Apie savo kelionę su dukryte Vasara pasakoja bendruomenės ir keliaujančių šeimų klubo „Keliaujančios mamos“ įkūrėja Vilma Vainorė.
Nors dažniausiai keliaujame savarankiškai ir net susiorganizuojame kartu su kitomis mamomis ir vaikais į šaunią turistų grupę, šįkart kelionę rinkomės su kelionių organizatoriumi. Esame buvusios Azijoje anksčiau, bet Japonija atrodė ta šalis, kuri reikalavo preciziško pasiruošimo.
Ką reikėjo pasiruošti Japonijai mums:
- Asmens dokumentai (pasai), galiojantys ne mažiau kaip pusę metų po grįžimo iš kelionės;
- Sveikatos draudimai (naudojamės kreditinės kortelės draudimu);
- Pinigai – Japonijos jenas geriausia keisti atvykus oro uoste, kursas tikrai palankus, 1 euras apie 159 jenos.
- Vizoms dokumentus užsipildėme lėktuve;
- Telefonas, nešiojamoji baterija asmenukių lazda – nenutrūkstamam įspūdžių fiksavimui;
- Adapteris 110 V elektros įtampai (neprireikė, tad neapsikraukite veždamiesi);
- Integruota SIM kortelės ryšiui palaikyti;
- Talpus lagaminas lauktuvėms (čia irgi privalumas keliaujant su kelionių organizatoriumi, nes registruotas bagažas dažniausiai būna įtrauktas į kelionės bilieto kainą, o savarankiškai keliaujant iš taupumo ir migravimo patogumo išmokome tilpti į kuprines).
1 diena: išvykimas iš Lietuvos
Mes gyvename Klaipėdoje, o mūsų skrydis prasidėjo Vilniaus oro uoste.
Skrydis Vilnius–Varšuva buvo trumpas, bet vienas baisesnių mūsų kelionėse, nes dėl stipraus, gūsingo šoninio vėjo lėktuvas blaškėsi iki pat paskutinių sekundžių prieš ratams paliečiant žemę. Dėl staigaus leidimosi daugeliui skaudėjo ausis, o mano dukrytė visada į skrydžius pasiima specialius ausų kištukus.
Skrydis Varšuva–Tokijas (Narita kitą dieną buvo naktinis. Išskridome 22:50, o nusileidome 19:30.
Japoniją nuo Lietuvos dėl laiko juostų skiria net 6 valandos. Turėjome po kuprinę rankinio bagažo iki 8 kg, o registruotą lagaminą pridavusios Vilniuje, atgavome jau Tokijuje, todėl visada patarčiau turėti reikalingiausius kelionei daiktus su savimi. Lėktuve, kad vaikui būtų patogiau miegoti, turėjome specialų „hamaką“ kojoms, kas leido gana neblogai pailsėti po vakarienės lėktuve ir bent poros filmukų per sėdynėse įtaisytus ekranus.
2 diena: atvykimas į Tokiją
Po daugiau nei 12 valandų skrydžio atvykę į Narita oro uostą ir gavę pase vizos antspaudą, vykome į viešbutį viename iš milijoninio Tokijo rajonų.
Pirmi įspūdžiai:
- Japonijoje beveik niekur viešumoje nėra šiukšliadėžių, bet visur labai švaru.
- Išmanūs japoniški tualetai su šildomomis sėdynėmis ir mygtukais (taip, jau girdėta, bet išbandyti buvo įdomu).
- Nemokamos viešbučio pižamos kiekvienam, net ir vaikams – įprasta.
- Smulkios dovanėlės viešbutyje, tokios kaip veido kaukės, veido valymo losjonai, kremai, dantų šepetėliai, druska voniai ir kt.
- Viskas kruopščiai supakuota, švaru ir estetiška.
- Gal kiek keista mums, kad vonioje gali ranka paliesti lubas, o kambaryje aplink lovą ir staliuką lieka tik tiek vietos, kad nelabai kur turi paguldyti ir atidaryti lagaminą. Žodžiu, jaukus minimalizmas visur.
Nors po ilgo skrydžio buvome pavargusios, pirmoji nakvynė Tokijuje paliko labai malonų įspūdį.
3 diena: pirmoji pažintis su Tokiju
Po gausių pusryčių viešbutyje laukė dienos ekskursija po Tokiją su vietiniu gidu. Programoje – kultūriniai kontrastai, miesto ritmas ir japoniško gyvenimo pulsas.
