Jei ne pandemija, galbūt Gedvilų šeima ir dabar gyventų Londono centre. Kai virusas uždarė visą pasaulį namuose, lietuviai pagalvojo: kam gaištame laiką, jei Lietuvoje jau laukia pastatytas namas? Taip su devynerių Liepa ir ką tik gimusiu Timočiu jie sugrįžo į Lietuvą.
Jau penkerius metai jie čia, ir nė akimirkos nesigailėjo savo sprendimo. Kalbamės su Sandra Gedvile.
Sandra, abu jūsų vaikai gimę Anglijoje. Kiek metų ten gyvenote?
Su vyru Agniumi Londone išgyvenome 20 metų. Išvykome labai jauni, tik baigę mokslus, nes labai norėjome užsidirbti nuosavam namui. Mano specialybė – burnos higienistė. Buvome antroji šios naujos specialybės laida, ir stojome net nežinodami, koks tai bus darbas. Aš, kaip ir dauguma mano bendramokslių, galvojau, kad tik poliruosiu ir balinsiu dantis. Bet studijos parodė, kaip smarkiai klydau, nes iš tiesų tai dantenų gydymas, nuskausminamieji ir kraujas… Negana to, tokių specialistų prieš daugiau kaip 25 metus Lietuvai tiesiog nereikėjo – nebuvo darbo vietų. Dabar burnos higiena jau nėra jokia naujiena, o tada tai buvo negirdėtas dalykas.
Pasiėmę diplomus su tuometiniu draugu, o vėliau – vyru, išvažiavome į Londoną užsidirbti būsimiems namams. Vyro specialybė – inžinierius. Iš pradžių teko dirbti įvairius darbus ne pagal specialybę, o vėliau, kai Lietuva įstojo į Europos sąjungą ir buvo pripažinti mūsų diplomai, įsidarbinau burnos higieniste, vyras – statybų sektoriuje. Mano kolegės britės jau turėjo trisdešimties metų patirtį šioje srityje, nuolatinių pacientų būrį, o aš net nebuvau mačiusi, kaip valomi dantys elektriniu šepetėliu… Labai sparčiai jas vijausi, nuolat eidavau į kursus, domėjausi visomis medicinos naujienomis. Greitai mano nuolatinių pacientų ratas užsipildė, norint užsirašyti vizitui, būdavo 3 mėnesių eilė.
Dirbau viename prabangiausių Londono rajonų, Čelsyje, mano pacientai buvo pasiturintys žmonės. O pro mūsų šeimos nuomojamo buto langą buvo matyti Temzė.
Ar vaikų gimimas pagreitino sprendimą grįžti į Lietuvą?
Visada norėjome grįžti, net kol neturėjome vaikų, kalbėjome, kad susitaupysime būstui ir grįšime. Pirmus metus taupėme, niekur nekeliavome, be darbo nieko sau neleidome – nei teatrų, nei kelionių, nei pramogų. Vėliau, kai gimė Liepa, atėjo supratimas, kad turime gyventi dabar, neatidėdami gyvenimo ateičiai. Per Liepą į mūsų gyvenimą atėjo ir nauji žmonės, ne tik lietuviai. Darželio draugų šeimos kviesdavo į gimtadienius, pradėjome eiti vieni pas kitus į svečius. Tarp mūsų naujų draugų buvo pietų amerikiečių, afrikiečių, australų.
Kad Liepa kalbėtų lietuviškai, pasamdėme lietuvę auklę. Mums labai pasisekė, kad tai buvo draugų mama, neseniai atvykusi dirbti į Londoną. Auklė mūsų šeimoje dirbo 4 metus – net ir pradėjus lankyti į darželį, reikėdavo jos paslaugų. Valstybė apmoka tik 15 darželio valandų per savaitę. Taigi per dieną dukrytė jame pabūdavo tik 3 valandas, o kitą laiką leisdavo su aukle.
Tai auklė išmokė mūsų dvimetę giedoti Lietuvos himną, o taip pat daug liaudies dainų.
Iki ašarų sujaudino vienas nutikimas. Mano močiutę Lietuvoje ištiko insultas, ji nebegalėjo kalbėti. Kai su šeima atvykome jos aplankyti, Liepa ėmė dainuoti liaudies dainą „Ant kalno gluosnys“, ir mano močiutė prisijungė kartu. Kalbėti ji nebegalėjo, bet dainavo!
Ar pradėjus lankyti darželį anglų kalba nepermušė lietuvių kalbos?
