„Brandi motinystė pati pasirinko mane“, – sako žurnalo konsultantė Dovilė Petraitė. Moteris gyvena JAV, todėl buvo įdomu išklausyti kitos šalies požiūrį į brandžias mamas. Dovilė antro vaikučio laukiasi būdama 43 metų.
Kodėl pasirinkote vėlyvą motinystę? Sąmoningai ar netyčia susiklostė?
Man labiau patinka terminas ne vėlyva, o brandi motinystė, nes jis nusako moters brandą – tiek fizinę, tiek emocinę. Tuo tarpu žodis „vėlyva“ kelia stresą, tarsi kažkur vėluotum. O vėlavusios esame visos ir net ne vieną kartą, tad mūsų kūnai atsimena tą įtampą, kai kažkur skubame, lekiame, kažko nespėjame, tarsi dangus griūva.
Brandžios motinystės pati nesirinkau, manau, ji pasirinko mane. Juk nėra taip, kad kada panorėjus nueini į „Vaikų pasaulį“ ir išsirenki sau tinkamiausią, labiausiai patinkantį kūdikėlį. Tam, kad jo susilauktume, turi susieiti galybė sąlygų.
Moterų kūnai yra stebuklingi ir kartu labai skirtingi. Vienoms apie 40-tus metus prasideda menopauzė, kitų moterų kūnai – kaip jaunuolių. Mano, tiesa, pastarasis.
Mano galva, mūsų visuomenė labai iš lėto kinta perimdama geruosius pavyzdžius iš Vakarų. Štai brandi mama Italijoje, Ispanijjoje, Graikijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ar JAV – nėra naujiena. Taip pat ir Japonijoje ar Pietų Korėjoje. Moterys renkasi gimdyti vėliau, nes siekia išsilavinimo ar mokslinio laipsnio, nori įsitvirtinti karjeroje, susikurti finansinį stabilumą, ar dėl daugybės kitų priežasčių. Aš savo vyrą sutikau būdama 36, dukrytės susilaukėme kai buvau 38 metų. Šiuo metu man 43-eji, ir laukiame šeimos pagausėjimo.
Savo aplinkoje turiu daugybę brandžių mamų – tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur gyvenu. Mano močiutė savo pirmagimę, mano tetą, pagimdė kai jai buvo 41, mano tėtį – 43 metų. Anuomet tai buvo iššūkis, požiūris labai sustabarėjęs apie brandžias, vyresniame amžiuje vaikų besilaukiančias moteris, kurios vadintos senutėmis ir panašiai. Tai įžeidu, rodo visuomenės nepakantumą, koncepcijas ir „normas“, į kurias turi įtilpti moteris.
Kaip manote, neigiamas požiūris į brandžią motinystę jau išgyvendintas?
Deja, toks požiūris vis dar gajus ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje. Apstu moterų, mamų, močiučių, kaimynių, gydytojų, kurios užuot palaikiusios ir padrąsinusios vyresnes mamas, tyčiojasi iš jų reikšdamos savo „be galo svarbią nuomonę“, dažnai neklaustos. Esu įsitikinusi, palaikymo iš aplinkos reikia tiek jaunoms, tiek brandžioms mamoms, ypač pirmakartėms. Kreivas visuomenės požiūris, kad mamos gimdo vaikus sau, kartais mane veda iš proto. Mes, visuomenė, turime vieni kitus palaikyti, padėti – juk auginame dukras ir sūnus ne tik sau. Auginame, ugdome, diegiame vertybes savo šalies piliečiams, bendruomenės nariams, kurie keis mūsų gyvenimus, užimdami tam tikras pareigas, įkvėpdami mus savo kūryba ar laimėjimais. Nenuvertinčiau visuomenės, bendruomenės ir ypač senelių bei močiučių vaidmens vaikų, mūsų visuomenės narių, gyvenime.
Kokių komentarų dažniausiai pasitaiko?
Gana dažnai brandi mama sulaukia komentarų iš aplinkos. Kaip ir minėjau, neretai neigiamas požiūris kyla iš šeimos, draugų, sveikatos priežiūros specialistų ar net nepažįstamų žmonių.