Aplankėme prabangų Ginza rajoną, žuvų turgų, istorinę miesto dalį, kuri byloja apie tikrąją senovės Japoniją. O vaikams, be abejo, didžiausią įspūdį palieka visur esantys žaidimų automatai, gatvės užkandžiai (neskaitant tobulų desertų, dažniausias Vasaros maistas buvo ryžių rutuliukai) ir žmonių šypsenos.
4 diena: tęsiame pažintį su Tokiju
Harajuku (mergaičių) kvartalas yra rojus mergaitėms. Įvairiausi suvenyrai, žaisliukai, kačiukų, šuniukų, miniparšelių kavinukės, kapsulinių žaisliukų parduotuvės. Aplankėme vieną žinomiausių Meidži šventovę, kurioje pamatėme tikrą vestuvių ceremoniją.
Pamatėme ir ištikimajam šuneliui Hačiko pastatytą paminklą. O Šibuja perėja per dieną praeina daugiau kaip 3 milijonai žmonių!
Tokijo metro zuja ir nepriekaištingai apsirengę biurų darbuotojai, ir mokinukai – nuo pat pirmos klasės yra skatinamas savarankiškumas ir nėra tradicijos vaikų lydėti ar pasiimti iš mokyklos. Per dieną metro pasinaudoja apie 10 milijonų gyventojų. O vakare leidomės savarankiškai tyrinėti savo gyvenamojo rajono. Beieškant vietos vakarienei, nustebino kiek nemalonus niuansas – Japonijos baruose vis dar rūkoma bendroje erdvėje, tad su vaiku ten užsukti nesinori, o ir patys japonai nerekomenduoja vakarieniauti vaikams, kur rūkoma. Tad teko paieškoti, kur galėjome pavalgyti be rūkalų dūmų.
5 diena: Kamakura ir Jokohama – pajūrio dvelksmas, mačia ir bambukai
Tokijuje gyvenome Kamakuroje, rajone, įkurtame 1192 m. senųjų samurajų. Dieną pradėjome pasivėžindami kabančiu traukinuku. Įdomus patyrimas, smalsu stebėti ir vairuotoją, kuris tarsi magas baltomis pirštinėmis vis mojuoja kažkokius mistinius ženklus. Pamatėme vieną žymiausių Japonijos simbolių – statulą „Didysis Buda“. Tokijuje apsilankėme tikrame japoniškame akmenų sode šalia Jomyoji šventyklos, čia buvome pavaišinti tikra mačia arbata.
Yuigahama paplūdimys – japonams aktyvaus laisvalaikio vieta, jiems gegužę maudytis dar per šalta, tad vyko daug mokyklinių sporto renginių, mugė.
Jokohama – antras pagal dydį Japonijos miestas, esantis į pietus nuo Tokijo, vienas didžiausių Azijos uostų. Išragavome daugybę desertų ir neatsilaikėme labai populiariam čia dalykui – būrimui iš delno. Būrėjos sėdi beveik kiekvienoje užeigoje, kai kur prie jų nusidriekusios eilės. Japonai labai mėgsta ateiti į šventyklą paprašyti sėkmės arba pasitarti su būrėjomis. Už likimo iš delno spėjimą sumokėjome visai nedaug – tik 1100 jenų už abi.
Aplankėme ir dar vieną aukštą pastatą – dangoraižį Landmark Tower, kurio aukštis siekia 296 metrus, o jo viršuje yra apžvalgos aikštelė. Tai modernus prekybos centras, tad turėjome galimybę nusipirkti japoniškų lauktuvių (mūsų favoritas – mačios skonio saldainiai).
6 diena: Fudži kalnas, ežerai ir japoniškos Rumšiškės
Ši diena buvo viena laukiamiausių – pagaliau pamatėme ikoniškąjį Fudžio kalną (Fuji-san)! Kalno peizažu grožėjomės ir prie kvapą gniaužiančių, Kavagučiko ir Saiko ežerų. Lankėmės ir japoniškose Rumšiškėse – Saiko Iyashi-no-Sato Nenba muziejuje (įėjimo mokestis ~450 jenų) – tai tradicinių Japonijos medinių namų kaimelis – muziejus po atviru dangumi. O vakare patyrėme tikrą japonišką „onsen“ – karštąsias versmes.
