„Labas, mielas žurnale, esu dviejų vaikų mama, gyvename JAV. Esu psichologė terapeutė ir dirbu su mamomis. Rugpjūtį Vilniuje planuoju dirbtuves mamoms: „Kaip nepamesti savęs motinystėje“.
Dirbtuvių metu atliksime įvairias praktikas ir terapijas, mokysimės girdėti save net ir pačiais sudėtingiausiais momentais. Gal norite, kad pasidalinčiau savo istorija? Mano profilis @mama_rupi“, – parašė Skirmantė.
Norime, Skirmante, net labai!
Skirmantės šeima
Vaikai – Liepa (8 m.) ir Jonas Ąžuolas (2 m.). Vyras Ervinas Janavičius. Gyvena Oregono valstijoje, Bendo mieste. Skirmantė dirba pagal dvi savo specialybes: kaip rinkodaros specialistė ir kaip terapeutė (garsų, judėjimo, piešimo, vaikščiojimo terapijų specialistė).
Emigracijos istorija
Amerikietiška kultūra ir anglų kalba mane supa jau nuo aštuonerių. 1996 metais mano abu tėvai pradėjo dirbti amerikiečių įmonėje, kuri buvo įsikūrusi Kupiškio rajone. Mes su šeima gyvenome Panevėžyje, tačiau tėvai nepabūgo kiekvieną dieną pirmyn atgal važinėti maršrutu Panevėžys–Kupiškis.
Niekas nežino, kaip viskas būtų pasisukę, tačiau vieną gūdžią žiemos naktį mano tėtis, Gintaras Bružas, žuvo autoįvykyje pakeliui namo iš darbo. Man buvo vienuolika. Niekada nepamiršiu, kaip ši tragedija paveikė visą mūsų šeimą. Tuo metu niekas nekalbėjo apie jokią psichologinę pagalbą, tokias netektis išgyvenusias šeimas. Psichologai buvo tabu. Tačiau aš jaučiau, kad kažkas manyje nutiko kartu su šia netektimi. Turėjau rasti, kas tas „kažkas“, ir kažkaip sau padėti.
Būdama penkiolikos, tvirtai žinojau, kad noriu studijuoti psichologiją, tačiau gyvenimas viską pasuko šiek tiek kitaip, ir psichologijos mokslus baigiau vėliau, kai jau susilaukiau savo pirmagimės. O iki tol mokiausi ISM Vadybos ir verslo universitete.
Dar norėčiau paminėti, kad visuomet turėjau itin stiprią nuojautą, intuiciją, visada buvau labai empatiška ir mokanti suprasti kitą žmogų, tikrai nuoširdžiai suprasti. Tai itin stipriai pasitarnauja mano veiklose.
Grįžkime prie emigracijos. Žmogus, kuris buvo atsiųstas iš Amerikos į Lietuvą, kad prižiūrėtų įmonės veiklą, – John Arthur Rowell – tapo mūsų šeimos draugu nuo pat pirmų mėnesių, kai atvyko į Lietuvą. Tiek mano tėtis, tiek mama puikiai su juo sutarė, tapome artimi draugai.
Galiu drąsiai sakyti, kad Džonas yra vienas išmintingiausių ir daugiausia gyvenime patyrusių mano sutiktų žmonių. Jis ne tik apkeliavęs didžiąją dalį pasaulio, bet ir kariavęs Vietnamo kare. Prezidentas Valdas Adamkus suteikė jam Lietuvos pilietybę – kaip garbės asmeniui.
Daugmaž po ketverių metų nuo mano tėčio žūties mes su broliu pastebėjome, kad tarp mamos ir Džono mezgasi gilesni jausmai nei tik draugai. Su visa pagarba tėčio atminimui, palaiminome mamos ir Džono santuoką. Kartu su šia santuoka aš gavau žalią kortą, tai yra leidimą gyventi, dirbti ir mokytis Amerikoje. Nuo tada ir prasidėjo mano kelionė pirmyn–atgal. 15 metų gyvenau tarp Europos ir Amerikos. Vis tai ten truputi, tai ten.