„Populiariausi“ komentarai:
„Tu per sena būti mama“. Ir būtinai priduria, kad vyresnė mama neturės pakankamai energijos auginti mažą vaiką arba žaisti su juo taip, kaip jaunesnė mama. Ir čia skubu pasakyti, kad tai toli gražu nėra tiesa. Konsultuodama tiek jaunas, tiek brandžias mamas, dažnai girdžiu tą patį: neturiu energijos, esu pervargusi, neturiu jėgų žaisti su vaiku.
„Kodėl taip ilgai laukei?“. Na ko gi laukiau? Žinoma, jūsų komentaro! Iš tiesų tokio pobūdžio komentarai moterims kelia stresą, priverčia jas pasijusti nepakankamomis. Labai norėtųsi tai išgyvendinti.
„Močiutė, o ne mama“. Kai kurios brandžios mamos pasakoja, kad jas kartais palaiko ne vaiko mama, o močiute. Tokia kandi replika mamas įžeidžia ir skaudina. Kaip gi mes išgyvendinsime patyčias iš savo vaikų mokyklų ir darželių, jei pačios tyčiojamės iš kitų?
Kokie brandžios motinystės pavyzdžiai jus įkvepia?
Mane įkvepia daugelis stiprių moterų ir ne tik tuo, kad susilaukė vaikelių brandžiame amžiuje, bet savo darbais, veiklomis, įtaka pasauliui. Norėčiau paminėti Nobelio premijos laureates – Maria Sklodowska-Curie už pasiekimus fizikos ir chemijos srityse bei rašytoją Toni Morrison – literatūros srityje. Abi žymiosios moterys susilaukė pirmagimių būdamos 36 metų.
Šiuolaikinio pasaulio žvaigždės, brandžios mamos, yra gerai daugeliui žinomos, tai – Madonna, Mariah Carey, Helen Hunt, Gwen Stefani, Courteney Cox, Jennifer Lopez, Janet Jackson, Eva Longoria, Cameron Diaz ir dar daug kitų.
Jūsų asmeniniai už ir prieš?
Jie iš tiesų yra labai asmeniniai.
* Manau, brandi mama turi daugiau gyvenimo patirties, išminties, kantrybės, suvokimo apie daugelį dalykų, neskuba ir nelekia „gyventi savo gyvenimo“, kol vaikelį augina auklė ar jis visai mažiukas atiduotas į lopšelį.
* Jaučiuosi, o ir esu, nepalyginamai kantresnė, nepaisant to, kad pavargstu. Man nėra nepakeliamai sunku išbūti su savo vaiku visą dieną, jį ugdyti, žaisti ar tiesiog būti kartu, išlikti ramiai ir padėti išgyventi jį užplūdusias emocijas, pagelbėti nurimti ir susireguliuoti.
* Be galo vertinu laiką, praleistą kartu, nes žinau, kad vaikystė prabėgs nepaprastai greitai ir laiko atgal nesugrąžinsiu, mėgaujuosi mūsų buvimu kartu. Jei būčiau 25 ar 30 metų, manau, man būtų svarbesni kiti dalykai – tolesnės studijos, karjera, kelionės. Abejoju, ar prioritetu laikyčiau galimybę užauginti žmogų. Bet tai yra labai asmeninė mano nuomonė ir požiūris.
Kaip manote, kokia didžiausia brandžių mamų baimė?
„Ar būsiu šalia, kai mano vaikas užaugs?“. Vyresnės mamos neretai susimąsto, ar jos gyvens pakankamai ilgai, kad pamatytų savo vaiką baigiantį mokyklą, universitetą ar kuriantį šeimą. Bet niekas nėra garantuotas, nei jauna, nei vyresnė mama, kad ji gyvens, iki vaikai susilauks anūkų ar proanūkių. Ilgaamžiškumą lemia daugybė veiksnių, vienas jų – genetika. O rūpintis savo fizine ir emocine sveikata turėtume visi, nepriklausomai nuo amžiaus.
Svarbus momentas ne tik išorinis – metai, bet ir vidinis – ar mes gebame, mokame, mokomės, dedame pastangas kurti ir puoselėti ryšį su savo vaiku. Juk kiek esame girdėję savo aplinkose pasakojimų ir istorijų, kai suaugę vaikai nenori bendrauti su savo tėvais, nenori jų aplankyti, neatveža anūkų. Tad esmė ne metai, o tarpusavio ryšys su savo vaikais. Jį kurti, puoselėti, auginti yra tėvų atsakomybė.
Nuotraukos „Diena su Tanina“
Susiję straipsniai
