Anželika sako, kad jos antras vardas turėjo būti Smalsė. Mes pridėtume vardus Judrė, Linksmutė, Žvitrė. Pokalbis su antro vaikučio besilaukiančia TV projekto „Ūkininkas ieško meilės“ dalyve išsklaidė tingulį. Norėjosi tuoj pat nuveikti ką nors neįtikėtino, pavyzdžiui, šokti į eketę.
Kalbamės su grožio srities specialiste vilniete Anželika Biveinyte-Serbentavičiene (33 m.). Ji – 8 mėnesių Benuko mama, netrukus gimdys antrą vaiką. Be to, Anželika yra TV projektų dalyvė ir KASP karininkė, filmuojasi serialuose ir reklamose.
Kaip ji viską spėja, kodėl ji tiek daug daro? Nuo to ir pradėjome pokalbį.
Anželika, net išvardinti jūsų veiklas yra reikalų. Skaitytojams kils klausimas – kodėl tiek daug visko darote?
Nuo pat mažens esu labai judri, mėgstu veiklą. Mano tėvai norėjo berniuko, gal dėl to esu tokia. Visur lekiu. Turbūt kažką kažkam norėjau nuo vaikystės įrodyti. Iš pradžių tėvams, o paskui ir sau.
Beje, mano smalsumas ir nenusėdėjimas vienoje vietoje ir ne tokių gerų dalykų pasufleruoja. Manau, kad vienu metu buvau nunirusi į alkoholį. Nesisekė kurti santykių. Nesugebėdavau sutikti normalaus vaikino, su kuriuo galėčiau kurti šeimą, vis pataikydavau išsirinkti netinkamus, alfonsus. Manau, kad pati tokius pritraukdavau, nes man reikėdavo visiems padėti. Buvau geroji mamytė Teresė.
Vis dėlto iki 30 metų mano gyvenimas klostėsi visai ramiai. Dirbau grožio srityje, turėjau savo klienčių, semdamasi žinių, padirbėjau grožio srityje Anglijoje.
Kaip grožio specialistės tampa karininkėmis?
Mano tėtis buvo policininkas. Aš irgi norėjau tapti policininke, bet atkalbėjo. Vis dėlto vidinis noras kirbėjo. Kai suėjo 30 metų, įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Kodėl? Kad išbandyčiau savo jėgas ir išeičiau iš komforto zonos.
Tuo metu jau 10 metų dirbau grožio srityje. Mano paslaugos – masažai, antakių korekcija, blakstienų priauginimas ir purškiamasis įdegis. Darbas sėdimas, galiu pati sau nusistatyti darbo valandas. Kadangi esu pelėda ir mėgstu ilgai pamiegoti, darbus pradėdavau nuo pietų. Nors daug dirbau, bet vis tiek kažko trūko. Tvarkos, drausmės. Kaip jau minėjau, norėjau kažką įrodyti, šį kartą – sau. Juk kariuomenėje disciplina. Viskas nurodyta – kada keltis, kada praustis, kada valgyti. O man juk niekada nepatikdavo, kai man aiškindavo. Nuėjau į sritį, kurioje viskas vyksta atvirkščiai.
Aplinkiniai dėl šio mano sprendimo net nenustebo. Sakydavo – tu juk visada visur pirma varai. Kur tik nedalyvaudavau dėl savo smalsumo. Mano antras vardas galėtų būti Smalsė. Man viskas įdomu. Pamenu, draugas turėjo garažą, kuriame remontuodavo automobilius. Maldaudavau, kad leistų stebėti, kaip tai vyksta. Atsidariusi kapotą, valandomis žiūrinėdavau mašinos vidurius.
Pasirinkimas tapti karininke nustebino tik močiutę ir senelį, jie jaudinosi: „Na kur tu eisi. Ant pačių šitų karų“.
Mano mama mirė vos 40 metų, tada buvau 12 klasėje. Mama man tapo močiutė. Ji medikė, dalyvauja mano gyvenime labai aktyviai. Išmokiau močiutę naudotis feisbuku ir mesendžeriu, siųsti balso žinutes. Gaunu daug garso įrašų (dabar gavau 8 balso įrašus, nes močiutė nori patarti dėl sveikatos).
Fiziškai nebuvo sunku pakilti nuo kosmetologės kėdės ir imti šautuvą?
