleisti Vilniaus centre. Kavinėje sutikau Andrejų su draugu, jie atėjo į kavinę, kai mes jau ruošėmės išeiti. Neįtikėtina, bet pasikeitėme numeriais. Mes visos trys nuėjome į klubą. Tik po poros valandų pamačiau, kad Andrejus man skambino. Jie su draugu atvyko į klubą, tačiau man jis jau neatrodė toks žavus kaip kavinėje! Bet pagalvojau, kad negražu būtų dabar atstumti vaikiną. Vis tiek po poros savaičių išvyksiu ir daugiau jo nesutiksiu. Pašokome ir iš klubo išėjome paryčiais, o pasirodo, kad jam 7 ryte reikėjo būti darbe. Tad jis parvežė mus namo ir važiavo į darbą.
Paskui vaikinas kelias savaites rašė ir norėjo susitikti, bet aš vis rasdavau priežasčių atsisakyti. Kai išskridau į Angliją, dar kurį laiką susirašinėjome, bet jis nežinojo, kad aš jau nebe Lietuvoje. Pagaliau aš jam pasakiau, kad nebesivargintų, kad gyvenu Anglijoje ir geriausiu atveju susitiksime kitą vasarą. Vyras buvo šokiruotas, kodėl nepasakiau ankščiau. Norėdama jį nuraminti pasiūliau pasikalbėti skaipu. Pirmasis mūsų pokalbis truko visą dieną. Taip mes kasdieną kalbėdavome, kol aš buvau Anglijoje. O tai truko 1 metus ir 3 mėnesius, kol grįžau į Lietuvą. Nors darbe prieš man pasakant, kad palieku Angliją, pasiūlė aukštesnes pareigas, bet viską nugalėjo meilė.
Kaip pasikeitė gyvenimas atsiradus pirmagimei Sofijai?
Gimus Sofijai, po 6 savaičių prisijungiau prie sportuojančių su vežimėliais mamų grupės. Be galo patiko, lankiau užsiėmimus iki gilaus rudens. Paskui prasidėjo lietūs, užsidarėme namuose, bet vis galvojau, kuo čia užsiimti? Gimė mintis gaminti plaukų aksesuarus. Pradėjau gaminti vienaragio lankelius, pavadinau juos „Tiny Stars“. Tas plaukų aksesuarų versliukas buvo mano antras vaikas. Iki šiol gaminu papuošalus ne tik mergaitėms, bet ir moterims. Tai mano meditacija ir darbas, kuris neša begalinę laimę.
Dar labiau gyvenimas pasikeitė gimus Aleksandrui. Esu iš dvynių, svajojau apie dvynukus, o kai nepavyko, su vyru nutarėme auginti pametinukus. Kad auginti vaikus, tarp kurių mažas amžiaus skirtumas, bus taip sunku, niekada nebūčiau pagalvojus. Iš tiesų tai buvo labai labai sunkūs metai, nes vyras daug dirbo, man padėdavo mano arba Andrejaus mama. Emociškai buvau išvargusi, bet turiu padėkoti savo vyrui, kurio geležiniai nervai ir tvirta valia ištvėrė visus mano emocinius išsišokimus. Jeigu ne jo stipri valia, gal dabar jau būtume išsiskyrę.
Antrojo vaikelio gimimas tapo įkvėpimu imtis dar daugiau veiklos?
