Vilmą Valaitienę gaudėme ilgai. Labai norėjome aprašyti unikalią kaunietės patirtį – būdama daugiavaikė mama, ji mėgaujasi, regis, nesuderinamu su motinyste hobiu. Bėgimu. Neseniai Vilma parašė: „Jau galiu kalbėtis, beje, per tą laiką išsikraustėme gyventi į Ameriką ir mums gimė septintas vaikas.“
Gyvenimas Amerikoje
Vilma su vyru augina 4 mergaites ir 3 berniukus. Vyriausiai dukrai Medai ką tik suėjo 18, antrai dukrai Elzei 16, sūnui Emiliui 13, Mariui 10, dukrytei Mėjai 7, sūnui Martynui 4 ir jauniausiai dukrytei Eila 8 mėnesiai.
Šeima antrus metus gyvena Pensilvanijoje. Čia atsikraustė dėl vyro darbo.
„Pati būčiau niekada iš Lietuvos neišvažiavusi. Iš pradžių dar priešinausi, išleidau vyrą vieną, likau su 6 vaikais Lietuvoje. Bet buvo labai sunku. Man vienai – vaikai, namai, šuo. Šeima turi būti kartu, tad priėmiau kompromisą, ir dabar gyvename čia. Jau nebe aštuoniese, o devyniese, nes susilaukėme septinto vaikučio“, – sako moteris.
Nuo to ir pradėjome pokalbį.
Kodėl net septyni
Istorija grąžina į tolimą praeitį, kai Vilma buvo dvyliktokė. Per vasaros atostogas mergina numetė 17 kg svorio, atsirado sveikatos problemų. „Patikrinusi gydytoja rado, matyt, visą ginekologinių ligų vadovėlį. Dviragę gimdą, policistines kiaušides. Pasakė tiesiai šviesiai – greičiau „ženykis“, kol dar gali pasigauti kokį nors vyrą, nes vaikų tu neturėsi“, – prisimena Vilma. Tada labai verkė, jautėsi įbauginta.
Tuokėsi jauni, 21 metų. Su mintimi, kad vaikų nebus. O kai atsirado, vaikutį priėmė kaip stebuklą. Ir taip iki šiol. „Kiekvienas vaikas mums yra stebuklas. Buvo etapų, kai padėjome mano broliui auginti vaikus. Brolis palaidojo žmoną, liko su 2 vaikučiais“, – pasakoja Vilma.
Ir dabar Vilmos namai pilni svetimų vaikų, nes ateina vaikų draugai ir nori čia būti. Kaimynų vaikai vienturčiai, todėl Valaičių namuose jaučiasi smagiai. Juk čia visada veiksmas, triukšmas, linksma gauja.
Vilma sako, kad broliai ir sesės yra didžiulė jėga. Gyvenime jie turės vienas kitą. Turėdama brolius Vilma jaučiasi labai stipri. Kai tuokėsi, broliai jai padėjo. O kai broliui atsitiko bėda, Vilma padėjo auginti jo vaikus.
„Norėjau, kad mano vaikai turėtų tokį užnugarį, paramą, kaip aš. Dabar jie pešasi, barasi, bet ryšys yra, ir gyvenime jie bus didelė jėga kartu. Tie, kurie turi tik vieną vaiką, yra labai jį nuskriaudę“, – sako moteris.
Sprendimas palikti mokslininkės darbą
Kaip atsitiko, kad šie du nesuderinami dalykai – motinystė ir maratonai – susijungė moters gyvenime? Vilma mano atvirkščiai – tai net labai suderinama! O kad suprastumėte, reikia išklausyti istoriją.
„Vaikystėje augau tarp sportuojančių brolių, jie buvo man pavyzdys. Lankiau krepšinio mokyklą, baseiną, sportavau ką tik galėjau.
Paskui sportą palikau šone, nes atėjo studijų metai, mokiausi Veterinarijos akademijoje. Rašiau ir gyniausi disertaciją. Dirbau, gimdžiau. Buvo labai daug užimtumo, neliko laiko net galvoti apie sportavimą savo malonumui. Nebuvo kur, nebuvo noro. Be to, laukdamasi pirmųjų vaikų bijojau net rimčiau pajudėti, kad tik išnešiočiau. Juk, pasak gydytojų, net pastoti negalėjau.