2013 metais dėl darbo reikalų mama ir Džonas turėjo išvykti gyventi į JAV. Tuomet įvyko viena didžiausių mano gyvenimo krizių. Po metų nuo jų išvykimo nuskridau bandyti Amerikos.
Pažintis su vyru
Tais lemtingais 2015 metais sutikau savo vyrą. Žmogų, su kuriuo, pasirodo, augome tame pačiame mieste ir net toje pačioje kaimynystėje, bet susipažinome Barselonoje, muzikos festivalyje. Paradoksas. Tikriausiai toks likimo planas ir buvo.
Mes abu žinojome, kad rudenį aš grįšiu į JAV, o jis kaip tik baigė mokslus Bato universitete, UK, ir gavo darbą Londone. Net ir išskraidę į skirtingus pasaulio žemynus, toliau bendravome, kol vieną dieną Ervinas man pasakė: turiu tave pamatyti, susitikime. Nusprendėme susitikti pusiaukelėje – Niujorke. Taip ir padarėme. Susitikimo metu Ervinas vis subtiliai užsimindavo, ar man nebūtų įdomu pagyventi Londone. Po poros mėnesių sutikau ir jau 2016 kroviausi lagaminą ir keliavau vėl į savo mylimą Europą (tuo metu UK vis dar buvo Europos Sąjungoje).
Nuo tada prasidėjo mūsų šeimos kūrimas, gimė dukra Liepa. Pagyvenome Londone, paskui Lietuvoje. Galop nusprendėme, kad mums abiem labai patiko Niujorkas, todėl vyras susitvarkė darbus taip, kad jį perkeltų iš Londono biuro į Niujorke esantį biurą.
Gyvenimas Amerikoje
Taigi 2019 metais, prieš pat COVID-19 pandemiją, atskridome į Niujorką. Šiame mieste pagyvenome trejus metus ir pajutome, kad miestas daug nuostabesnis kai jame tiesiog lankaisi, o gyvenant nuolatos gyvenimo kokybė nėra itin gera. Tiesą sakant, net labai bloga.
Nusprendėme persikelti į vakarinę pakrantę ir įsigijome namus Bendo mieste, Oregono valstijoje. Šis miestas nuostabus, aš jame jau buvau gyvenusi. Kai nusprendžiau išbandyti gyvenimą Londone, sau tyliai pažadėjau, kad Bendo miestas yra vieta, kur norėčiau grįžti ir auginti vaikus. Čia nuostabi oro kokybė, keturi metų laikai, bet saulė šviečia beveik kiaurus metus, sausa, lyja itin mažai, nes tai yra aukštutinė dykuma, kalnai, ežerai, upės, ko tik širdis geidžia.
Čia gyvename ketvirtus metus. Šį spalį rengiu išskirtinę stovyklą moterims, tik lietuvėms. Noriu pasidalinti šiuo nuostabiu kraštu, leisti joms patirti tą nuostabią gamtos galią. Ugnikalniai turi nepakartojamą jėgą. Registracija jau prasidėjusi, vietų nėra daug, nes noriu sukurti kuo intymesnę aplinką ir skirti maksimaliai savo laiko kiekvienai dalyvei.
Vaikai yra lietuviai
Mūsų vaikai yra lietuviai, kalba lietuviškai. Visada norėtųsi, kad kalbėtų geriau, tačiau natūralu, kad aplinkos kalba vis dėlto „ima viršų“. Iki kol dukra pradėjo lankyti mokyklą (Niujorke), ji puikiai kalbėjo lietuviškai. Tačiau pradėjusi leisti vis daugiau laiko anglakalbėje aplinkoje, ji natūraliai patogiau pradėjo jaustis kalbėdama anglų kalba.