Darželyje lietuvių kalbos nepamiršti padėjo tai, kad grupėje buvo dar viena mergaitė iš Lietuvos. Bet štai, pradėjus lankyti mokyklą, toks pavojus iškilo. Pamokos vyksta anglų kalba, klasės draugai kalba tik angliškai, o kur dar popamokinė veikla, būreliai. Pamatėme, kad po mėnesio mūsų mergaitė beveik nebekalba lietuviškai! Namuose pradėjo sakyti, kad lietuviškai ji nesupranta. Neapsimetinėdavo – iš tiesų matydavome, kad pradeda kažką pasakoti ir stringa, ieško žodžių. O mes su vyru vis kartodavome: „Kalbėk lietuviškai, kalbėk lietuviškai“. Kartais ji susinervindavo, sakydavo, kad nežino, kaip pasakyti. Pasisiūlydavau būti vertėja. Į jos angliškus klausimus mes tiesiog neatsakydavome, kol nepaklausdavo lietuviškai.
Ir iš tiesų anglų kalba kur kas lengvesnė negu lietuvių. Joje nėra linksnių, paprastesnė gramatika, trumpesni žodžiai. Mūsų šeimoje prasidėjo sunkus darbas išlaikyti, nepamiršti lietuvių kalbos. Visada galvojau, jei vaikas turi kalbos pagrindus, jie ir išlieka. Mano draugas, atliekantis mokslinį tyrimą apie kalbas, daug kartų yra sakęs, kad jei vaikas išmoks kalbą, ta kalba niekur nedings. Dabar aš jau labai abejoju, ar ji niekur būtų nedingusi, jeigu nebūtume dėję tiek pastangų.
Kai Liepai suėjo 7 metai, nutarėme pasamdyti lietuvių kalbos mokytoją, kuri ateitų į namus. Kartą per savaitę ji mokydavo Liepą po 2 valandas, ir tai davė rezultatų. Liepa išmoko lietuviškai skaityti, rašyti, taisyklingai kalbėti.
Buvome nusprendę vasaros atostogoms dukrytę parsiųsti į Lietuvą pas senelius, kad ji pabūtų toje kalbinėje terpėje. Kai ją palikome šešerių metukų, viskas buvo gerai – po mėnesio ji kalbėjo laisviau, taisyklingiau. O štai kitą vasarą Liepa susirado draugę, ir abi perėjo į anglų kalbą, būdamos Lietuvoje, jos abi kalbėjo tik angliškai! Po atostogų Lietuvoje dukra grįžo kalbanti blogiau, negu išvažiuodama. Pasirodo, vien senelių bendravimo neužteko, kad kalba patobulėtų.
Bet nenuleidote rankų? Nepasidavėte dukrytės norui vartoti vien anglų kalbą?
Toliau samdėme lietuvių kalbos mokytoją. Tik prasidėjus kovidui, ji nebegalėjo mokyti gyvai, teko pereiti į nuotolį. Kadangi ir aš sėdėjau namie, negalėdama dirbti burnos higieniste, ėmiau mokyti dukrą ir kitą lietuvių mergaitę pati. Mokėmės skaityti ir rašyti, ir mergaitės ne visada būdavo patenkintos, kad turi mokytis, o ne žaisti. Tad pamokėlėse pradėjau taikyti įvairių žaidybinių elementų.
O tada su vyru nusprendėme, kad dėl karantino negalėdami dirbti, mes tik švaistome laiką tame Londone. Pats metas grįžti į Lietuvą. Timotis buvo tik gimęs, trijų mėnesių. Iš pradžių galvojome pabandyti, kaip mums seksis gyventi name prie Vilniaus. Buvome įsigiję ir sodybą šalia mano tėvų Kelmės rajone. Sutarėme – jei nors vienam iš šeimos narių Lietuvoje bus blogai, grįšime į Londoną.
Žinoma, kad buvo baisu, gyvenimo permainos visada baugina! Tai tavo šalis, bet kai pusę gyvenimo joje negyvenai, vėl jautiesi kaip emigrantas. Nuo draugų buvome nutolę, nuo tėvų atpratę.
Netrukus nusprendėme namą Vilniuje parduoti ir kraustytis į sodybą šalia mano tėvų. Daug kam buvo nuostabos, šnekų. Bet mes vienkiemyje nenuobodžiavome! Prieš mūsų sodybą stovėjo tvartas, kurį vyras nutarė perstatyti ir paversti svečių namais. Paskui įrengė ir piligrimų namelį. Mat šalia eina „Camino Lituano“ kelias.
Prasidėjus karui Ukrainoje, šiose patalpose priglaudėme dvi ukrainiečių šeimas, kurios gyveno ten beveik metus. Pats gyvenimas mums dovanoja pažinčių su įdomiais žmonėmis, niekada nebūna nuobodu! Kartą svečių namuose apsigyveno amerikietė Mariša Romer iš garsiosios Romerių giminės, Tytuvėnų dvaro palikuonė. Tai trečiosios kartos lietuvė, jau nemokanti lietuviškai, bet besidominti, ieškanti savo lietuviškų šaknų. Paskui atvažiavo lietuvių kilmės amerikietis Vitalis Petrušis, kuris, būdamas 9 metų, su tėvais emigravo į Ameriką, o dabar, būdamas devyniasdešimties, su dukra atvažiuoja į Lietuvą, jie abu moka kalbėti lietuviškai.
