Paskutinį kartą su Donata Virbilaite kalbėjomės, kai ji tik laukėsi vaikelio. Praėjo beveik treji metai, pilni įvairiausių motinystės patirčių ir nuotykių. Kaip ši ryški asmenybė gyvena dabar, augindama tokią pat raudonplaukę dukrytę Gabiją?
Donata, ar jau pasimiršo gimdymo skausmai ir sunkumai?
Aš esu labai pakanti skausmui! Jei kitas žmogus skausmą vertintų 10 balų iš 10, man tai būtų kokie 5–6. Juokauju, kad sunkiau ištveriu sielos skausmą negu fizinį. Kai prasidėjo gimdymas, pusę dienos kenčiau sąrėmius, kol pasirodė, kad vis tiek gimdymą teks pabaigti cezario operacija. Likus porai dienų iki gimdymo, vaikelis apsivertė galvyte į viršų, jau vien dėl to greičiausiai būtų nepavykę pagimdyti natūraliai. O jai apsivertus, matyt, užsispaudė ir kokia kraujagyslė, nes per sąrėmius gydytojai diagnozavo vaisiaus tachikardiją. Laimei, Gabijai gimus, viskas atsistatė, tachikardijos neliko.
Po cezario skausmingiausia buvo, kai reikėjo į pilvą leistis kraujo krešėjimą mažinančius vaistus. Tokie vaistai paprastai skiriami po daugelio operacijų. Nelaukdavau tos valandos, kai reikės leistis. Gana greitai atsigavau po operacijos. Bet turėjau ir komplikacijų – po savaitės teko važiuoti į ligoninę valymui. Kentėjau visą savaitę, o paskui jau su temperatūra ir didžiuliais gimdos skausmais, prasidėjusiu uždegimu, nuvykau į ligoninę.
Kartais apie cezariu pasibaigusį gimdymą žmonės kalba atsainiai: ai, išpjovė ir nieko nejuto. Aš niekada nenuvertinu jokio gimdymo, nes visur savi pliusai, savi minusai. Ar yra prasmės ginčytis, kam labiau skaudėjo? Tu vaiką į pasaulį atvedei, ir reikia tuo didžiuotis.
Pastebiu, kad ir auganti dukrytė, kaip ir aš, yra labai pakanti fiziniam skausmui. Iš vienos pusės, gerai, bet iš kitos pusės kartais net liūdna, nes ji atsitrenkia, pargriūna ir net neverkia. Net jei ką skauda, ji nepradeda zyzti ir guostis – tyliai kenčia.
Ar ilgai pavyko žindyti dukrytę?
Žindyti nebuvo labai sudėtinga, nusipirkau nešiojamąjį pientraukį, kuris man padėjo išvengti mastito, ir būčiau maitinusi ilgai, bet susirgau Laimo liga! Gyvename miesto pakraštyje, kur daug pievų, matyt, nepastebimai ir įsisegė erkė. Prasidėjo baisūs galvos skausmai, dariausi tyrimus, bet jie nerodė jokios ligos. Paskui neurologas prirašė vaistų, aš pati ėmiau valyti organizmą žaliaisiais kokteiliais, ir po truputį viskas susitvarkė.
Gabijai buvo 7 mėnesiai, kai dėl stiprių vaistų turėjau nutraukti žindymą. Bet ji tuo metu jau valgė košes, mėsą, tad didelės problemos nebuvo.
Galbūt Gabijos gimimas iš linksmos kvatoklės jus pavertė rūpestinga moterimi?
Kiekvienas mes turime savo laiką, kada suaugti ir subręsti. Gabytė buvo ilgai planuota ir laukta, labai jos norėjome. Jaučiausi stabili, nes žinojau, kad būdama tokio amžiaus aš jau mokėsiu vaiku pasirūpinti psichologiškai, fiziškai ir finansiškai. Aš pati augau be tėvo, todėl norėjau, kad mano vaikas turėtų stabilesnį pasaulį.
Vaikus mėgstu visą gyvenimą. Juk ir dirbti tenka su vaikais, ir kompanijose vaikai dažnai prisistato, kad su jais žaisčiau. Bet pati turėti vaikų ilgą laiką nenorėjau, tiesiog buvau įpratusi gyventi vienišės gyvenimą – norėjau pakeliauti, išbandyti save įvairiose veiklose. Jauna buvau išdykusi, bet nuo 30 metų labai pradėjau keistis. Juokauju, kad atšvenčiau trisdešimtą gimtadienį ir pradėjau siurbti grindis kur kas dažniau! Yra savas laikas būti išprotėjusiam, netvarkingam, daryti dalykus, apie kuriuos vėliau net negalvosi, yra savas laikas augti ir auginti vaikus, viską turime praeiti.