Niekada nesustojau skatinti jos kalbėti lietuviškai, visada jai atsakau tik lietuvių kalba. Klausomės lietuviškos muzikos, skaitome lietuviškas knygas, kiek tik galime, įsitraukiame į Lietuvių bendruomenės organizuojamus renginius. Dukra dalyvauja vaidinimuose, sako lietuviškas eiles. Tačiau to negana
Gyvendama emigracijoje supratau, kokia mūsų kalba yra turtinga, tačiau sudėtinga. Nenuleidžiu rankų ir vis skatinu kalbėti namuose lietuvių kalba. Mane anglų kalba namuose net erzina, vargina.
Kad vaikai išlaikytų lietuvių kalbą, pirmiausia stengiuosi kurti teigiamą ryšį su Lietuva, nespausti, neversti kalbėti, gražiai ir kantriai tiesiog palaikyti pokalbį, viską, ką dukra pasako angliškai, išverčiu į lietuvių kalbą.
Pavyzdžiui:
Liepa: „Mamyte, I had a good day at school“.
Aš: „Kaip džiugu, Liepa, kad puikiai praleidai dieną, papasakok man apie tai daugiau“.
Lyg ir ignoruoju tai, kad ji pasakė man angliškai, tiesiog natūraliai atsakau lietuviškai pakartodama tai, ką ji pasakė. Stengiuosi kuo daugiau bendrauti su ja kuo įvairiausiomis temomis, ji labai išmintinga mergaitė, puikiai palaiko pokalbį bet kokia tema.
Prieš miegą visuomet vedu jai meditaciją, kurios metu atpalaiduojame visą kūną po mažą jo lopinėlį. Tokiu būdu net nepastebimai mokau jos žmogaus anatomijos lietuvių kalba. Jai labai patinka meditacijos, todėl stengiuosi jas visuomet jai atlikti, jeigu tik paprašo.
Padeda ir bendravimas su Lietuvoje likusiais draugais ir giminaičiais. Praėjusią vasarą turėjome auklę, kuri atvyko iš Lietuvos ir padėjo vaikams praktikuotis kalbėti lietuviškai.
Šią vasarą planuojame praleisti Lietuvoje. Tikiu, kad tai bus pati tikriausia ir stipriausia praktika, viliuosi, kad patirtis bus daugiau teigiama nei neigiama.
Mano manymu, svarbiausia, kad požiūris į lietuvių kalbą būtų teigiamas. Akcentuotume, kad ši kalba yra nuostabiai graži ir kad tai gali būti mūsų paslaptingoji kalba, kurios niekas kitas čia, Bende, nesupranta.
Kontaktas su Lietuva
Kadangi gyvename Vakarinėje JAV pakrantėje, kelionė į Lietuvą yra labai ilga. Dažniausiai tai būna trys jungiamieji skrydžiai, kol pasiekiame Vilnių. Norėtume lankytis dažniau, ypač aš.
Po to, kai persikėlėme į Niujorką, Lietuvos nesilankėme net 4,5 metų. Pirmiausia dėl COVID-19 pandemijos, o tada prasidėję neramumai Ukrainoje sulaikė mus dar metams.
O kai jau griežtai pasakiau, kad skrendu, manęs niekas nesustabdys, mane pradėjo stabdyti mano pačios intuicija. Labai įdomu, kad jau buvau nusipirkusi bilietą į Lietuvą 2022 metų spalio mėnesiui, tačiau intuicija sakė, kad nekeliauk, atšaukinėjau bilietus net keletą kartų, kol galiausiai nusprendžiau nekeliauti. Po savaitės sužinojau, kad laukiuosi ir prasidėjo nėštumo „karuselė“.
Tuomet supratau, kodėl intuicija taip stipriai ir įtaigiai mane perspėjo, kad likčiau ten, kur esu. Nėštumas buvo itin sunkus.
Kai gimė Ąžuolas, tą patį rudenį susipakavome daiktus ir atskridome su visa šeima – Lietuvoje praleidome pusantro mėnesio. Nebuvo gana, norėjau likti ilgiau. Vizitas buvo varginantis, nes stengėmės nuveikti tiek daug, susitikti su daugybe žmonių. Nepaisant visų sunkumų, grįžau į JAV įsikrovusi meilės ir šilumos tiek, kad dar ilgam užteko.