Pradėjau vėl aktyviau veikti, kai Aleksandrui buvo 7–8 mėnesiai. Bičiuliavausi su tinklaraščio „Mamkytė“ autore Agne. Ji mane pakvietė padekoruoti kelias šventes. Papasakosiu, ką bendro turiu su švenčių dekoravimu. Viskas prasidėjo, kai prieš kelerius metus ėjome su vyru į draugų vaiko gimtadienį. Sumokėjome už dovanų nešamus helio balionus kosminę sumą ir nesupratome už ką? Gimė noras sužinoti, kas čia tokio tie helio balionai. Taip mano gyvenime atsirado helio balionai ir balionų dekoras. Dar iki vaikų gimimo tai buvo papildomas darbas, kurį dirbdavau savaitgaliais. Kai Agnės pakviesta papuošiau keletą švenčių, negalėjau žinoti, kaip greitai tai išsirutulios į tikrą veiklą. Įkūriau įmonę „Visos Šventės“ – tai prekės ir paslaugos, susijusios su šventėmis: gėlių dekoras, indų nuoma, stovų ir kitų dekoracijų gamyba, pardavimas ir nuoma.
Tuo metu vairavau autobusiuką „Wolkswagen transporter“, su juo važiuodavau puošti švenčių, pasiėmusi kartu metukų Aleksandrą ir dvejų metukų Sofiją. Maža to, padėdavau vyrui jo darbe, jis gamina laiptus. Darbo dienomis man reikėdavo įkrauti metalinius vamzdžius ir nuvežti iki vyro dirbtuvių, nes jis nespėdavo. Toks buvo mano sprendimas – padėti vyrui, kad jis ankščiau grįžtų namo. Susodinusi vaikus į autobusiuką, važiuodavau krauti medžiagų. Ten dirbantys vyrai ir moterys žinodavo, kad atvažiuosiu su vaikais. Stebėdavosi, bet sakiau, man taip reikia, o vaikai tuo metu mašinoje miegodavo. Su vaikais tekdavo važiuoti puošti švenčių ir į kitus miestus. Nors tai nėra profesionalu, kitos išeities neturėjau – jų palikti nebūdavo nei kur, nei su kuo.
Energijos vis tiek dar lieka, pavyzdžiui, šunų parodoms? Papasakokite.
Apie šuns įsigijimą pradėjome kalbėti, kai įsikėlėme į nuosavą namą prieš 3 metus. Nors jau turėjome Jorkšyro terjerą ir katę, norėjosi laikyti didelį šunį kieme, kad saugotų namus ir būtų vaikų draugas. Pusę metų ieškojome, nes norėjome būtent senbernaro. Pagaliau radome viename veislyne, jo savininkė Audronė Babianskienė senbernarų veislės šunis veisia daugiau kaip 40 metų. Mūsų Stela – ne šiaip sau šunytis, jos tėvai pasaulio ir Europos čempionai, todėl supratome, jog ir Stela turės dalyvauti parodose. Kai Stelai suėjo metai, pradėjome dalyvauti parodose, šiuo metu Stela yra Lietuvos jaunimo grupės čempionė.
Esate numačiusi dar projektų?
Šiuo metu turiu didelę svajonę, kurios išduoti nenoriu. Tai susiję su mano jau įkurta ir balandžio mėnesį atidaryta maža parduotuve, esančia Viršuliškių skg. 38, Vilniuje. Pernai nė negalėjau pagalvoti, kad turėsiu parduotuvę. O štai ji jau yra, todėl tikiu svajonėmis. Žinau, kad jos išsipildo. Aš – kaip ta maža mergaitė, kuri vis svajoja, – skrendu ant didelio rožinio debesies ir svajoju, o kai svajonės pildosi, džiaugiuosi kaip vaikas.
Šeima mane labai palaiko ir džiaugiasi mano darbu. Nors mato, kad būnu pavargusi, bet žino, kad tai mane veža, todėl nepyksta. Aš žinau, kad vyrui jo darbas irgi labai patinka, jis, kaip ir aš, darbui atsiduoda visu 100 procentų.
Tradiciškai – linkėjimas žurnalo skaitytojoms?
Mielos mamos, moterys, tikėkite savo jėgomis. Kai suprasite, kad jūs viską galite, jus pagaus sūkurys, įsuks, ir viskas greitai išsipildys. Tik jokiu būdu nebijokite, jokių baimių negali būti.
Simona Juodsnukienė
„Mamos žurnalas“