7 diena: Tokijo įlanka, Nokogiriyama ir Umihotaru – mažiau žinomi, bet įspūdingi
Vykstant į Nokogiriyama kalną, teko pasirūpinti ir priemonėmis nuo užsupimo važiuojant kalnuotomis vietovėmis – akupunktūrinėmis apyrankėmis, nes Vasara gana jautri serpantinams. Užtai pamatėme didžiulę iš uolos iškaltą Budos statulą ir šimtus mažų Budų, pasivaikščiojimas tarp jų priminė Indiana Džouns filmus.
Nuvykome į Umihotaru salą – tai dirbtinė sala ant Tokyo Bay Aqua-Line tilto. Šio tilto tunelis driekiasi vandenyno dugnu 57 m gylyje, kurio ilgis – 9600 metrų. Tai ketvirtas pagal ilgį tunelis pasaulyje, kurio didžioji dalis yra po vandeniu. Pažiūrėjome ir įtraukiantį informacinį filmuką, kaip šis inžinerinis iššūkis buvo sukurtas. „Umihotaru“ reiškia „jūrinis žvirblis“ ir yra poilsio zona Tokijo įlankoje – automobilių stotelė su terasa, restoranais, nuostabiais vaizdais.
8 diena: Niko nacionalinis parkas – šventovių paslaptys ir kalnų oras
Niko yra UNESCO saugomas nacionalinis parkas, garsėjantis savo šventyklomis ir rudens spalvomis (mes keliavome gegužę, buvo labai žalia ir mistiška). Aplankėme Toshogu šventovę – spalvinga, dekoruota auksu, visur išraižyti mitiniai padarai. Budistų vienuoliai ten saugo miegantį drakoną. Tai unikali akustinė patirtis, kai vienintelėje šventyklos vietoje – po ant lubų išpiešto drakono galva – girdėti įspūdingas rezonansas.
Pasivaikščiojome kalnų takais, klausėmės paukščių ir žavėjomės kalnų kriokliais: Kegon (97 m.), Ryuzu (Miegantis drakonas, 210 m.) ir Yu (110 m.) Pamatėme ne tik vietines beždžiones, bet ir įspėjamuosius ženklus apie meškas! Po dienos ekskursijų užsukome pamirkyti pavargusių kojyčių karštose kalno versmėse. Konstatuojame – tikrai karšta ir net su specifiniu kvapu.
9 diena: Laisvas laikas Tokijuje ir savarankiškai aplankytas „TeamLab Planets“ skaitmeninis muziejus – sensorinis rojus
Paskutinė visa diena – atsipalaidavimui, apsipirkimui ir pramogoms. Ryte po pusryčių grupės autobusu vykome į Odaibos salą, kurios parduotuvių ir restoranų gausoje visa grupė išsibarstė kas sau – kas pirkti lauktuvių, o mes su Vasara turėjome smagų mamos ir dukros laiką besimėgaudamos japonų desertais, stebėdamos roboto spektaklį, lankydamosi instagraminėse populiariose vietose.
Odaiba – futuristinė vaikų svajonė, dirbtinė sala Tokijo įlankoje, pastatyta buvusio sąvartyno vietoje, dabar to jau niekas net neprisimena.
Dar spėjome apsilankyti „TeamLab Planets“ – vienoje moderniausių meno instaliacijų pasaulyje, kurią tikrai verta aplankyti su vaikais. Tai įspūdinga meno patirtis, kuri sužavėjo Vasarą, – ji vis minėjo vaikštančius dinozaurus, besisukančias grindis, šviečiančias begalines erdves. Po kelių įspūdingų valandų skaitmeninėje tikrovėje sėdome į mūsų laukiantį autobusą, kuris nugabeno tiesiai į oro uostą skrydžiui namo.
10 diena: Skrydis namo ir refleksijos
Skrydis Narita–Varšuva–Vilnius. 13 valandų kelionė ir saugiai įveikti tūkstančiai kilometrų.
Ką verta žinoti planuojant kelionę į Japoniją su šeima?
Labai rekomenduoju pasidomėti agentūros siūlomu paketu dėl kainos ir kokybės santykio. Vienoje agentūroje gali kainuoti 4000–5000 eurų asmeniui, o mūsų kelionė su ekskursijų paketu „Interlux Travel“ agentūroje kainavo 2200 eurų.
Ar verta?
Vasara jau grįžusi namo peržiūrinėjo nuotraukas telefone ir pasakė: „Mama, tikrai dar kartą norėsiu grįžti į Japoniją!“. Tad atsakymas – tikrai verta! Japonija – saugi, draugiška, švari ir nepaprastai įdomi šalis keliauti su vaikais.
Susiję straipsniai
