Kristina (35 m.) su vyru Justinu augina 4 sūnus: Matėjų (13 m.), Dominyką (10 m.), Faustą (2,5 m.) ir Joną (5 mėn.). Šeima gyvena Tauragėje, turi gėlių ir vintažo saloną „Žydintys linkėjimai“. Kristina yra „Tauragės mamyčių klubo“ įkūrėja.
Pasakoja Kristina.
PIRMASIS SŪNUS
Meilė išmušė žemę iš po kojų. Buvau ta, kuri visada kartojo, kad neturės nei vyro, nei vaikų. Bet 17 metų labai stipriai trenkė pirmoji meilė. Abu gyvenome Tauragėje, 6 mėnesius susirašinėjome per One.lt, tada susitikome ir nebeišsiskyrėme. Nenorėjau užsilikti Tauragėje, ketinau studijuoti Klaipėdoje. Tačiau meilė viską pakeitė. Pajutau, ką reiškia, kai žemė išslysta iš po kojų, jos tampa guminės. Iškart nutariau, kad jokiu būdu neleisiu šiam vyrui būti tik draugu, būtinai turiu daryti viską, kad jis mane įsimylėtų. Kai padraugavome porą mėnesių, nustačiau jo telefone priminimą, kad po 4 metų draugystės tuoksimės. Štai jau aštuonioliktas pavasaris kartu.
Trauminis gimdymas. Pirmasis gimdymas baigėsi trauma. Vaikutis buvo didelis, parą laiko nepavyko pagimdyti, man pradėjo trikti sąmonė. Gydytojai pasakė, kad vaiko širdies veikla silpnėja, gimdymas stoja. Reikia skubaus cezario. Anesteziologė nepataikė deguonies vamzdelio, įvedė jį ne į plaučius, o į skrandį. Gavusi pilną dozę narkozės pradėjau ant stalo prabudinėti ir kratytis, bandžiau šaukti, kad man trūksta oro. Niekas nematė, nekreipė dėmesio, kol operuojanti gydytoja nepasakė: „Žiūrėkite, mama miršta“.
Prabudau greitosios automobilyje. Leliuką pamačiau tik per vaizdo kamerą. Pusę metų mokiausi iš naujo valgyti, komplikacijos buvo žiaurios. Kai man leido būti su vaikučiu, slaugytoja pasakė: „Našlaitėlio mama grįžo“. Verkiau ligoninėje, verkiau namie prabudusi ir žiūrėdama į miegantį vaiką – o kas būtų buvę, jei būčiau mirusi, kaip jis augtų paliktas vienas? Po tokio gimdymo nebenorėjau nieko girdėti apie kitus vaikus.
Emigracija. Gyvenome Tauragėje, nuomojomės būstą. Labai norėjome savo namų, o pagalbos iš niekur negalėjome tikėtis. Neturėjome net kas laiduotų imant paskolą. Vienintelė išeitis – emigracija. Vyras aklai siuntinėjo CV, nes užsienyje neturėjome jokių pažįstamų. Mano siaubui – labai gerai pamenu tą penktadienį, vestuvių metinių dieną – vyras grįžo su žinia, kad vienas fabrikas atrašė. Vyras tą pačią dieną išėjo iš darbo, nusipirko bilietą į Angliją ir išvyko. Po 2 mėnesių išskridau ir aš su 8 mėnesių sūnumi.
Sunkios vienišos dienos. Pamenu, kaip bijojau, kaip verkiau, kokia sunki buvo adaptacija Anglijoje. Ir apskritai, motinystė su pirmagimiu buvo labai sunki. Ne veltui sakoma, kad gimus vaikui moteris pati gimsta iš naujo. Gimė sūnus, o manyje gimė nuolatinė baimė: ar tikrai viską darau gerai? Ar pateisinu kūdikio lūkesčius? O gal mano pienas prastas? Dar prisidėjo emigrantės vienišumas, kai neturiu nei ko paklausti, nei į ką atsiremti.
Bet, žinoma, persilaužėme. Praėjo laikas, pradėjau viską matyti šviesiau. Vaikas pradėjo geriau miegoti, ir, atrodo, ko daugiau reikia mamos psichologinei sveikatai. Susiradau draugių – lenkaičių, rusių, anglių. Lietuvių buvo viena kita. Jos uždaresnės, daugiau laikėsi savo kompanijų. Vis dėlto pavyko susirasti dvi nuostabias drauges lietuves, su kuriomis pabendraujame iki šiol.

