Kviečiame susipažinti su dar viena nuostabia heroje, buvusia emigrante, mama, žmona ir aktyvia moterimi Paula Drazdauskiene (27 m.) ir jos šeima – vyru Martynu (32 m.) ir jų sūnumi Jonu (5 m.).
Paula yra knygos „The Ultimate BROW BABE“ autorė, kurią išleido 2020 metų pradžioje, sunkiausiu metu, kai pasaulį buvo sukausčiusi pirmoji karantino banga. Negana to, artėjant antrajai pandemijos bangai, Paula įkūrė savo grožio studiją Vilniuje „Kovalenko Brow Bar“, gražina garsiausias Lietuvos moteris ir nuosekliai veda mokymus norinčioms išmokti šio amato.
Paula, ar veiklumas – įgimta savybė?
Buvau paprasta mergina. Gal tik suaugusi ne pagal amžių. Turiu jaunesnius brolį ir sesę, kuriuos reikėjo prižiūrėti. Labai jauna pažinau, ką reiškia darbas ir kaip uždirbami pinigai, visas vasaras, kol bendraamžiai atostogaudavo, aš praleisdavau braškių laukuose arba turguje. Lankiau meno mokyklą. Menai buvo mano stiprybė, dalyvavau kone visuose konkursuose ir olimpiadose. Beveik visada laimėdavau prizines vietas. Bet savimi nepasitikėjau, maniau, kad meno per mažai, kad turiu būti kažkuo daugiau. Džiaugiuos, kad vis dėlto kūryba nedingo iš mano gyvenimo, o atvirkščiai – tapo gyvenimo dalimi.
Su vyru Martynu susipažinome mokykloje, kai man buvo 15 metų, jis buvo mano bendraklasio vyresnysis brolis. Pati pirma parašiau jam per tuomet populiarią interneto svetainę. Jis nerodė didelio susidomėjimo, manau, dėl tuo metu atrodančio nemenko metų skirtumo. Po to viskas labai organiškai virto draugyste, o draugystė perėjo į santykius. Ir šiemet jau esame 12 metų kartu, 6 iš jų santuokoje.
Emigracija. Kas paskatino išvykti ir kodėl nutarėte grįžti?
Emigravome su visa mano šeima, tėtis emigracijoje buvo jau kurį laiką. Ir aš pati labai norėjau pamatyti kitą pasaulį, viliojo mintis studijuoti užsienyje. Universitete mokiausi teatrinio grimo ir verslo administracijos. Ir man ten tikrai labai patiko. Didelis miestas, daugybė skirtingų žmonių, daugybė perspektyvų ir visko, ko tik širdis geidžia.
Po dvejų metų motinystės atostogose reikėjo galvoti, ką daryti toliau. Buvusio darbo, kurį dirbau prieš gimus vaikui, jau buvau atsisakiusi, nes motinystės atostogos ten daug trumpesnės nei Lietuvoje. Kai Jonui suėjo metai, pradėjau dirbti antakių ir makiažo meistre. Dar po metų visai netyčia pamačiau darbo skelbimą čia, Lietuvoje, viename geriausių Vilniaus grožio salonų. Išsiunčiau CV, praėjo pora savaičių ir gavau atsakymą, kad jie norėtų su manimi dirbti. Po mėnesio su Jonu jau buvome Lietuvoje. Vyras liko dar porai mėnesių, tiesiog apsidrausti, jei vis dėlto man nepavyktų.
Kaip kilo mintis pradėti savo verslą? Ar sunkus buvo startas?
Jau seniai galvojau, kad kažkada turėsiu kažką savo. Pandemijos metu grožio sritis buvo labai nukentėjusi. Supratau, kad dabar tas laikas, kai turiu sugalvoti, ką noriu daryti toliau. Nuo to taško viskas vyko labai greitai ir sklandžiai. Nors metas buvo labai rizikingas, nežinojau, ar nebus dar vieno karantino, o jei bus, – ar pajėgsiu išsilaikyti. Bet nuojauta sakė, kad viskas bus gerai. Ir buvo.
Mažas vaikutis nė kiek nesutrukdė siekti tikslų?
Pasirodo, tos knygos ir kursai, kuriuos lankiau besilaukdama, buvo tik sausa teorija, visa mano ramybė dingo po pirmo Jono verksmo. Jis buvo toks mažas ir toks tobulas. Atsirado didelė baimė, o kas dabar? Bet labai džiaugiuosi, kad turėjau šalia mamą, kuri man parodė praktiškai, kaip viskas veikia realybėje, auginant kūdikį. Sunkiausias buvo maitinimas krūtimi.
Manau, vaikas užgrūdina, problemos, kurios seniau buvo svarbios, atrodo juokingos. Po dvejų metų namie atsirado didžiulis noras realizuoti save kaip Paulą, ne kaip mamą.
Pagrindinis iššūkis – rasti balansą tarp visų savo vaidmenų. Kai vieną ir tą pačią dieną turi būti mama, žmona, darbuotoja. Kartais tas ratas taip užsisuka, kad reikia stabtelti ir pažiūrėti iš šono, ar nepaleidžiu nė vieno savo vaidmens.
Man padeda tai, kad mūsų šeimoje tėtis ir mama yra lygiaverčiai. Valgyti gaminame abu, namus prižiūrime abu. Vyras visada mane palaikė, tiek sėdint su Jonu namie, tiek, kai norėjau pabandyti gyvenimą Lietuvoje, palaikė, ir kai sugalvojau atidaryti studiją. Ir vis klausia manęs, tai kas toliau? Manau, be jo palaikymo net pusės nebūčiau padariusi.
Ar skatintumėte emigrantus grįžti į Lietuvą?
Jeigu yra bent kažkoks noras, tikrai taip. Lietuva dabar visai kitokia nei buvo prieš 10 metų. Gyvenimas čia daug kokybiškesnis, o pinigus gali uždirbti bet kur, jei tik netingi. Lietuva dar pilna galimybių, mūsų nėra daug, dar daug nišų yra neužpildytų. Kaip tik rugpjūtį 3 metai, kaip grįžome, ir su vyru vis pasikalbame, kad vis dėlto tai buvo vienas geriausių mūsų sprendimų.
Simona Juodsnukienė, nuotraukos Alanela Photography
Susiję straipsniai