Deja, dukrai Lietuva įspūdžio nepaliko. Šią vasarą sau pažadėjau, kad parodysiu jai Lietuvą taip, kad ji ją pamiltų ir norėtų dažniau lankytis. Jai labai patinka Mindaugo „Maxima“. Žinau, juokinga, bet mes ten labai mėgstame pirkti lietuviškus žurnaliukus, apžiūrinėti įvairiausias prekes, kurios man primena namus, o jai tai nauja ir įdomu. Visa šeima ilgimės sūrelių. Jau septintus metus gaminu namuose varškę, nes jos čia nėra pirkti, o ją mėgstame visa šeima.
Ar Ąžuolui patiks Lietuvoje, galėsiu pasakyti po šios vasaros, nes kai lankėsi ten pirmą kartą, jis tebuvo trijų mėnesių.
Motinystė Amerikoje
Amerikietės mamos turi priimti sunkų sprendimą: ar likti namuose ir auginti vaiką, ar atiduoti jį auklėms/darželiams, kad neprarastų darbo. Siaubinga. Čia nėra motinystės atostogų. Mamos nėra remiamos jokiomis finansinėmis paramomis, o gimdymas kainuoja labai daug, todėl natūralu, kad norisi grįžti į darbą kuo greičiau, apmokėti gimdymą ir išgyventi.
Pati irgi turėjau nuspręsti. Mano situacija buvo šiek tiek kitokia, bet vis tiek labai sudėtinga. Praėjus keturioms dienoms po sūnaus gimimo jau turėjau prisijungti prie darbo sistemos ir atsakinėti į žinutes, rūpintis, kad visi darbai vyktų sklandžiai. Greičiu nei po mėnesio jau grįžau į darbą puse etato. Man labai pasisekė, kad darbdavys leido dirbti iš namų. Tad tiesiog žongliruodavau darbais, kūdikiu, namais, dukra, kuriai ir taip buvo labai sunki adaptacija gimus broliui. Su siaubu prisimenu tą vasarą. Nebuvo galimybių važiuoti į parkus su kūdikiu pasivažinėti, jaučiausi lyg plėšoma į daugybę pusių. Taip ištvėriau pusę metų.
Tai buvo bausmė mano kūnui. Susirgau. Išsivystė hipertireozė, kai skydliaukė gamina per daug hormono. Širdis permušinėjo, netekau svorio, plaukai slinko kuokštais ir turėjau pasakyti – viskas, gana.
Pasirinkau save ir savo šeimą. Atsisveikinau darbe. Norėjau ramia širdimi žindyti kūdikį, negalvodama apie tai, ką kuriame susitikime reikės aptarti ar kokią reklamą kam kada padaryti, užsakyti. Tuo metu dirbau rinkodaros direktore penkiolikoje skirtingų senelių namų. Turėjau tiek atsakomybių, kad kai išėjau, vietoj manęs pasamdė tris žmones.
Mama rūpi
Kai prieš 8 metus tapau mama savo dukrai, pasijutau labai vieniša. Viena su savo mintimis, sprendimais, savo vaiku. Niekas neklausė, kaip jaučiuosi aš, visi domėjosi vaikučiu. Natūralu. Tačiau vieną rytą nubudusi pradėjau rašyti savo mintis. Ir išsirašiau tai, kad… kažkas čia ne taip.
Juk vaikutis priklauso nuo mamos, nuo jos savijautos. Jeigu mama jaučiasi gerai, gerai jausis ir vaikas. Elementaru.
Todėl pasižadėjau sau, kad aš rūpinsiuosi visomis mamomis, kurioms to reikės ar ne. Aš klausiu nuoširdžiai jų, kaip joms sekasi. Padėsiu kaip galėsiu. Baigusi psichologijos studijas, supratau dar daugiau apie visą žmogaus emocinę sistemą. Hormonus. Kaip jie keičiasi tapus mama. Pajutau, kad nebegaliu tuo nesidalinti. @mama_rupi gimė kartu su mano dukra, tačiau viešumą išvydo kur kas vėliau. Iš pradžių – tinklalaidžių forma, vėliau – kaip socialinė platforma.