ANTRASIS SŪNUS
Antrasis gimdymas irgi sunkus. Emigracijoje gimė antrasis sūnus Dominykas. Nėštumas buvo labai sunkus, grėsė persileidimas. Antrojo nėštumo ir gimdymo labai bijojau. Ne veltui – Anglijoje nėštumo priežiūra atsaini, man atliko tik vieną echoskopiją, nepamatė, kad leliukas yra įstrigęs. Kai darė cezario operaciją, 10 minučių vaiką tikrąją ta žodžio prasme lupo lauk. Košmariškas scenarijus, kai aparatai pypsi, matai aplinkui būrį gydytojų, jie bando vaiką išlupti, tave minko, kaip kokią bulką.
Šį kartą savaitę po gimdymo gaivino ne mane, o vaiką. Sėdėdavau reanimacijoje šalia kūdikio ir galvodavau – ar man lemta būti mama? Pirmą kartą vos nenumiriau aš, antrą kartą – vaikas. Gal tai ženklas, kad man nereikėjo vaikų.
Etapas meilės burbule. Bet paskui viskas vėl nurimo. Pavyko išsinuomoti namą (atskirai tik mūsų šeimai), vyras pakeitė darbą į geriau apmokamą, pati pradėjau dirbti – kurti puokštes. Gyvenome meilės burbule. Atrodo, antras vaikas užaugino sparnus, davė tiek daug džiaugsmo, noro dalintis su kitais savo kūryba. Atsirado klientų, domėjosi mano kūryba, ne tik floristika, bet ir dekupažu puoštais baldais. Einant per miestą vis daugiau žmonių su manimi sveikinosi.
Trečio vaiko „pasimatavimas“. Tuomet išbandžiau ir trečio bei ketvirto vaiko galimybę, nes pasiimdavau prižiūrėti svetimus vaikus. Viskas atrodė patraukliai, pradėjome galvoti apie trečią vaiką. Deja, ne visada, kai nori, pasiseka.
Jaučiau, kad yra problemų dėl gimdos. Aplankiau net 9 ginekologus, kurie tyrė ir vis pasakydavo, kad man viskas gerai. Bet jaučiausi blogai. Ir tik viena gydytoja pastebėjo, kad man yra endometriozė. Gerai išvešėjusi, sukėlusi uždegimus, o tokiu atveju sunkiau pastoti, dažnesni persileidimai. Taip man ir nutiko, patyriau persileidimą.
Kodėl nutarėme grįžti. Susidėjo į vieną vietą daug dalykų – mano sveikata, dar vaikas apsirgo, dar pajutome, kad sūnus, kaip emigrantas, nėra čia labai geidžiamas. Draugai vaikui vis pabrėždavo, kad jo negali pasikviesti į gimtadienius, nes yra emigrantas. Iš mamų pasigirsdavo pastabų, kad ir vėl apdovanojimai už gerą mokymąsi skirti Matėjui. Išdrįsau pasakyti, kad negražu skirstyti vaikų. Labai susipykome, vėliau girdėdavau, kaip jos mane apkalbinėja,
Pagalvojome, jeigu turime čia sveikatą padėti, dar nepatogiai jaustis, jei nesijaučiame laimingi, nes esame „nepakankami“, tai ko mes čia būname? Žinojome, kad ilgai čia negyvensime ir turbūt jau vasarą grįšime namo į Lietuvą. Bet grįžome daug anksčiau.
Grįžimas namo. Į Lietuvą grįžome po 5 metų. Vyresnėliui buvo šešeri, jis jau buvo Anglijoje pasimokęs, lankęs pirmą klasę. Sprendimą grįžti priėmėme žaibiškai, susikrovėme daiktus per 9 dienas. Tauragėje mūsų laukė senučiukas namas, patys jį renovavome be didelių santaupų, padedant vyro tėčiui. Jis mus abu labai daug išmokė, esame be galo dėkingi, kad galėjome turėti tokių patirčių ir tiek daug pasidaryti patys, jau gaudami lietuviškas algas.
Ir žinote, nebuvo dienos, kad vaikai man nepadėkotų, – kaip gerai, kad grįžome į Lietuvą, kaip čia švaru, gražu, šalia seneliai.
