Ar paprasta vadovauti įmonei, kurioje dirba šimtai darbuotojų? O ar paprasta būti mama, kai šeimoje auga daug vaikų? Atsakymas tas pats – paprasta, jei gerai išmanai vadybą, moki strateguoti ir paskirstyti darbus.
Jei už visus ir viską norėsi daryti pats, – tada be šansų.
Klaipėdietė Laura Žalienė su vyru augina 4 vaikus ir randa laiko profesinei karjerai bei savo hobiams – knygų skaitymui, siuvinėjimui. Apie didelės šeimos vadybą ir kalbamės su Laura.
Laura, kokio amžiaus jūsų vaikai?
Vyriausiajai Adelei dabar 12, Andrei 10, Aušrinei 7 ir Jonui 5 metai. Jie gimė jau po studijų. Tais metais, kai pirmąkart tapau mama, apsigyniau disertaciją ir gavau daktaro laipsnį. Mano specialybė – vaikų kineziterapija, o specializacija – neurologinių ligų reabilitacija. Dirbu su ligoniukais, sergančiais įvairiomis genetinėmis ligomis, raumenų atrofija, cerebriniu paralyžiumi. Be to, skaitau paskaitas studentams. Pastaraisiais metais gilinuosi į paliatyviąją terapiją, Miunchene vykusioje mokslinėje konferencijoje pristačiau tyrimus, kaip galima būtų padėti sergantiems vaikams.
O kiek laiko lieka savo pačios vaikams? Kai prašo: „Mamyte, pažaiskim kartu…“
Jeigu vaikas prašo kartu pažaisti, tai ir pažaidžiu. Tik nedarau klaidos, kurią dažnai daro jaunos mamos, kai pačios inicijuoja žaidimą, bruka žaislus, pačios paspaudžia garsą, mygtukus, švieseles. Galvoja, jei vaikas tiesiog gulės lovytėje, netobulės jo intelektas. Koks dar intelektas?! Vaikui reikia leisti ir tiesiog būti, judinti rankas kojas, stebėti aplinką. Tegul pats atranda ir žaislus. Jei vaikas pats paspaudė ir kažkas iššoko, tai jo smegenys aktyviai veikia 90 procentų, o jei už jį tai padaro mama, – 20 procentų. Perdėta žaislų ir mokyklėlių gausa tik bukiname vaikus. O juk vaikas labiausiai ir vystosi, kai nėra nuolat stimuliuojamas išorės dirgiklių. Tada atsiranda kūrybiškumas, jis pats sugalvoja, kuo užsiimti.
Jei matau, kad mano vaikai užsiima tarpusavyje ar kiekvienas daro tai, kas jį domina, vakare ramiai atsisėdu ant sofos ir siuvinėju arba mezgu. Tokia mano poilsio terapija. Mama irgi turi rasti laiko sau. Kartais ir mūsiškiai zyzia iš dyko buvimo. Sakau: „Gerai, aš greitai galiu sugalvoti, ką jums naudingo nuveikusׅ“. Bet mano pasiūlyti buities darbai ar pamokų ruoša iškart sužadina jų kūrybiškumą, atsiranda, ką veikti ( juokiasi).
Kartais šeimas stabdo būtent tas argumentas, kad auginti būrį vaikų neužteks nei laiko, nei pinigų. Teks atsisakyti, pavyzdžiui, kelionių… Jūs priklausote „Keliaujančių mamų“ bendruomenei, tad papasakokite, kaip keliaujate su keturiais vaikais?
Mano vyras yra tolimojo plaukiojimo kapitonas, tad turime ir šeimos verslą – keleivinius laivelius. Šiemet sugalvojome per atostogas vienu tokiu laivu nuplaukti į Jurbarką. Tai jau pasienio ruožas, būtina pasirūpinti leidimais. Susidėjome dviračius, pasiėmėme visokių veiklų, kuriomis galima užsiimti denyje, ir keturioms dienoms išplaukėme. Laive vietos nedaug, vaikai patys turėjo sugalvoti, ką veiks kelionės metu. Čia nėra nei televizoriaus, nei interneto. Kai nusibodo žiūrėti pro kajutės langą, išsitraukė stalo žaidimus, mergaitės vėrė karoliukus. Pakeliui išlipdavome aplankyti vietines įdomybes. Buvo ir laukinio turizmo, kai kur reikėdavo lipti kopėčiomis, nes nebuvo jokių prieplaukų. Smalininkuose aplankėme skulptoriaus Vinco Grybo memorialinį muziejų. Gidas taip įdomiai papasakojo, kaip skulptorius vaikystėje droždavo pagaliukus, kad mūsų vaikai prisirinko pagalių ir paskui visą kelią drožė, net mergaitės. Muziejaus įkvėpti vaikai sugalvojo padaryti ekskursiją laive. Mane pakvietė nusileisti į kajutę ir ten pabuvo gidais. Taip ir pamatai, kiek kelionės duoda kūrybiškumo, kaip jos keičia žmogų.