Neseniai apvažiavote Lietuvą su „Kelias į žvaigždes po 20 metų“ koncertais…
Buvo smagu susitikti su draugais po tiek laiko, bet mes, kaip kokie pensininkai, nekalbame tik apie senus laikus. Kalbame apie muziką. Šitas projektas buvo toks svarbus mano gyvenime! Čia išmokau dar kitų dalykų, negu buvau išmokusi mokykloje ar universitete. Nuo to prasidėjo mano muzikinis kelias, kurį dabar turiu derinti su mamos pareigomis.
Paskutinė iš širdies sukurta mano daina buvo laukiant Gabytės, ji vadinosi „Labas, stebukle“. Paskui buvo tarpas, kai nekūriau dainų. Ir tik visai neseniai studijoje parašiau naują dainą. Vieną dieną vyro paprašiau laisvos dienos, nuėjau į studiją ir tarsi savaime pasirašė nauja daina, skirta tokioms pat mamoms, kaip aš. Matyt, viskas buvo susikaupę manyje, laukė progos išlįsti į paviršių. Mamos patiria susidvejinimo jausmą. Juk visos nori būti tik su savo mažyliais, bet kartu kažkur kirba noras tęsti karjerą, gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą. Tas susidvejinimas kartais rauna stogą!
Man būti su dukryte labai gera, bet tuo metu jaučiuosi kalta, kad neskiriu laiko asmeniniam tobulėjimui, savo darbui. O dirbdama jaučiuosi kalta, kad nebūnu su vaiku. Kaip rasti tą viduriuką?!
Ką mėgstate su dukryte veikti kartu?
Aš Gabytės nevedu į darželį pusryčiams. Rytai būna mūsų – turime savo ritualą, pasidarau kavos, jai arbatos, paruošiu pusryčius ir kokias 15 minučių pažiūrime „Šunyčius patrulius“. Ji dievina šunis, net žaislai beveik vien šuniukai. Tada ramiai rengiamės, šukuojamės ir be skubos važiuojame į darželį. Į nieką nemainyčiau mūsų ramių rytų! Kai diena prasideda be nervų ir skubėjimo, ji ir tęsiasi gražiai.
Gabija darželyje jau nebeverkia išsiskirdama. Neseniai įėjome į rūbinę, šaukiu: „Gabyte, ate“, o ji manęs jau nebegirdi, eina su draugais.
Jos auginimu rūpinamės perpus su vyru. Mūsų susitarimas jau planuojant vaiką buvo, kad viską darysim 50:50, nes abu turime laisvesnius darbo grafikus. Tėtis moka ir išmaudyti, ir užmigdyti, ir aprengti. Žinoma, kartais išlenda tas vyriškas supratimas apie madą, kai pamatau Gabiją aprengtą šiltu megztuku ir plonu sijonuku arba neįtikėtiną spalvų įvairovę. Bet nekreipiu dėmesio, laikydama tai ,,tėčio stiliumi“ (juokiasi). O neseniai vyrai leido mums, kaimynystėje gyvenančioms mamoms, surengti šampano vakarėlį, o patys su vaikais išėjo į kiną.
Keletą dienų per savaitę aš dirbu iki vėlumos, tad dukrytę iš darželio pasiima ir užmigdo tėtis. O kai nedirbu, tada jau būna mudviejų laikas. Dažnai kartu važiuojame į parduotuvę, man patinka pirkinėti visokius niekelius, smagu atnaujinti interjerą, nusipirkti lentyną, naują staltiesę ar puodelius. Aš tokia – Šaulys – ne itin pastovi, bet man užtenka mažų permainų, kad jausčiausi patenkinta. Aš leidžiu ir dukrytei kažką nedidelio išsirinkti, ji žino limitą, ir tas naujas žaisliukas dažniausiai būna dar vienas šuniukas.
Mėgstu gaminti žaislus dukrai ir pati. Kiek esu pridariusi edukacinių dėlionių, lavinančių užduotėlių! Dievinu dėliones. Nėštumo metu ta veikla mane ramindavo. Matyt, ir dukrytė paveldėjo tą savybę. Gabytei dabar yra 2,5 metų, ji viena gali sudėlioti dėlionę iš 130 detalių. Vyras žiūri į mane išplėstomis akimis: kaip ji žino? Ir kaip toks mažas vaikas gali išlaikyti dėmesį?
Ji daug ką daro anksčiau, negu bendraamžiai. Jau puikiai kalba ir nuo 8 mėnesių „daro“ į puoduką. Su sauskelnėmis visiškai atsisveikinome po pirmojo gimtadienio. Kartais mano socialinių tinklų sekėjos klausia, kaip man tai pavyko – išmokyti sėsti ant puoduko taip anksti? Juk kai kurie Gabijos bendraamžiai iki šiol segi sauskelnes.