TREČIASIS SŪNUS
Persileidimai. Vėl grįžo mintys apie vaikučius. Ir vėl – persileidimas, paskui dar vienas. Paskutinis labai prislėgė. Gruodžio 21 dieną turėjau eiti atlikti vaikučio echoskopijos, bet jos taip ir nesulaukiau, nes prieš kelias dienas iki suplanuoto vizito patyriau netektį. Berniukai jau 5 metus kalbėjo, kaip jie nori brolio ar sesės. Matėjas kartą net pasakojo, kad sapnavo brolį. Pasakiau: „Kaip miela, tuoj atsibus Dominykas ir jam galėsi papasakoti“. O Matėjas atsakė, kad sapnavo ne šitą brolį sapnavau, o naują. Kai persileidau ir vėl, nesikėliau iš lovos 4 dienas, tik gulėjau ir verkiau. Net nėjau švęsti Kūčių.
Nėštumo testų apgaulė. Ėmiau vartoti ginekologės skirtus vaistus, kurie padėtų atsigauti po persileidimo. Ji vis ramino, kad jei jau pavyko anksčiau, pavyks ir dar kartą. Bet netrukus susirgau kovidu. Po kovido pasijutau keistai, užčiuopiau didelį gumbą krūtinėje, kurį labai skaudėjo. Pasirodo, sprogo cista. Išsigandau, laukė daug tyrimų, myniau onkologinius koridorius ir bijojau taip pasisukusio gyvenimo. Po paskutinio persileidimo nebesinorėjo gyventi, o dabar bijojau dėl savo sveikatos, pajutau, kad tikrai trokštu gyventi. Gydytojai patikrino, kad viskas gerai, esu stipri, cistų nebematyti, patikino, kad mano hormonai stiprūs.
Po kurio laiko – vėl keista savijauta. Pasidariau 4 nėštumo testus, kurie buvo neigiami, nors aš jaučiausi teigiamai. Kol patekau pas gydytoją, užtruko (vizitai nusikeldavo, nes ir gydytoja sirgo kovidu). Kai nuėjau pas ją, jau buvau pasidariusi 7 nėštumo testus. Jaučiausi nėščia, nors testai nieko nerodė. Gydytoja padariusi echoskopiją pasveikino: „Jūsų leliukas jau didelis, rankytėmis mojuoja“. Buvo 12 savaičių. Pradėjau apžiūros kėdėje verkti, pagaliau išmaldavome.
Pavadinome sūnų Faustu, gyvenimo sėkme.

KETVIRTASIS SŪNUS
Reikia ketvirto! Dar kai laukiausi, vyras pajuokavo – yra trečias, bus ir ketvirtas. Nebuvau tos minties sužavėta, nes trečias nėštumas nebuvo lengvas, sirgau gestaciniu diabetu. O vyras toliau įkalbinėjo: „Dičkiai auga kartu, ir mažyliui reikės poros, brolio ar sesės“.
Salono atidarymas. Žinoma, su vyru nesutikau. Labiau susitelkiau į kūrybą, atidariau gėlių ir vintažo saloną „Žydintys linkėjimai“. Labai rizikavome, nes Tauragėje didžiulė konkurencija, gėlių salonų gal 20. Reikėjo sukurti kažką tikrai naujoviško ir kitokio, kad klientai susidomėtų. Sunku patikėti, bet dar draugystės su vyru pradžioje vaikštant po Tauragę buvau parodžiusi jam tą vietą ir pasakiau, kad kada nors čia bus mano gėlių salonas. Toje vietoje buvo baldų parduotuvė, o kai ji užsidarė, patalpos ilgai buvo tuščios ir apleistos. Kaip ir pats rajonėlis, toliau nuo miesto centrinių gatvių.
Mamyčių klubas. Vis dėlto užsispyriau, kad noriu būtent tų patalpų. Vyras surado savininkus, paskui pardavė automobilį, kad nusipirktume gėlių šaldytuvą, dažų remontui. Įsirengėme patalpas savo rankomis. Kaip tik tada subūriau mamų klubą Tauragėje. Savo salone pradėjau rengti savaitinius susitikimus su mamomis (tokius matydavau Anglijoje).