Mes apie keliones su vaikais daug kalbame, klausiu, kas jiems labiausiai patiko arba atvirkščiai – nepatiko. Kartais keliaujantys žmonės nori, kad viskas būtų idealui. Ir su restoranu pasisektų, ir muziejai būtų įdomūs, ir oras nešaltas, saulėtas. Bet juk kelionės yra spontaniškumas, turi būti pakankamai lankstus, jei kažkas nepasisekė, nepavyko, turi tai priimti kaip nuotykį.
Vieno mūsų plaukimo metu nutrūko vairo trosas ir laivas pasidarė nevaldomas. Avarinis valdymas – laivo gale, užkrautame dviračiais, taip greitai jo nepasieksi. Mes plaukėme Nemunu šalia Sovietsko – Rusijos teritorijos. Išmetėme inkarą, kad nekirstume valstybės sienos ir laukėme, kol vyras pataisys vairą. Tuo metu buvo daug streso, o paskui viskas virsta nuotykiu.
Būna, kad vaikai nenori ar tingi lankyti muziejus. Kartą plaukdami užsukome į muziejų, į kurį vyresnioji labai nenorėjo eiti. O ten mums ėmė pasakoti apie Lietuvos nepriklausomybę ir net padovanojo akto kopiją su signatarų parašais. Dukrai tai padarė didžiulį įspūdį, visą kelionę saugojo tą lapą.
Kai keliaujame lėktuvais, paprastai kelionei skiriame 3–4 dienas, mūsų šeimai toks laikas komfortiškiausias. Spėjame daug ką pamatyti, pabūti kitoje aplinkoje, o kartu daug neišleidžiame nakvynėms.
Praėjusią vasarą visi įdėmiai stebėjome olimpines žaidynes Paryžiuje. O rudenį nuskridome pabūti tose vietose, kurias matėme per televizorių. Plaukimas Senos upe apskritai mūsų šeimai buvo kažkas nuostabaus, net pasisėmėme idėjų, ką galėtume pritaikyti savo versle, savo laivuose. Pabuvojome ir disneilende, bent kartą gyvenime verta ten nuvykti. O aplankytą jūrų muziejų lyginome su savo, Klaipėdos jūrų muziejumi.
Būna, kad kelionėse ir susergame – o kaipgi kitaip, kai keliauji su vaikais. Pamenu, kad kalėdiniu laikotarpiu važiavome traukiniu iš Laplandijos į Helsinkį, ir vieną dukrų užsupo, jai pasidarė bloga. Paryčiais traukinių stotyje ėmėme klausinėti policininkų, kur čia vaistinė? Sekmadienio rytas, niekas nedirba. Bet jie buvo tokie paslaugūs, nurodė mums, kur galėtume gauti pagalbos.
Ar apskritai dažnai vaikai serga, galbūt visi keturi vienu metu?
Aš nesu ėmusi nedarbingumo pažymos, jei vaikai suserga, kažkaip su vyru pasidaliname jų slauga, dirbame nuotoliu, kartais paprašome auklės pagalbos. Paprastai visi vienu metu neserga, dažniau savaitę vienas, po to kitas. Manau, kad sveikatai didelę įtaką daro mityba, žiemą apriboju pieno produktus, valgome daugiau vaisių ir daržovių, vartojame papildus. Mūsų ankstesnė vaikų gydytoja sakydavo, kad normalu, jei mūsų klimatinėje zonoje vaikas serga 10 kartų per metus. Tokiu požiūriu ir vadovaujuosi.
Mokyklinio amžiaus mergaitės serga mažiau, maždaug kartą per metus, nes užsigrūdina buriuodamos. O darželinukai daugiau, 1–2 kartus. Kai susloguoja, ilgiau nevedu į darželį, leidžiu išsibūti. Juk sirgdamas organizmas parodo, kad jis pavargęs, nebegali kovoti su virusais. Rimtomis ligomis vaikai nėra sirgę, bet kartą buvo tokia situacija, kurios niekada nepamiršiu.