Mano moterys
Moterys, kurias konsultuoju, gyvena ne tik Amerikoje. Turiu keletą mamų iš Lietuvos. Neapsiriboju žemynu. Noriu padėti visoms, kurioms pagalbos reikia. Žinoma, šiek tiek sunkiau būna suderinti skambučio laiką, bet kai nori – viskas įmanoma. Esu kitokia, nei dauguma terapeučių, nes su visomis mamomis užmezgame artimą ryšį. Noriu, kad mamos galėtų atsipalaiduoti ir jaustis saugios, drąsiai man sakytų, ką jaučia, nieko negrąžindamos ir neslėpdamos.
Man jos rūpi. Jos tai jaučia.
Neapsiriboju konsultacijomis tik nurodytu laiku. Palaikau ryšį nuolatos. Pagrindinė tema, nepriklausomai nuo žemyno, kuriame gyvename, yra vienišumo jausmas. Dažniausiai aiškinamės, kaip nepamesti savęs tapus mama. Kaip sukurti santykį ne tik su vaikučiu, bet ir su partneriu, tėvais, draugais ir svarbiausia – su savimi. Tai reikalauja sąmoningų pastangų, nes be viso to labai paprasta užsisukti vaikučio reikaluose ir po kelerių metų suprasti, kad ta moteris, kuri buvo prieš tapdama mama, – dingo. Natūralu, motinystė mus visas daugiau ar mažiau pakeičia. Turime peržiūrėti savo vertybes, laisvalaikį, draugų ratą ir dar daug visko. Jeigu tai darome sąmoningai, viskas vyksta sklandžiau.
Psichologinės konsultacijos vaikštant
Dauguma konsultacijų vyksta vaikštant. Ši mintis gimė pačiai bevaikštant kalnuose – tyloje, ramybėje. Jeigu kyla koks vidinis klausimas, pirmiausia einu pasivaikščioti. Grynas oras, besikeičiantys vaizdai, gamtos ramybė mane labai įkvepia. Supratau, kad judėjimas padeda visai energijai tekėti ta linkme, kuria ji turi tekėti.
Pirmieji skambučiai dažniausiai būna namuose, ramūs, susipažinimo. Po to, kai jau aiškiau, kuriuo klausimu norime pakalbėti daugiau, kviečiu mamą pasivaikščioti. Ne fiziškai kartu, bet su ausinuku. Einame ir kalbamės. Tai puikiai veikia, nes mama gali paguldyti mažylį į vežimuką, migdyti pietų miego ir vaikščiodama kalbėtis. Kartu ir pati neužsisėdi vietoje, juda, o tai itin svarbu mūsų emocinei gerovei. Aš lyg ir apjungiu keletą svarbių komponentų į vieną. Judi, kalbi, sveiksti. Energija geriausiai teka judant. O emocijos ir yra energija, kurią reikia išjudinti. Paprasta fizika.
Meno terapijos
Piešimo terapijos metu dažniausiai išsikeliame tikslą ir tiesiog visą piešimo laiką galvojame apie jį. Fokusuojamės mažiau į tai, kaip piešiame, daugiau į tai, kaip kvėpuojame. Tai labai įdomi ir išlaisvinanti praktika.
Garsų terapiją siūlau besilaukiančioms moterims ir ne tiesiog gulint, o supantis ant pintų krėslų. Nuostabi patirtis. Vėlyvesniu nėštumo laikotarpiu moterims ilgai gulėti ant nugaros nerekomenduojama, todėl nusprendžiau sukurti aplinką, kur muzikos terapija atliekama sėdint ant sūpynių. Kai laukiausi pati, niekur neradau garsų terapijos, skirtos nėštukėms. Nusprendžiau, kad turiu tai daryti aš. Gavau garsų terapeutės sertifikatus, įsigijau visus norimus instrumentus ir dabar galiu džiuginti besilaukiančias moteris raminančia bei atpalaiduojančia terapija.
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2025 metais skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.25.
Susiję straipsniai