Paskui jau nebepajėgiau dirbti mokslinio darbo ir auginti tiek vaikų, todėl susėdome su vyru pasikalbėti. Dirbdama doktorante, turėjau šviesią ateitį, uždirbdavau daugiau už vyrą. Pasiūliau, kad jis išeitų iš darbo ir augintų vaikus, nes taip bus finansiškai geriau. Bet vyras pasakė – ne, dirbsiu aš ir viską, ką galiu, dėl jūsų padarysiu. Iki šiol atsimenu tą pokalbį. Leidau jam siekti karjeros, išėjau iš darbo, likau ta, kuri turi būti su šeima.
Manau, vienas privalo būti su vaikais. Dabartinės šeimos, kurios apipila vaikus pinigais, negali jiems skirti meilės. Tai netikra. Mūsų šeimoje kitokios vertybės. Daugiau šilumos, ryšio, bendravimo, o ne „imk planšetę ir palik mane ramybėje“. Kokio turto pas mus tikrai yra, tai sporto inventoriaus. Visi turi dviračius, riedučius“, – pasakoja Vilma.
Ir mes jau artėjame prie dienos, kai Vilma pradėjo bėgti.
Mama pradeda bėgti
Prieš 5 metus, kai šeimoje augo „tik“ keturi vaikai, Vilmos galvoje įvyko kažkoks spragtelėjimas. Kaip Forestas Gampas iš filmo ji apsiavė sportbačius ir išbėgo. Tą pirmąjį kartą nubėgo 8 km ir nustebo, kad buvo visai nesunku. Pradėjo bėgioti savo malonumui kiekvieną dieną. Po truputį ilgino distancijas.
„Didysis lūžis įvyko po 5 vaiko gimimo, kai nubėgau pirmąjį maratoną. Perskaičiau, kad bus Kauno maratonas, kodėl gi nesudalyvavus. Užsiregistravau. Niekaip nesiruošiau, nesamdžiau trenerio, nežinojau jokių gudrybių ir pasiruošimo technikų. Nesupratau, kad galima pasiimti stiprinančių gėrimų. Duoda stotelėse vandens? Tai ir puiku. Bėgdama pamačiau pažįstamus žmones, kurie laikė rankose kažkokio gėrimo buteliukus. Paklausiau, ką čia geria? „Kaip tai ką – specialius energetinius geliukus. Tu ką, negeri?“ – paklausė. O aš net nežinojau, kad tokie yra“, – prisimena Vilma.
Beje, be jokio pasiruošimo tame maratone ji atbėgo tarp 7 pirmųjų moterų. Vilmai nereikšminga detalė, bet jums patiks – pirmąjį maratoną ji bėgo, praėjus 7 mėnesiams po gimdymo.
Peršokimas laiku – apie „Ironman“
Panašiai Vilma ruošėsi ir ultratriatlonui „Ironman“, kai jau gyveno Amerikoje. Nežinojo, nei kaip triatlonas vyksta, nei kaip ruoštis. Tiesa, Vilmai siūlė ruoštis žiūrint „Youtube“, bet moteris neturėjo laiko.
„Ironman“ sudaro trys rungtys: 3,8 km plaukimas, 180 km važiavimas dviračiu ir 42 km bėgimas. Varžybos trunka visą dieną. Mūsų pokalbio metu (2025 m. lapkritį) po ultratriatlono buvo praėjusios kelios savaitės.
„Manasis „Ironman“ vyko Kalifornijoje. Bėgime esu stipri, dviračiuose – vidutiniška (tiesa, iš Kauno į Klaipėdą esu daug kartų nuvažiavusi). O plaukimas – ne mano sritis. Esu, matyt, labai sunki, grimztu į dugną, tai gąsdino. Bet įveikiau.
Ir galiu pasakyti – nei aš pavargau, nei ką. Tiesa, buvo labai karšta, bet viskas praėjo per lengvai.