Nebuvo paprasta. Daug merginų iškrito. Jos atėjo, kaip aš, pilnos entuziazmo, bet pamatė, kad fiziškai per sunku. Per pirmą antrą savaitę atkrito dauguma. Buvo ir man tokių minčių – ką aš čia darau, kam man to reikia? Bet tuoj pat vidinis balsas atsakydavo – jeigu jau atėjau, būsiu iki galo.
Kariuomenėje reikia daug ištvermės. Miegame miškuose prie minus 20°C, kuprinė sunkesnė už pačią tave (užsidėjus net nuverčia į kitą pusę). Bet atsilaikiau. Galbūt dėl to, kad visą gyvenimą lankiau kažką, kas susiję su fiziniu parengimu. Šokiai, baseinas, cirkas. Kūnas buvo sportiškas, turėjau masės.
Iki šiol esu kariuomenėje, tik motinystės atostogų metu tarnyba pristabdyta. Ištarnavau 3 metus.
Kai pradėjau lauktis, vis tiek ėjau į tarnybą. Pamenu, artėjo pratybos miške. O aš vos įlindau į savo aprangą. Tada pasakiau vadui.
Labai ilgiuosi kariškos veiklos. Žinoma, ne miegojimo miške šaltyje, bet, pavyzdžiui, šaudymo. Paprašiau vyro, kad Valentino dienos proga padovanotų kuponą į šaudyklą. Tik tu ir taikinys, jokių minčių aplinkui.
Ar tarnyba KASP tapo nuolatine veikla?
Tai buvo veikla savaitgaliais ir tik kartais darbo dienomis. Iš to negalėjau pragyventi. Paraleliai turėjau dirbti. Bet ne dėl pinigų aš tai dariau. Iš tiesų būdavo taip, kaip sakote, – vieną diena priaugindavau klientei blakstienas, kitą dieną pasiimdavau šautuvą ir eidavau į apkasus. Kolegos kariškiai sakydavo: „Tu makiažus darai, mokėsi mus gerai užmaskuoti.“
Šalia visų veiklų atsirado TV projektas „Ūkininkas ieško meilės“. Vaikystėje mane į filmavimus buvo nuvedusi močiutė, patiko, tad kai tik galėdavau, eidavau į serialų atrankas. Nors labai bijau kamerų, perlipdavau per save. Pamažu pradėjau gauti vaidmenukų masinėse scenose ar epizodinių vaidmenų.
Jeigu man sakytų: yra trys dalykai – kariuomenė, grožio sritis, filmavimai, pasirink vieną, eičiau į filmavimus, nors jie būtų nemokami. Mane nuolatos protindavo – tu iš klienčių gali užsidirbti daugiau, o eini į filmavimus. Taip, bet filmavimai, kaip ir kariuomenė, – ne dėl pinigų, o dėl to, kad labai gera viduje, kad po filmavimosi jaučiuosi nuostabiai pakylėta.
Tiesa, norint normaliai įsitvirtinti toje srityje, reikia mokslo. Aktorinio meno.
Kaip tokiai užimtai merginai susirasti vyrą?
Turėdama tiek veiklų, pradėjau save mylėti, pamačiau, kaip taisosi figūra, kaip stiprėju fiziškai, kaip vis labiau esu patenkinta gyvenimu. Ir kad dabar man vyro tikrai nereikia! Kai taip pagalvojau, jis atsirado.
Ne, tai nebuvo mano pora iš projekto „Ūkininkas ieško meilės“. Projekte patekau į finalą, bet jį laimėjo vyresnių žmonių pora. Projekto „mylimasis“ Mantas man tapo puikiu draugu, pagavome ryšį. Abu projekte neieškojome tikros meilės, ėjome kaip į žaidimą.
Vilius yra mano pusbrolio geriausias draugas. Prieš 6–7 metus buvome susipažinę gedulingoje vakarienėje, bet vienas kito nepastebėjome. Paskui per kažkokias Kalėdas susitikome pas pusbrolį, patiko Viliaus humoro jausmas, bet ir vėl – tuo viskas ir baigėsi. Tada Vilius pakvietė susitikti. Jis virtuvės šefas, pasisiūlė pagaminti man valgyti. Nuėjau vakarienės, ir tas vakarėlis užsitęsė iki dabar.
Tarp jūsų vaikučių bus vos metų skirtumas. Ir šioje srityje laikote „tempą“?
Staiga panirau į motinystės karjerą. Pirmą vaiką pagimdžiau prieš metus, per savo mamos a. a. mamos gimtadienį. Kai pagimdžiau, po 2 mėnesių vėl pastojau, gegužę man vėl gimdyti.