Vyras buvo išplaukęs į reisą, o aš likusi namuose su trimis vaikais. Ryte mano 9 mėnesių mažoji pradėjo atpylinėti. O paskui ėmė vemti ir vyresnės mergaitės. Iškviečiau greitąją pagalbą ir nuvykome į ligoninę. Infekcinėje ligoninėje išgirdau: ,,Mama, čia ne vaikų prieglauda, palikite vieną vaiką, o su kitais važiuokite namo“. Galų gale išsireikalavau, kad mums skirtų atskirą palatą, ir su trimis vemiančiais ligoniais likau pati. Galėjau paklusti nurodymui palikti tik vieną vaiką, o kitus namuose slaugyti pati, švirkštu kas keletas minučių švirkšti vandenį, kad nedehidratuotų. Bet juk namuose aš esu tiesiog mama, o ne gydytoja. Kam nuo to bus geriau, jei keletą parų nemiegosiu ir slaugysiu pati? Manau, kad mamai svarbiausia bet kokiomis aplinkybėmis išlaikyti blaivų protą.
Kaip ir darbe, taip ir namuose veikla turi būti sustruktūruota. Pavyzdžiui, šeimoje reikalus planuoju savaitei į priekį. Ir nieko nedarau už vaikus, jei tai jie gali pasidaryti patys. Vyras šioje srityje dar nėra toks pažengęs (juokiasi). Jei vaikas prašo išvirti kiaušinį, vyras ir eina virti. O aš žinau, kad šitą darbą moka pasidaryti ir patys, tad pasiūlau pagalbą, jei kas nepavyks. Arba sėdime prie stalo ir jie užsinori vandens. Jei sėdi su tėčiu, žino, kad tėtis įpils ir atneš. Jei su manimi – kad turės atsikelti ir įsipilti patys. Energijos resursus naudoju tik primindama ar padėdama, jei tikrai reikia pagalbos. Noriu, kad vaikai augtų savarankiški.
Turbūt dažnai sulaukiate klausimo, ar sunku turėti didelę šeimą?
Kas savaitę kas nors vis paklausia: kaip tu spėji? Ar nesunku? Man toks klausimas – kaip keiksmažodis. Aš net neturiu jam atsakymo. Darai ir padarai.
Mūsų šeima beveik visada valgo namuose. Ir ne dėl to, kad kavinėse būtų brangu, bet kad taip sveikiau. Kai pati gaminu, žinau, ką mes dedame į burną. Dabar jau ir vyriausioji dukra susidomėjo maisto gamyba, jau kažką pabando ir ji. Vaikai padeda sutvarkyti virtuvę. Jau penkerius metus daržoves perkame iš „Vilkės ūkio“. Noriu paremti vietinius verslus, ekologinę žemdirbystę. Be to, patogu, nereikia maišų su produktais tempti iš miesto, produktus atveža į namus. Valgome tai, kas tuo metu auga pagal sezoną. Parduotuvėje gal ir nepirkčiau kopūsto galvos, o čia gauni ir galvoji, kurią dieną bus balandėliai, kurią – troškinys su kopūstais. Mūsų vaikai valgo viską.
Labai geras atradimas – bowl, dubenėlis. Sudedu viską, ko turiu: pupelių, avinžirnių, kruopų, papjaustytų daržovių ir kviečiu vaikus ne valgyti, o tik paragauti. Taip galima net nevalgius vaikus pripratinti prie naujų skonių. Juk sakoma, jei vaikas kažko nemėgsta, jam reikia pasiūlyti 7 kartus ir tik tada daryti pertrauką, siūlyti tik po kurio laiko. Būna, kad ir mūsiškiams kažkas nepatinka, vienam pievagrybiai, kitam avokadas ar troškintas kopūstas. Tada nuvynioja lapą ir valgo balandėlio įdarą su bulvėmis. Negaminu atskirų patiekalų pagal kiekvieno vaiko norus.
Kuris etapas auginant vaikus jums sunkiausias?
Kai gimė pirmasis vaikas, nemokėjau žindyti. O dar ir dukrytei buvo trumpas liežuvio pasaitėlis, jai buvo sunku žįsti. Teko konsultuotis su kvalifikuota laktacijos specialiste. O su kitais vaikais jau nebebuvo tokių bėdų. Visus išmaitinau iki pusantrų metų ar ilgiau. Kai pagalvoju, mano maitinimo stažas – 10 metų! Bet natūralus maitinimas taip neišvargina, kaip maitinimas dirbtiniu maistu – man nereikėjo keltis naktimis, ruošti mišinio, plauti buteliukų. O kai vaikas išmoksta pats pavalgyti, daryti ant puoduko, didieji vargai ir baigiasi.
Kai vyresnioji dukrytė pradėjo lankyti į darželį, gimė antroji. Dar po 2,5 metų – trečioji dukra, mūsų povestuvinis vaikas. Mat vestuves iškėlėme jau turėdami dvi dukras. Vestuvėms abiem joms pati numezgiau šventines sukneles.