Vykome į varžybas su visais vaikais. Sulipome į savo didelį džipą. Vienoje mašinoje 9 žmonės, kelionė tikrai nenuobodi. Nuvažiavome į varžybų vietą iš vakaro, startas labai anksti ryte. Trasos sukosi ratais, tai galima buvo pasimatyti, pasimojuoti. Triatloną baigiau per 12 valandų ir 19 minučių. Vakare, kai baigėsi varžybos, grįžome ir ėmiau ramiai tvarkytis, išsiploviau, susidėliojau. Nepasakyčiau, kad buvau pavargusi“, – juokiasi Vilma.
Tos atostogos šeimai kainavo nemažai, juk 9 žmonės turėjo nuvažiuoti į Kaliforniją. Už išleistą sumą visi būtų galėję paatostogauti Kanaruose. Bet prioritetai šeimoje aiškūs – mama turi bėgti. Tai visos šeimos reikalas.
Beje, šis triatlonas vienam iš Vilmos vaikų, 13 metų Emiliui, paliko didžiulį įspūdį. Dabar sūnus kasdien bėgioja, važinėja dviračiu.
Mama turi bėgti
Bėgdama moteris nenaudoja jokių energizuojančių priemonių, net nežiūri į laikrodį. Neturi jokių siekių, tikslų. Sako – bėga, kad būtų smagu. Bėgdama pamąsto, viską apgalvoja, pailsi nuo aplinkos. Fiziškai pavargta, bet grįžta namo laiminga. Tai 100 proc. laikas sau.
Kiekvieną dieną Vaidai reikia bent 2 valandų bėgimo. Tik tada gerai jaučiasi, yra gyvybinga, linksma. „O kai man neleidžia sportuoti, tada jau viskas blogai. Net vaikai man sako – mama, eik pabėgiok, mes mažiukus pažiūrėsime“, – juokiasi moteris.
Kai atvažiavo gyventi į Pensilvaniją, pirmiausia apsižiūrėjo trasas, kur bėgs. Aplink gana kalvotos apylinkės, kartais 5–7 km tenka bėgti tik į kalną. Ištvermei ugdyti kaip tik. Stengiasi per mėnesį sudalyvauti 3–4 varžybose. Apsižiūri, kokios vyksta 3–4 valandų kelio atstumu. Pagrindinis reikalavimas, kad tai būtų mažiausiai pusmaratonis. Į 10 km varžybas nevažiuoja, gaila laiko. „Dėl tokio menko atstumo gadinti šeimai dienos nenorėčiau“, – sako 7 vaikų mama. Beveik visada patenka į pirmas 3 vietas.
„Ilgiausias mano bėgimas buvo 170 km. Tai buvo 25 valandų bėgimas kalnais, pelkėmis, akmenimis. Supratau, kad galiu bėgti ir bėgti, nes tai nebuvo mano riba. Pamenu, iki finišo liko 20 km, tamsu, o aš kai pasileidau „varyti“ tuos paskutinius kilometrus, jėgos toli gražu nebuvo pasibaigusios. Norėtųsi dar didesnių išbandymų ir – taip, yra tokių varžybų, tik nėra labai lengva į jas patekti“, – sako Vilma.
Visi šie bėgimai Vilmai neatneša jokios finansinės naudos. Moteris sako, kad Lietuvoje organizatoriai labiau pasirūpina, dalyviai gauna dovanėlių, nors po gertuvę. Amerikoje visi bėga dėl garbės. Nėra jokio prizinio fondo. „Dauguma bėgimų yra dėl labdaros, mes bėgdami renkame labdarą, ir ji kažkam atitenka. Bet užtat taurių netrūksta! Pamenu, pirmoji atbėgau maratone, kuriame dalyvavo 15 000 žmonių, ir gavau tiesiog medalį, daugiau nieko“, – prisimena moteris.
Bėgimo karjeroje 3 gimdymai
Bėgti Vilma pradėjo po 4 vaikučio gimimo, o dabar jau turi 7. Bėgimo karjeroje – 3 nėštumai ir gimdymai.
„Bėgu ir laukdamasi. Žinoma, truputį mažinu atstumus. Kai laukiausi septintosios dukros, bėgau varžybose likus iki gimdymo 11 dienų. Užėmiau pirmą vietą tarp moterų. Buvo vasario 16-oji, bėgau už Lietuvą 16 km. O vasario 21 dieną gimė dukra. Varžybų taisyklėse nėra nurodyta, kad nėščios negali bėgti. Manęs niekas neklausia, aš niekam nesakau, ateinu į startą ir bėgu.