Sakau, kad Tauragė – Lietuvos mažoji Prancūzija, kadangi beveik visų vyrai verčiasi automobilių verslu, dažnai išvykę arba gyvena užsienyje, o mamos daug laiko praleidžia vienos su vaikais. Tad klubo idėja pasiteisino, į mano judėjimą atkreipė dėmesį Tauragės savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras, jie pasiūlė paskaitų mamytėms. Mamos tikrai noriai renkasi ne tik užsiimti smulkiosios motorikos užsiėmimais ir dainelėmis su mažyliais, bet ir paklausyti paskaitų.
Gal jau menopauzė. Kai Faustui buvo metukai, vyro žodžiai dėl ketvirto vaiko pradėjo pildytis. Broliai dideli, o Faustas augo lepūnėlis, būdavo dienų, kai jis net nevaikščiodavo, nes visi jį nešiodavo ant rankų.
Ir vėl kūnas pradėjo siųsti keistus pojūčius. Jaučiau didelį nuovargį, skaudėjo gimdą. Pagalvojau – gal artėja ankstyvoji menopauzė? Mano mamai ji prasidėjo 33 metų, o man jau 34.
Nėštumo testas nieko neparodė. Jaudinausi, matyt, kokia liga, teks gultis operacijai. Užsiregistravau pas endometriozės specialistę. Po echoskopijos išgirdau: „Mama, žiūrėkite, štai jūsų endometriozinis vaikas“. Jam buvo 11 savaičių.
Ar nenorėjome mergaitės? Visada sakydavau, kad esu berniukų mama. Man pasisekė. Vyras dar prieš 17 metų fantazavo, kad jei turėsime dukrytę, ji bus Eleonora. O aš atsakydavau – net nesvajok. Bus berniukai. Kai jaunėliai gimė berniukai, man buvo didelis palengvėjimas. Berniukus auginti aš moku. Su berniukais man lengva. Juos suprantu. Namuose turiu griežtesnę ranką, vyras atlaidesnis. Jis labai rūpestingas, mandagus, pasitempęs. Man daug kas pasako – kokį gerą vyrą turiu. Vos ne geriausias vyras Tauragėje man atiteko. Atsakau: „Štai kodėl turime keturis berniukus, kad jie imtų pavyzdį iš savo tėčio ir jūsų dukroms būtų geri vyrai“.
Auginu tikrus, gražius, dorus vyrus Lietuvai. Mano sūnūs gerai mokosi, dalyvauja olimpiaduose, konkursuose.
Tauragėje lizdai netuštėja. Neseniai užsuko klientė, kuri irgi augina 4 berniukus. Ji pirko 4 puokštes savo sūnų šokių partnerėms. Matyt, aš traukiu veiklias, aktyvias mamas. Kitokių nepažįstu. Savo gyvenimu rodau moterims, kad auginat daug vaikų nebūtina sėdėti namuose, kad galima turėti veiklą, verslą, kurti. Darbe atsipalaiduoju, įsikraunu vidines baterijas, namo grįžtu geresnė, didžiuojuosi savimi. Jonukui buvo 8 dienos, kai patraukėme į saloną darbuotis.
Visuomenė nelabai palaiko. Sunkiausia daugiavaikystėje, matyt, visuomenės nesupratimas. „Ai, ji daugiavaikė mama, tai vaikai vieni kitus augina“, „Kokia ji vargšė, turi keturis berniukus“. Kūriausi sau darbo vietą daugiausia dėl to, kad į mane, kaip daugiavaikę, darbo rinka žiūri nepalankiai. Juk sirgs vaikai. Norėjosi pakelti savo kartelę.
Lankiau pozityviosios tėvystės kursus „Neįtikėtini metai“, žinių niekada nebus per daug. Norisi atliepti vaiko poreikius. Manęs klausė: „Ko tu mokaisi, juk turėdama tiek vaikų tu viską jau moki“. Iš tiesų, kai yra daug vaikų, turi išmanyti kur kas daugiau, nei paprasta mama, nes visi vaikai skirtingi.
Jonas. Jonukui vardą sugalvojo broliai. Pavasarį salone ruošiamės vasaros renginiams, Joninėms. Dėliojau gėlių kampelį su dovanėlėmis Jonams. Broliai praregėjo – mes šeimoje neturime jokio Jono!
Kai sužinojau, jog laukiuosi, sumaniau jautrią ceremoniją. Faustui nupirkau džemperį „Didysis brolis“ ir įdaviau echoskopijos nuotraukas, kad nuneštų broliams. Šie iškart viską suprato ir sušuko: „Kaip faina, mama, mes turėsime Joną“.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos RK Pgotography
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.05.21.