Trys vaikai – jau truputį sudėtingiau. Po trečiosios gimimo turėjau savotišką perdegimo etapą, teko skaityti knygų apie psichologiją ir motinystę, kol viskas vėl sugrįžo į vietas. O su keturiais vaikais pasijunta, kad namuose daugiau triukšmo, daugiau netvarkos buityje, chaoso, nuovargio. Kol vaikai buvo visai maži, turėjau ateinančią pagalbininkę. O dabar skatinu tvarkytis pačius. Sakau: „Čia ne viešbutis, mes visi čia gyvename, todėl visi turime ir tvarkytis. O jei norite samdyti tvarkytoją, turite atiduoti savo dienpinigius, kad galėtume jai sumokėti“. Taip kasdien ir beldi kaip genys į medį, formuoji jų įpročius.
Ar taikote savo profesijos – kineziterapijos – žinias namuose? Skatinate judėti, sportuoti?
Kai norime pajudėti ir pabūti gamtoje, važiuojame į sodybą. Ten gali net nieko specialiai nedaryti, vis tiek atsiranda veiksmo, bent jau karutį pastumdyti.
Visos trys dukros lanko buriavimą, po treniruočių jos grįžta pavargusios, atidavusios visas jėgas. Kartais einame pasivaikščioti prie jūros ar išvažiuojame pasivažinėti dviračiais. O kaip kineziterapeutė pasakau pastabų, kad prie stalo vaikai nesėdėtų susikūprinę, kad ištiestų nugaras. Šiuolaikiniai vaikai daugiau laiko praleidžia prie telefonų, o ne kieme, tad nesinori, kad užaugtų kreivi šleivi.
Po trijų dukrų susilaukėte sūnaus. Ar pajutote vaikų lyčių skirtumus juos augindami?
Manau, kad tuos skirtumus labiau lemia ne vaiko lytis, o kelintas tai vaikas šeimoje ir paties vaiko charakteris. Dar pastebėjau, kad jei mergaitėms pasakai, kad reikia susitvarkyti žaislus, jos be jokių klausimų ir tvarko. O su berniuku reikia daugiau diplomatijos, jam turi argumentuoti, kam to reikia. Aiškinu, kad žaislai, kaip ir žmogus, turi turėti savo kampelį, savo vietą. O jeigu žaislai nereikalingi – tai turi būti sudėti į atskirą dėžę, ir vaikų turgelyje juos galės parduoti ar išmainyti. Klaipėdoje vasaros pabaigoje būna tokie turgeliai.
Kol Jonukas žaidžia su sesėmis, jis gali būti ir tėčiu, ir vaiku – visiškai įsitraukia į mergaičių žaidimus. Bet kai lieka vienas, traukia iš dėžės mašinėles ir stato iš kaladėlių namus. Vis dėlto vyriškas pradas paima viršų. Darželyje su berniukais irgi mieliau žaidžia berniukiškus žaidimus.
Kas pasikeičia perėjus į daugiavaikių šeimų kategoriją?
Dingsta svečiai! Kol turėjome vieną, du vaikus, dažnai kažkas užsukdavo pas mus ar kviesdavo mus į svečius. Dabar to nebeliko. Bet mes su vyru nesame didelių kompanijų mėgėjai, visiškai neliūdime, leisdami laiką savo namuose su savo šeima.
Ir dar tenka pakeisti automobilį. Reikia didesnio, septynviečio. Turėjome tokį, kur šeštajam šeimos nariui atsilenkia sėdynė, bet kas ten atsisėdavo, tą užsupdavo, pasidarydavo bloga. Kartą aš pati nusprendžiau važiuoti ant tos sėdynės – tikrai po kurio laiko pasidarė negera. Teko įsigyti kitą automobilį.
Aš esu veiklus žmogus, tad vaikai nieko iš gyvenimo neatėmė. Kaip ir anksčiau, turiu visokių idėjų ir sumanymų. Pavyzdžiui, kitą vasarą su šeima jau nuplaukti iki Kauno ir aplankyti visas dar nepažintas pakelės vietas. Sodyboje pasistatyti rąstų namelį savo kūrybai – kad galėčiau viena ten ištrūkti ir rašyti. O didelė svajonė – Klaipėdoje įkurti sporto centrą vaikams su negalia, kur galėčiau pritaikyti savo žinias. Bet tos idėjos dar neskubinu – tai įvyks tada, kai turės įvykti.
Šį rudenį pradėjau studijuoti podoktorantūros studijose, vyras įstojo studijuoti į magistrantūrą, šeimoje turime tris moksleives, tik vienas Jonelis kol kas dar gyvena žaidimų pasaulyje.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos „Saulės Sielos Studijos“
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.10.13.
Susiję straipsniai