Apie nėštumus per daug nepasakoju, nes bijau žmonių pasmerkimo. O jeigu kas nutiks, jeigu pagimdysiu anksčiau, savaime aišku, sakys – na va, prisibėgiojo. O juk nebėgti negaliu. Kūną jaučiu, kvailysčių nedarau, vaikas nebe pirmas. Puikiai žinau savo galimybes. Juk mano organizmas pripratęs bėgti. Vaikutis, kuris auga manyje, irgi pripratęs.
Po gimdymo išeinu bėgti antrą savaitę. Tiesa, paskutinis buvo cezaris, tai grįžusi iš ligoninės namo ne išbėgau, o pirma pavažinėjau dviračiu. Turiu namie sporto kambariuką – bėgimo takelį, dviratį-treniruoklį. Jie padeda, kai dėl kokių nors priežasčių negaliu bėgti lauke. Žinoma, rando gijimui bėgimas nėra gerai, nes randas gyja 2–3 kartus ilgiau. Bet man ši auka prasminga, kitaip negaliu. Sakau sau – na dar truputį pabėgsiu, dar truputį, o paskui jau žiūriu, kad randas vėl kraujuoja. Bet nieko su savimi negaliu padaryti. Aistra yra nevaldoma.
Vyras net juokiasi. Pavyzdžiui, visiškai neturime laiko, reikia kur nors išvažiuoti. Sakau, greit išbėgsiu pabėgioti ir tuoj grįšiu. Bet jis žino, kad be 20 km aš tikrai negrįšiu. Užsikabinu. Laikas ištirpsta. Kai bėgu, mano valanda turi 100 minučių. O ne 60“, – net mėgaujasi apie bėgimą pasakodama Vilma.
Negailėk savęs
Vilmos bėgimo stažas – 7 metai. Galėtų pati jau būti trenere, tačiau sako – jokių patarimų neturi: „Mano pokalbiuose su savimi bėgant pagrindinė frazė yra „Negailėk savęs“. Varau, verkiu, būna sunkių akimirkų. O aš sau – negailėk savęs, varyk, varyk varyk. Na ar čia patarimas?“
Iš kur gauti laiko
Dauguma skaitydami pagalvos, o kas augina Vilmos vaikus, jeigu ji dienų dienas bėga? Čia pokalbis pasisuko liūdna linkme, Vilma pravirko prisiminusi, kad pirmasis jos pagalbininkas visai dar neseniai buvo jos tėtis.
„Kai gyvenome Kaune, tėtis eidavo kartu į stadioną, aš bėgdavau, o jis būdavo su vaikučiais. Visi jį pažinojo, tą vyrą su būreliu vaikų. Jis taip mylėjo mūsų vaikus, jie jam buvo visas pasaulis. Tėtis mane visą gyvenimą palaikė, skatino. Buvo gera žinoti, kad esu ne tik mama, bet kažkam ir mergaitė, mylima dukra. Mano stiprybė užaugo mano tėvelio dėka. Tėtis mirė, kai mes išvažiavome gyventi į Ameriką. Manau, dėl to, kad nebeliko šalia vaikų“, – pasakoja Vilma.
Dabar ji vaikus su savimi pasiima į stadioną. Bėga ratais, o jie žiūri. Jei oras prastas, bėga namie ant bėgimo takelio. Per kovidą tiesiog laipiojo namuose per suoliuką. „Dvi valandas laipiokite aukštyn žemyn, puiki mankšta. Niekada nėra priežasties nesportuoti. Man. O tiems, kurie nori rasti priežastį nesportuoti, tai ji tikrai atsiras“, – sako bėgikė.
O iš kur gauti tas papildomas valandas?
„Kitos mėgsta eiti į kirpyklas, manikiūrus, masažus, SPA. Skiria dėmesio sau, grožio procedūroms. Man tokie dalykai neegzistuoja. Jeigu tik turiu laisvą minutę, išleiskite pasportuoti, daugiau man nieko nereikia. Man net į parduotuves eiti gaila laiko. Vyras žino mano dydžius, nuperka bėgimo batelius, rūbus. Kiekvieną laisvą minutę aš būsiu trasoje arba ant takelio“, – pokalbį baigia neeilinė mama.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