Pasirodo, ir mane vaikystėje pripratino prie puoduko labai anksti. Be abejo, kiekvieno vaiko raida yra individuali, bet mamoms patariu, kad kai pačios eina į tualetą, imti su savimi vaiką, tegul sėdi ir „daro“ kartu. Kai pavyks, – pagirkite.
Esate su vyru apsisprendę saugoti vaiko privatumą?
Tarėmės, kad viešumoje nerodysime dukrytės iki metukų amžiaus. Bet laikas eina ir suprantu, kad nėra reikalo vaiko rodyti ir toliau. Kai norės ir suvoks, ji pati pasirinks. Žinoma, kad būna akimirkų, kai norėčiau su visu pasauliu pasidalinti jos gudrybėmis, pajuokavimais. Kartais ji sujuokina iki ašarų. Vaikai iš tiesų nuostabūs, man patinka jų pasaulis, jų naivumas, jų pyktis ar liūdesys – viskas yra paprasta, nekerštinga. Su vaikais jaučiuosi gyvenanti tame pačiame pasaulyje, tame nuoširdume ir naivume.
Turbūt pastebėjote, kad dukrytė tarsi maža mano kopija. Kai gimė ir gydytojai man parodė, sušukau: „Bet ji tokia pat ryža, kaip ir aš!“ Gimė su ugniniais plaukučiais, net kasytę galėjau surišti. Tik Gabijos akys mėlynos, o aš žaliaakė. Mūsų Gabija dar negarbanota, bet mama sakė, kad vaikystėje ir aš nebuvau tokia garbanota.
Man raudoni plaukai niekada netrukdė. Labai anksti supratau, kad tai unikalu. Kartais vaikams kalbėdama apie patyčias sakau: „Įsivaizduokite, kad vasarą važiuojate pro geltoną rapsų lauką, ir staiga jo viduryje pamatote raudoną aguoną. Ir jau nebepastebite daugybės žydinčių vienodų rapsų, o matote tik ją, kitokią gėlę. Aš esu ta aguona, kitokia, negu visi, ir jūs esate tos aguonos, jei jaučiatės ne tokie, kaip dauguma.“
Manau, kad dukra nuo mažų dienų supras, kad būti kitokiu – puiku, nereikia kopijuoti kitų. Aš savo ,,ryžumą“ paverčiau unikalumu, savotišku prekės ženklu. Optimistiškai viliuosi, kad patyčių ir komentarų internete mažės, kai žmonės išmoks vertinti savo natūralumą.
Esate mama influencerė, kitos mamos jus seka, joms įdomu, kaip gyvenate?
Nesu kažkokia supermama. Patyriau visus tuos kalnelius – kokius tris mėnesius po gimdymo verkiau, nes buvau pervargusi, negalėjau išsimiegoti. Kai po pusantrų metų pirmą kartą išmiegojau visą naktį, net išsigandau, galvojau, kad mirštu nepabusdama (juokiasi). Vyras tada ramino, kad nemirštu, tiesiog pamiršau, ką reiškia išmiegoti nepabundant.
Turiu baimių ir fobijų, kurios tik paaštrėjo vaikui gimus. Pavyzdžiui, bijau su Gabija skristi lėktuvu, kad lėktuvas nenukristų! Nors anksčiau galėdavau skraidyti kad ir kiekvieną savaitę.
Pamenu, kaip bijodavau mamą su vežimėliu išleisti į lauką, nes vežimėlis priekyje tik su vienu ratu, bijojau, kad jis gali apvirsti ir vaikas iškris. Tokių nepagrįstų baimių buvo ir daugiau.
Džiaugiuosi, kad Gabija nėra alergiška maistui, – iš manęs nepaveldėjo glitimo netoleravimo. Aš pati jo netoleruoju ir išmokau maitintis specialiais produktais. Mūsų namuose visada bus dviejų rūšių duonos – viena, paprasta, – vyrui ir dukrytei, kita, be glitimo, – man. Gabija kartais paragauja ir manosios. O aš labiausiai pasiilgstu ruginės duonos ir giros. Kai tų produktų būna namuose, aš juos uostau, taip man kvepia.
Kaip nuomonės formuotoja, esu tinginė, kartais galvoju, kad galėčiau parašyti, kažką įkelti į socialinius tinklus, bet, užuot tai dariusi, toliau žaidžiu su vaiku. O kartais į savo sekėjas kreipiuosi, kai man pačiai reikia kokio nors patarimo. Pavyzdžiui, nors Gabija moka dėlioti smulkias dėliones, jai nelabai sekasi piešti. Tik neseniai išmoko sujungti linijas. Taigi kitų mamų patarimai man irgi praverčia.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Loretos Kondratės, @loretafoto.lt
Dizainerė Indrė Koženiauskienė
Makiažas Vaidos Jankauskaitės
Susiję straipsniai