Norėjau gimdyti natūraliai, be epidūro. Esu nusistačiusi prieš vaistus, vartoju tik žoleles. Labai laukiau natūralaus gimdymo pradžios, uždelsiau 2 savaites. Vis dėlto pradėjo skatinti, bet gimda nesivėrė. Teko daryti cezarį. Buvo labai liūdna, vis save kaltinau – na, kaip aš nesugebėjau pati pagimdyti. Juk sako, kad ta, kuri pati nepagimdo, yra netikra mama. Gijimas po operacijos buvo ilgas, sunkus. Net negalėjau prieiti prie savo vaiko ir jo apkabinti. Kai taip sunkiai praėjo cezario operacija ir taip ilgai negalėjau atsigauti, sakiau – antrą nebent įsivaikinsime. Auksinis vyras viską darė – mėnesį laiko, kol aš gulėjau. Nežinau, kaip gyvena mamos, kurios vaikus augina vienos. Ir suprantu, kodėl atsirado frazė, kad joms reikia statyti paminklą.
Mane motinystė sukrėtė – viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir taip staigiai. Nebegaliu dirbti savo mėgstamų darbų. Labai didelį stresą išgyvenau dėl savo figūros. Žiūrėjau į save veidrodyje ir iškart apsiverkdavau. Iki nėštumo svėriau 58 kg, o priaugau 30 kg. Plyšo pilvo raumenys, yra 7 cm diastazė, strijos.
Pasikonsultavau su kineziterapeute ir išgirdau – tu ankstesnės figūros neturėsi. Pilvas liks. Padės tik operacija. Ir jeigu nori antro vaiko, tai gimdyk iki operacijos. Nedelsk.
Labai norėjau gražaus kūno. Svarsčiau – jeigu sportuosiu, vėl tapsiu geros figūros, o tada vėl nėštumas. Ir vėl ta pati situacija. Dar ir draugės papasakojo savo istorijas, kaip po gimdymo susitvarkė figūras, o po 2–3 metų – vėl vaikas. O po antro nėštumo numesti svorį kur kas sunkiau.
Pagalvojau, kad gimdant vieną paskui kitą, visur išloši. Sutaupai vežimėliams ir kitiems daiktams, vaikučiai vienas su kitu žaidžia.
Taip buvo priimtas sprendimas, kad tuoj pat lauksimės antro. Kai planavome pirmąjį, aplinkiniai sakė: taip greitai nesitikėkite, reikės laukti metus ar dvejus. Mums pavyko po dviejų mėnesių. O antrąjį nutarėme pakviesti atostogaujant Maldyvuose. Bet pavyko anksčiau.
Skridote į tolimą kelionę su kūdikiu ir jau besilaukdama antrojo?
Į Maldyvus skridome, kai Benukui buvo 6 mėnesiai. Trys jungiamieji skrydžiai, 22 valandos. Norėjome tos kelionės, jai taupėme nuo santykių pradžios. Kai tik pradėjome draugauti, nupirkau taupyklę – Maldyvams.
Prieš skrydį atlikau apklausą, kaip skristi su kūdikiu. Vienos draugės sakė, kad labai sunku. Kitos – atvirkščiai, kad kaip tik su tokio amžiaus vaiku lengva. Duodi krūtį, ir vaikas miega. Laimė, Benukas į vyrą, ramybės oazė.
Niekas nežinojo, kad išskridau jau besilaukdama. Maldyvuose padarėme vaizdo įrašą, kuriuo pranešėme apie tai, kad bus dar vienas vaikutis, įkėlėme į socialinius tinklus.
Žmonės sako – ne ne, čia nesąmonė, kai vaikai užaugs, tada pakeliausi. Mano nuomonė kita – reikia mėgautis čia ir dabar, nes nežinai, kas tavęs laukia, kas bus, kai vaikai užaugs. Dabar duodu interviu, ką tik grįžus iš ligoninės. Staiga surietė pilvo skausmai, nuo skausmo net kelis kartus vėmiau. Esu pakanti skausmui, bet niekas nepadėjo, iškvietėme greitąją. Atsidūriau Santariškėse, sako, greičiausiai vaikas pastūmė inkstus, pajudino akmenuką. O juk nėščiai moteriai negalima nei vaistų, nei tyrimų. Blogiausiu atveju – operacija, kateteris. Vyras net pabarė, kad duotu interviu, o ne guliu. O man atrodo, aš nuo to interviu net greičiau pasveiksiu.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Kristinos Duršaitės, www.kristinadursaite.lt
Susiję straipsniai