Šiuo metu mūsų svečių namuose apsistojusi Krista Vitni, kurios močiutė emigravo iš Lietuvos 1905 metais. Krista turi lietuviškų ir žydiškų šaknų. Ji istorikė ir padeda versti archyvinius dokumentus iš hebrajų kalbos, be to, tyrinėja žydų kultūros pėdsakus Lietuvoje. Pažintys su tokiomis asmenybės labai praturtina mano gyvenimą. Dar geriau supranti, kaip svarbu žmogui atrasti savo tapatybę, savo šaknis. Jei lietuviškai kalba net trečios kartos emigrantai, kaip gali nekalbėti mūsų vaikai? Manau, jeigu tu nemokai savo vaikų savo kalbos, tai turbūt nekenti savo tėvų ir nori atkeršyti, atplėšti savo vaiką nuo giminės.
Yra emigrantų, kuriems svarbu, kad vaikai mokėtų anglų kalbą. Bet dabar visi moka angliškai! Net kaimo mokykloje, kurią dabar lanko Liepa, vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai. Su amerikietišku akcentu, net geriau, negu mes, 20 metų pragyvenę anglakalbėje aplinkoje. Mokėti daugiau negu vien anglų kalbą šiandienos pasaulyje yra pranašumas.
Kaip Liepai sekėsi iš angliškos mokyklos pritapti lietuviškoje progimnazijoje?
Sunkiausia buvo tai, kad grįžus pamokos vis dar vyko nuotoliu. Karantinas buvo uždaręs vaikus namuose, o jiems nebendrauti ir nesusitikti gyvai yra labai sunku. Liepai buvo liūdna, juk Londone gyveno labai aktyvų gyvenimą, – dėl mūsų su vyru užimtumo buvome užrašę į daugybę būrelių. Ten ji lankė Londono chorą, garsią teatro dramos studiją. O čia staiga – kaimas, atskirtis, mokymasis prie kompiuterio…
Dar viena permaina – ką tik gimęs mažas broliukas. Mes Liepai aiškinome, kad karantinas nesitęs amžinai, ji galės lankyti mokyklą. Ir tikrai, atlaisvinus karantino ribojimus, ji išėjo į 5 progimnazijos klasę, kurioje buvo metais vyresni vaikai. Kadangi klasė maža, tik 8 vaikai, neįmanoma nesusidraugauti! Liepa buvo priimta į klasės kolektyvą ir Londono ilgesys dingo. Paskui ji taikliai pastebėjo: „Va, kas čia man buvo – man reikėjo žmonių“.
Pasistengėme kompensuoti ir būrelių poreikį – užrašėme į muzikos mokyklą. Bet aš manau, kad vaikui buvimas su šeima, su tėvais yra geriau už tūkstančius būrelių. Londone to negalėjome leisti, nes abu su vyru dirbome didžiuliais krūviais. O kad kompensuotume laiką, kurio nepraleidome kartu su vaiku, pirkdavome jai daiktus, žaislus, brangius būrelius.
Kada suvokėte, kad pinigais neįmanoma nusipirkti pilnatvės jausmo?
Kol neturi materialinės gerovės, labai nori jos siekti. Ir sieki visais būdais, aukodamas savo laiką šeimoje, savo sveikatą, poilsį. Negalėdavau sirgti, nes pacientams tai sukeltų didelių nepatogumų perkeliant vizitus. Net negalėdavau slaugyti susirgusio savo vaiko! Pamenu, kaip mažytė Liepa vakare susirgo vėjaraupiais, o nei aš, nei vyras negalime pasiimti laisvos dienos. Skambinome Airijoje gyvenančiam seneliui, kad jis sėstų į lėktuvą ir atskristų pabūti su ligoniuke. Agniaus tėtis atskrido tą pačią naktį. Tokiais atvejais supranti, kokią kainą kartais tenka mokėti už tai, kad „turėtum“.
Kai pasieki tą materialinę gerovę, ieškai kitų dalykų. Dirbdama higieniste turėjau pacientų, tarp kurių buvo labai turtingų žmonių, dažniausiai jau vyresnio amžiaus. Ir mačiau, kad milijonai nepanaikina žmogaus vienišumo, neapsaugo nuo depresijos. Kurį laiką Anglijoje savanoriavau – lankiau vienišus žmones. Buvo tokių, kurių vaikai išvykę gelbėti Afrikos, o tėvai palikti bejėgiai, reikalingi globos. Dažnai mes ieškome prasmės, leidžiamės į pasaulio gelbėjimo misijas kažkur toli, o gelbėti galime ir šalia, savo namuose, savo tėvus, savo kaimynus…
Mes su vyru visada kalbėdavome apie tai, kad turime būti Lietuvoje, kai mūsų tėvai taps seni ir jiems reikės pagalbos. Ačiū Dievui, kad namo grįžome anksčiau, kol seneliai gali džiaugtis anūkais, o mūsų vaikai – visa plačia gimine.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.05.21.
